Orhan Pamuk "Stambulas. Prisiminimai ir miestas"

Man rodos, įgimtas, su laiku sustiprėjęs prisirišimas prie miesto, galintis koreliuoti tarp meilės ir kančios, pavirto  miesto/autoriaus biografiniu kūriniu. Pamuk, aprašydamas pirmąjį savo gyvenimo dvidešimtmetį, Stambulą pateikia kaip ašį, aplink kurią sukasi tiek kasdieniai, tiek neeiliniai jo išgyvenimai. Skaitant susidaro įspūdis, lyg Stambulas būtų svarbus autoriaus egzistavimui. Ir nors tokia "priklausomybė" iš šalies žiūrint negali būti lygiavertė (juk su Pamuku ar be - Stambulas niekur nedingtų), autorius akcentuoja "<...> kad ir ką sakytume apie miestą, jo savybes ir atmosferą, visa tai daugiau ar mažiau susiję su mumis pačiais, mūsų gyvenimu ir dvasios būsena. Miestas neturi jokio kito centro, tik mus." Visgi šiuose santykiuose Stambulas visada buvo viršesnis: tai jo lyg virusas platinama melancholija, kartu ir pragaištinga, ir kelianti savotišką pasididžiavimo jausmą, kuria unikalų miestiečių vidinį pasaulį, kurių milijonai susijungia paversdami Stambulą tokiu, kokiu jį mato ir aprašo vienas iš tųjų, priklausomų nuo šio organiško darinio.

Ir nors Pamuk jau yra rašęs apie Stambulą (nuostabioji "Tos keistos mano mintys"), šiame kūrinyje, netgi skyriuose skirtuose autoriaus asmeniniams prisiminimams, Stambulas visada išlieka pirmame plane ir tampa autoriaus tikslu, priežastimis ir aplinkybėmis. Taip pat autorius nagrinėja XIX - XX a. miesto architektūrinius, kultūrinius, socialinius bruožus pasitelkdamas Kemalio, Koçu, Hisaro, Tanpinaro ir kt. kūrybą. Šie knygos skyriai yra ypač vertingi meninio ir literatūrinio pažinimo prasme; knygoje apstu senųjų Mellingo paveikslų, retro nuotraukų. Tai daro knygą daugiafunkcinę:
▪ Orhan Pamuk autobiografija - ✔
▪ Stambulo biografija - ✔
▪ divano literatūros žanro apžvalga - ✔
▪ meninis albumas - ✔

Ir nors "Stambulo" negalėčiau dėti į lentyną šalia turistinių vadovų, knyga dėl suteikiamo alternatyvaus, gilaus požiūrio ir miesto dvasios supratimo bei pajautimo bus mano rekomenduojama planuojantiems aplankyti šį miestą, nesugrūdomą į klišinius epitetinius rėmus.

Orhan Pamuk "Stambulas. Prisiminimai ir miestas", Tyto alba, 2017.

Leïla Slimani "Žmogėdros sode"

Siela nesušils, širdis neapsals, harmonija neateis perskaičius šią knygą. Tai kam tada skaityti tokią ar panašias knygas? Knygas, kurios verčia pasijusti nepatogiai, knygas, kurios piktina, knygas, kurios lenda į galvą ir neduoda ramybės. Būtent dėl to. Nes ir gera literatūra būna nekomfortiška. Nes mes gyvename pasaulyje, kuriame jei nesiekiame būti izoliuotais, turime nutuokti ir apie tokias psichologiškai sunkias temas.

Tai knyga, kurioje seksas tuo pačiu nieko nereiškia ir reiškia pernelyg daug. Pagrindiniai herojei Adelei seksas yra jos gelmė, jos šešėlis, tai jos būties šaltinis, tačiau kartu ir momentinis, atmintyje neišliekantis veiksmas - "jos amnezijoje plūduriuoja raminantis pojūtis tūkstantį kartų egzistavus per kitų geismą". Kiekvienas kartas - jos egzistavimo įrodymas, lyg maža mozaikos dalis bendroje dėlionėje. Atsisakiusi to, jos paveikslas pakriks ir išbluks.

Tai istorija apie moterį, kuri išgyvena baimę bei liūdesį ir kuri per patiriamą geismą bando apčiuopti save. Bet ji negeidžia vyrų, su kuriais sueina. Ne kūno ji trokšta, o situacijos. Tai jos narkotikas, jos žiežirba. Ir jai yra du keliai - perdegti arba užgesti.

"Žmogėdros sode" - tai nepatogaus siužeto kūrinys. Nemanau, kad jam gali likti abejingas, nes skaitytojui duodamas impulsas: skatinama ieškoti, aiškintis, suprasti. Manau, tai pagrindinė jos vertingumo ir sėkmingumo priežastis: neįmanoma likti nuošaly.

Leïla Slimani "Žmogėdros sode", Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2017.

Tomas Venclova "Nelyginant šiaurė magnetą. Pašnekesiai su Ellen Hinsey"

Šis pasikalbėjimas tarp Tomo Venclovos, inteligentijos mohikano iš už Atlanto bei Ellen Hinsey - tai pirmiausia Lietuvos nuo 1939 m. iki poeto emigracijos 1977 m. visuomenės ir kultūros restropektyva, kartu paklaidžiojimas po literatūros ir meno pogrindį, susipažįstant su tokiais poezijos maištininkais kaip Brodskis, Pastarnakas, Achmatova, Cvetajeva, Milošas. Perskaičius šią knygą, jaučiuos lyg visai netyčia išėjusi Lietuvos istorijos bei Lietuvos bei SSRS literatūros kursą. Beje, knygos vertė atsiskleidė bene iškart ir jausmas, lydėjęs visus 491+ puslapių - nehiperbolizuojant - buvo laimė. Kuri užgimė iš mano santykio su knyga: nenujaustų lūkesčių, jų pateisinimo, žinių pagausinimo, įkvėpimo ir pasotinimo. Aš tikrai neapsigalvosiu - "Nelyginant šiaurė magnetą" negrįžtamai užsitikrino vietą mano 2017 m. top trejetuke.

Eilės prie maisto, blatai, produktai iš po prekystalio, kelialapiai ir panašiai - taip aš suvokiau sovietmetį. Literatūra - tarp Salomėjos Neries iki drasiųjų kelių serijos, kultūrinis gyvenimas - tai kas aprobuota, cenzūros girnose sumalta ir persijota. Atotrūkis tarp mano įsivaizdavimo ir Venclovos dėstomos kasdienybės (tebūnie būsiu naivi, bet tikiu - objektyvios) menko su kiekvienu klausimu - atsakymu. Iš čia ir tas nuvalkiotas laimės jausmas - menkai nutuokdama, ko man trūksta, ėmiau ir tai gavau. Netikėtai lyg dovaną be progos. Ar ne priežastis būti laimingam?

Poezija - šios knygos idėjinė ašis. Mano menkai suprasta ir vertinta, ji, anot Venclovos "dažnai imasi sunkių, nepalankių temų - tai mūsų atsakas į neišsprendžiamas problemas. Tai nereiškia raudos ar pasidavimo, tai bandymas pranokti nelaimę - rasti aukštesnį lygmenį, kuriame prieštaravimai įveikiami." O kūrybinis polėkis, norom nenorom varžomas aplinkybių, reikalavo išpildymo - "pasaulis aplink mus buvo nestabilus ir sklidinas katastrofų, bet menininkui veiksmingiausia - ne mėgdžioti šį chaosą, o užsklęsti jį įformintoje struktūroje" - kuris Venclovai ir kitiems anksčiau minėtiems kūrėjams užtraukė įvairias negandas.

Apibendrinant, tai knyga apie primestą režimą ir ištikusias dilemas, apie kūrybinį polėkį ir alkį, suspaustą nomenklatūriniuose rėmuose, apie viešai sumenkintus kūrėjus, kurie vistiek masindavo būrius, apie ribą tarp pricipingumo ir susitaikymo. Apie tai, ką reiškia gyvent atsiskyrus nuo tėvyės, kai ji išlieka kūrybine atsvara, motyvu ir tikslu.

Ir žinoma, apie poeziją, kuri padeda spręsti asmenines ir viršasmenines problemas.


Tomas Venclova "Nelyginant šiaurė magnetą: pašnekesiai su Ellen Hinsey", Apistrofa, 2017.

M.Kemp & G.Pallanti "Mona Lisa. People and the painting"

   Profesionalus požiūris į legendinį, labiausiai pasaulyje atpažįstamą Renesanso meistro Leonardo Davinči paveikslą "Mona Lisa" ("Džokonda"). Pirmoje knygos dalyje, remiantis istoriniais faktais, archyvine medžiaga analizuojami portreto "žmogiškieji ištekliai": tai žmonės, šeimyniniais ar profesiniais ryšiais susiję su pozuotoja Lisa Gherardini. Jos tėvų, protėvių, sutuoktinio bei jo šeimos ir Leonardo Davinči bei meistro giminių portretai atkuriami analizuojant istorinius šaltinius.

Antroje knygos dalyje dėmesio centre - paveikslas bei jam įtaką padariusi poezija, tapytojo asmeniniai interesai, mokslas; taip pat apžvelgiami įvairūs šiuolaikiniai technologiniai tyrinėjimo būdai.

Autoriai žada: perskaitę jų knygą į legendinį portretą jau nebežiūrėsite taip pat. Na, čia jie neklydo. Nes dabar aš matau ~24 m. moterį, trečią sėkmingo audinių prekeivio iš Florencijos žmoną. Ištekintą jauną (kaip įprasta anuomet), prigimdžiusią būrį vaikų (šiandien sakytume krūvą), greičiausiai vis dėl to nepasižymėjusią jokiomis ypatingomis asmeninėmis savybėmis, dėl kurių ir po 500 turėtų būt taip masiškai šlovinama. 

Visiškai kitaip dabar suprantu ir mitologizuotą josios šypseną ir žvilgsnį. Ir manau, kad jai tai buvo tikslingai priskirta Davinčio teptuko. Skyriuose, analizuojančiuose Renesanso dailės ir poezijos tarpusavio santykius, pristatoma Davinči kūrybai įtaką padariusi Dantės ir Petrarko poezija. Remiantis Leonardo interpretacija "painting is mute poetry" bei tokiomis eilėmis kaip Dantės "the image of her when she starts to smile breaks out of words, the mind cannot contain it, a miracle too rich and strange to hold" ar Petrarko "and her expression promises me peace" galima daryti prielaidą, kad Lisai Gherardini labai nuskilo - portreto autorius, siekdamas "supoetinti" savo darbą bei įamžinti moters grožį priskyrė jai tokius bene dieviškus bruožus, kurie masina ir praėjus pusei tūkstantmečio... O taip pat knygoje įrodoma, kad "Mona Liza" yra ne tik meno kūrinys, bet ir mokslo objektas. Juk Leonardo, turėjęs daug žinių žmogaus anatomijoje, optikoje, geografijoje jas panaudojo tapymui, todėl kiekviena paveikslo detalė buvo kruopščiai apgalvota. 

"Mona Lisa" - tai Renesanso moters iš Florencijos portretas. Ne aristokratės ar kitos svarbios, žymios moters, o eilinės vidurinio sluoksnio šeimos atstovės atvaizdas. Jos portretas niekada nekabėjo pozuotojos namuose, galimas daiktas - užbaigto Davinči darbo ji net nematė. Tuo labiau ir apie užkluptą šlovę nutuokti negalėjo. Tačiau ne tik už ją turėtų būti dėkinga tapytojui, bet ir už suteiktą atminimą. Laikais, kai dažnai žmonių, ypač moterų gimimo datos pranykdavo, ką jau bekalbėti apie išlikusį atvaizdą, Lisa Gherardini niekada nebus užmiršta.

"Mona Lisa. People and the painting", M.Kemp & G.Pallanti, 2017, Oxford University Press.

Kristina Sabaliauskaitė "Silva Rerum IV" - kaip užbaigiami šedevrai

Prisipažįstu: neplanavau apie ją rašyti. Be abejo, ne dėl įspūdžio trūkumo. Tiesiog jaučiausi per menka, kad mano padrikos mintys apie tokį epinį kūrinį būtų ištransliuotos eterin.

Tačiau mano nusistatymas pasikeitė beskaitant šią dalį - ir gana greitai. Supratimas, iš pradžių gal pasireiškęs kaip pajautimas, labai greitai ir užtikrintai įtikino mane: tai, ką kalba ši knyga, aš girdžiu ir privalau sugromuliuoti į tekstą.

Ir pradedu nuo to, kad "Silva Rerum IV", lyginant su jos pirmtakėmis, yra visiškai kitokia. Ne dėl to, kad veikėjai ar siužetas nukrypsta nuo anųjų dalių ar kad autorės stilius pakinta. Šioje - paskutiniojoje - dalyje garsiausiai ir aiškiausiai jaučiamas autorės žodis: lyg palinkėjimas, pamokymas, bene palikimas Lietuvai.

Kad persvarstytume savo elgesio papročius ("tenka gyventi metu, kai seni sprendimai nė kiek nebetinka, kai reikia ieškoti naujų išeičių pavojaus akivaizdoje, atėjo sunkūs laikai, kai derėtų vien vienytis, kad išliktume, o ne ieškoti skirtybių"), didintume mokslingumą ("jei mes norime išgyventi, turime pirmiausia jais pasirūpinti, o šitai neįmanoma be mokslo ir edukacijos, nesgi, bičiuli, ar manai, kad mūsų užmojai, mūsų reformos galės sudygti beraščių kvailių galvose?"), mylėtume ("juk galbūt ir krikščioniškos meilės tegaunam tik tiek, kiek patys jos išdaliname kitiems"), mokytumėmes iš klaidų ("neturime būti pasmerkti kartoti mūsų protėvių nuodėmių, tekartokime žygdarbius, kad mes kiekvienas užgimę atverčiame naują puslapį ir tik nuo mūsų dorybės, garbės ir žodžio tęsėjimo priklauso ką jame įrašysime"), susirūpintume miestelių ir kaimų padėtimi ("valstiečiai ir jų padėtis, jų trobelių švarumas, laukų įdirbis, miestelių tankumas jiems patikimai bylodavo apie pirmąkart matomo krašto ekonominę būklę"), nebūtume trumparegiais ("išvydus nematytą, nesupramtamą daiktą ar reiškinį pirmiausia jį stengtis ištyrinėti, suprasti, tik vėliau - įvertinti ar juolab pasmerkti"); nebijotume šypsotis ("ak, bičiuli, tikiuosi, toji šypsena bus dar dažnai tau ant lūpų, nors čia, jūsų krašte, regis, vis dar laikoma šėtonišku savimylos ir arogancijos ženklu, o ne nebylia padėka Viešpačiui už jo malones"), būtume tolerantiški ("jei Viešpats mums atsiunčia ne šiaip geismą, o meilę, kuri yra jo didžiausia malonė, negi mes galime rinktis ar su šituo kovoti, negi mes galine rinktis, ką mums mylėti? Juk pirmiausia mylime sielą, o ne kūną ir lytį...")..

Šis kūrinys labai sodrus geografine imtimi, veikėjų portretais, gvildenamomis temomis bei vaizduojama kultūrine, politine atmosfera. Nors ir ne paskutinysis iš Norvaišų, betgi autorės plunksnai nulėmus, Pranciškus Ksaveras iš Milkantų Norvaiša tapo finaliniu giminės sagos heroju. Vis dar šiek tiek provincialus, bet jau labiau kosmopolitiškas; vis dar šiek tiek pasiduodantis meilei, bet jau daugiau išlaikantis šaltą protą. Jėzuitas, eruditas, nuosaikus modernistas, pietavęs su didikais ir vadavęsis skurde, gyvenimą nugyvenęs kvailai, nes, kaip pasirodė senatvėj, pernelyg nelaimingai. Jis, tebepasižymintis giminės per kartas suformuotomis ypatybėmis, jau yra kitoks. Ir tai teikia vilties.

Negailiu, jog baigėsi "Silva Rerum" serija. Keturis kartus buvo taip gerai, kaip tik gali būti (ar galėjome pre-SilvaRerum laikotarpyje tikėtis tokio lietuviškos literatūros apogėjaus?). Ir visai ramiai laukiu naujų autorės dovanų.

Kristina Sabaliauskaitė "Silva Rerum IV", išleido "Baltos Lankos",  2016.

Rūta Šepetys "Druska jūrai" - aštri lyg veiksmo filmas

Pasauliui nesiliaujant kariauti, priešų armijai lipant ant kulnų, tave dar gali medžioti ir vidiniai demonai. Tik štai nuo grėsmingai artėjančios kariaunos pabėgti šansų dar turi, o antruoju atveju gali būti lengvai sumedžiotas.

Taip ir klostosi istorijos herojų likimai. Kiekvienas su savo asmeniniais išgyvenimais ir katastrofomis griebiasi paskutinio vilties šiaudo ir bando laiku pasiekti Prūsijos uostus, kur jų prisišvartavę laukia didingi gelbėjimosi laivai. Tik ar jie bus pajėgūs knygos herojus apsaugoti nuo juos persekiojančių vidinių ir išorinių priešų?

Kalbant apie šią knygą negaliu jos nelyginti su "Tarp pilkų debesų" (juolab kad ir autorė paliko tiesioginę šių kūrinių sąsają: pagrindinė šios istorijos veikėja Joana yra Linos iš "Tarp pilkų debesų" pusseserė). Šioji istorija, lyginant su pirmąja, man pasirodė lyg kurta ekranizacijai. Daug veiksmo, įtampos, intrigų, jausmų išbandymo. Tai, apie ką "Tarp pilkų debesų" buvo tik užsiminta (Linos ir Andriaus jausmai, jų likimas po tremties), šioje istorijoje atvirai vystoma ir tai tampa paralele siužetine linija.

Knyga labai paveiki, norisi dar ir dar, tačiau ji nėra tokia sukrečianti kaip pirmoji. Nors netrūksta sunkesnių scenų, jos gana nuosaikios, todėl man susidarė įspūdis, kad autorės rašymas buvo tikslingas, įrėmintas, galgi sukomercintas...

Vis dėl to, Rūta Šepetys savo kūryba atkreipia pasaulio dėmesį į Lietuvą ir mūsų skaudulius. Ji kuria lengvai skaitomą, istoriniais faktais paremtą dramatišką literatūrą. Knyga "Druska jūrai" jau truputį bendresnė Europai, bet vistiek labai reikšminga Lietuvai - aprašoma laivo "Wilhelm Gustloff" katastrofa be abejo palietė ir mūsų kraštiečius. Bet kaži kaip sugebėjo praslysti pro vadovėliuose sutrauktus stoiškus faktus ar platesnį viešąjį diskursą...?

Rūta Šepetys "Druska jūrai", 2016, Alma Littera.

Günter Grass "Svogūno lupimas" - žvilgsnis pro tvoros skylę

Braidydamas savo biografijos kloduose, ar įvardindamas tai kaip svogūno lupimą, rašytojas Günter Grass gvildena dvi temas - pavadinkim jas mikro ir makro.

Makro plotmėje autorius bando atsakyti, o galbūt imasi nuosaikiai (pasi)aiškinti, kodėl visų pirma jis pats, bet kartu ir visa Vokietija toleravo fašistų vykdomą politiką bei antisemitizmo paakintus susidorojimus.  Jo atskleisti asmeniniai pasirinkimai ir išgyvenimai sukėlė prieštaringus, netgi radikalius parreškimus autoriaus kryptimi, tačiau jie vienareikšmiškai vertingi, nes nors ir subjektyviai, bet regis teisingai liudija karo metus.

Mikro lygmenyje autorius nagrinėja asmeniškas temas ir savo gyvenimo varomąsias jėgas įvardija kaip 3 tipų alkį: fizinį, seksualinį ir meninį. Abu lygmenys neišvengiamai turi sąlyčio taškų, tarkim fizinio alkio išgyvenimas karo metais ir iškart po jo. Tuo tarpu seksualinio, o ypač meninio alkio numalšinimo siekiai suintensyvėja atgavus asmeninę laisvę, t.y. po karo belaisvių stovyklos. Aprašomuoju laikotarpiu po II p.k. autorius prisimena savo kelią link skulptoriaus, o vėliau ir rašytojo amplua, tuo skaitytojui suteikdamas vertingas įžvalgas, būdingas praėjusio amžiaus vidurio Europos kultūrinei arenai.

Išgyventas karas visam laikui išliko nebyliu autoriaus gyvenimo palydovu. Vis grįždamas į pergyventas akimirkas - ar tai būtų skaitymui pašvęstos valandos tėvų namuose Dancige, ar badmiriaujančio skrandžio mulkinimas kmynų kramtymu po palapinsiauste karo belaisvių stovykloje, autorius žvelgia į save iš šalies ir vis bando atsakyti bei bergždžiai save pateisinti dėl savo, tautos aklo tikėjimo ir bailaus tylėjimo. Bet kaltės jausmas, išgyvento karo suvenyras, niekada neapleis autoriaus sielos.


Ši autobiografija, kurią savo užmoju ir paliktu įspūdžiu lyginčiau su Jean Jacques Rousseau "Išpažintimi", turėtų patraukti istorijos mėgėjo, Günter Grass gerbėjo, ar vertingos literatūros mylėtojo dėmesį. Mano asmeniui ji tikrai atsakė į kadais keltus klausimus ir pateisino paties autoriaus išsakytą mintį, kad "Knygos <...> lyg tvoros skylė - pro kurią galima išlysti į kitus pasaulius".

"Svogūno lupimas", Günter Grass, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2016.

Hannah Kent "Gerieji žmonės" - palikti komforto zoną

Pirmoji autorės knyga "Paskutinės apeigos" buvo gana naujas literatūrinis pergyvenimas - atšiaurus, skaudus, bet vistiek maloniai išjaustas. Užtat antruoju bandymu Hannah Kent išplešia iš komforto zonos ir iššaukia visą eilę tamsių emocijų: baimę, liūdesį, pyktį. Bei verčia svarstyti.

Įsivaizduok save, 200 metų atgal, gyvenimas ribojamas slėnio ir kalnų, o nei fizinio, nei metafizinio horizonto plėsti neturi galimybių (nelabai apie galimybių egzistavimą nutuoki). Bet tai yra norma, taip gyventa prieš tave, bus ir po tavęs. Ir tau svarbiausia, kad karvė duotų riebaus pieno, vištos dėtų kiaušinius, o bulvių derlius būtų gausus... Ir sveikata dar svarbu, bet kaip išlikę iki šių dienų, ja rūpinies paskiausiai.

Ir staiga vaikelis, buvęs sveikas, kalbus, nustoja vieno ir kito. Keli klausimus, į kuriuos tavo pasaulis tarp slėnio ir kalnų pajėgus atsakyti tik vienopai. Ir tas atsakymas tau priimtinas, nes tavo, visų, negandų paaiškinimas visada būdavo tas pats - Gerieji žmonės.

Arba fėjos. Kurios mėgsta drumsti žmonių ramybę tai susargdindamos, tai padegdamos trobą. O kartais sukeisdamos saviškius su žmonėmis, arba fėjūkščius su vaikais.

Ir kai tau, nesusipratusiam, susirūpinusiam suteikia viltį, kad tą paliegusį berniuką (aka fėjūkštį) reikia tik atkeisti, tu šios misijos imiesi. Girdai vaiką nuodingom žolelėm, verti badauti, merki į ledinę upę... Juk vis dar tiki: tikslas pateisina priemones, o tavo tikslas - susigrąžiti vaiką ir fėjoms atiduoti saviškį...

Ši istorija parodo, kaip tamsiai gyventa anuomet (suprask, taip kai kur, daug kur, tebegyvenama). Kokios ribotos buvo žmogaus galimybės, o kartu ir poreikiai. Ir tuo pačiu, nebyliai leidžia suprasti švietimo, savimonės svarbą.

Šis atvejis, mažo vaiko auka, parodo, kokios iš tiesų didelės aukos padarytos evoliucijos kely. Hanna Kent dar kartą ėmėsi visiškai unikalios temos, kad mes, skaitantieji, persvarstytume savaime suprantamus dalykus. Ir juos naujai įvertintume.

Hannah Kent "Gerieji žmonės", Baltos lankos, 2017.

Colm Toibin "Nora Vebster" - genialumas slypi paprastume

Iš pradžių nesupratau, ar tai, ką skaitau, yra gerai. Netgi galvojau, gal neverta gaišt laiko... Bet net pati nepastebėjau, kai atsitiko Tai. Galima tai vadinti knygos įtraukimo efektu, susitapatinimu su herojais ar istorija jausmu ar paprasčiausiu "įsiskaitymu". Bet koks saldus ir gražus gyvenimas, kai išgyveni Tai, o knyga dar nesibaigusi... (ir kaip sunku, kai paskutinis puslapis užverstas, po jos jau perskaitytos 2 knygos ((taip, skaitau greičiau nei rašau)), o vis meni ją ir ilgies, ilgies...)

Taigi. Mažas Airijos miestelis, apie 1968-1970 metus. Mirus vyrui, Nora lieka našle. Dvi vyresniosios dukterys jau savarankiškos, o štai sūnūs mokyklinio amžiaus. Nora gyvena toliau, stengiasi sugrąžinti gyvenimą į senas vėžias ir mokosi būti vienai. Ir nors, anot jos, vienuma lyg "klaidžiojimas po žmonių minią su pakeltu inkaru, beprasmiškas ir trikdantis", pamažu ji atranda ir jos teikiamą laisvę. Nusidažo plaukus, pradeda dirbti, nusiperka gražią suknelę, atranda muziką ir įsigyja patefoną (labai paveikiai vaizduojama muzika, jos saviterapinė funkcija), padaro remontą. Ir nors tai gali pasirodyti labai paviršutiniški dalykai, iš tiesų jie simbolizuoja moters, visą gyvenimą pratusios derintis prie kitų bei savo interesus nustumti į antrą vietą, bandymus išgirsti save ir atpažinti savo norus. Autorius šį virsmą vaizduoja labai subtiliai bei kuria romios, susitelkusios, bet kartu ir stebėtinai mandagiai aršios moters portretą.

Kartu paraleliai vaizduojamos to meto aktualijos: žmonių išsilaipinimas Mėnulyje bei katalikų engimas Šiaurės Airijoje ir jo įtakoti neramumai Dubline. Tiek realių įvykių įtraukimas, tiek paprastos kasdienybės vaizdavimas padeda kurti neperkrautą, neperdėtą, ramų bei viltingą pasakojimą.

Summa summarum, tai knyga apie naują pradžią.  Apie mažus kasdien padaromus žingsnius, kai nusistovėjęs gyvenimas supurtomas. Juk kad ir kas benutiktų, gyvenimas eina ir tu žengi koja kojon su juo. Apie tai ši istorija. Paprastai graži istorija.

"Nora Vebster", Colm Toibin, 376 p., 2016, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla.

Arundhati Roy "Mažmožių dievas" - stebuklas slypi detalėse

Reikia būti pasiruošus perskaityti Kiekvieną Sakinį. Ir dažnai dar ir dar kartą. Ir jei drįsčiau teigti, labai paviršutiniškai, kad sakiniai čia lyg mažmožiai, tai ši knyga yra jų dievas. Kiekvienas jų - atskiras organizmas. Kaip skaitydamas Sabaliauskaitės sakinius tarsi įkvėpi oro ir paneri į jų gelmę, čia kvėpavimo ritmas spartus - nuo taško iki taško.

O istorija, žinoma, skaudi - tai aišku iš pat pradžių. Mirs mergaitė, baigsis vaikystė, dvyniai bus išskirti, o mama - išvyta. Todėl esmė šios knygos ne papasakota istorija, o kaip tai daroma. Nėra chronologinio nuoseklumo, bet užtad pasakojimo kalba, o ypač palyginimai, yra sunkiai apibūdinami. Meno kūrinys mažiausiai - tai kažkas protu nesuvokiama: kaip autorė sugebėjo taip kiekvieną - kiekvieną - sakinį paversti unikaliu. Todėl nepaisant to, kad vertimas be priekaištų - žinau, tikrai skaitysiu originalo kalba (kaip ir angliškai skaitysiu "Silva Rerum" - įdomumo dėlei).

Beje, neseniai Arundhati Roy, po 20 metų pertraukos, išleido naują romaną - "The Ministry of Utmost Happiness". Jaučiu gimstant Istoriją...

"Mažmožių dievas", Alma Littera, 296 p.

Akvilina Cicėnaitė "Tylos istorija" - apšerkšnijusių, nutilusių gyvenimų istorijos

"Vasara, kuri truko amžinai" - rašo autorė pasakodama vienos iš veikėjų istoriją. Ir čia mausto skaitytoją, nes knygoje dominuoja žiema - ne tik kaip sezonas, bet ir kaip jausmų išraiška: įšaldytos svajonės, sušąlusios širdys... Autorė netgi suabejoja Lietuvos, kaip lietaus krašto vaizdiniu ir pikta gaidele kaltina valstybę nesibaigiančia žiema (matyt dėl to, kad ji rašo iš besaikiai saulėtos Australijos, toks įspūdis gali būti suprantamas).

Labiau už žiemą, kurios atributu pavadinta ir išgalvota vietovė Sniegai, akcentuojama tyla. Jau iš knygos pavadinimo galima suprasti, kad ji - romano ašis. Tik čia nereiktų suklysti ir manyti tinkamą naudojimui posakį "tyla - gera byla". Kalbant apie tylą knygos kontekste, ji tapatinama su skausmu, baime, netektimi ir kalte.

Tyloje - vienu atveju visiškoje, kitu nuosaikioje - rado prieglobstį visos keturios romano herojės. Elžbieta, Veronika, Teresa ir Nika - jų likimai vaizduojami perdėm tragiškai, melancholiškai, nuolat kalbant apie ir juntant mirtį. Neveltui Teresa sako "gyvename, kad mirtume".

Dėl šių trijų, išimtinai niūrių, elementų Akvilinos Cicėnaitės knyga stoja į gretas tipiškai rūškanai lietuviškai literatūrai ar kūrybai plačiąja prasme. Nepaisant to, autorės tonas skambus ir neperkrautas beprasmybių, o vienas skyrius perskaitytas padažnėjus pulsui: per visą knygą kaupusis tyla prasiveržė pro herojų sustatytas užkardas ir leido įkvėpti šviežio oro ne tik joms, bet ir skaitančiajam. Ir tik tada supranti, kaip meistriškai autorės plunksna sugebėjo užburti ir pasyvų stebėtoją.

"Tylos istorija" sudirgino pojūčius ir sukėlė klausimus dėl lietuviškos literatūros tendencijų.  Matyt, toks efektas jau daug ką pasako - nebūtinai džiugesys, vidinis komfortas kaip pasekmė būdingas gerai literatūrai. Pyktis ir liūdnos emocijos reiškia ne mažiau.

"Tylos istorija", Akvilina Cicėnaitė, 280 psl, "Alma Littera", 2017 m.

Orhan Pamuk "Tos keistos mano mintys" - prakalbintas miestas

Mevliutas ir Stambulas - du pagrindiniai šio romano herojai, papildantys vienas kitą. Stambulas - didis, pulsuojantis, nerimstantis ir nemirtingas. Jo gatvės, lyg venos išraizgiusios milžinišką kūną, besąlygiškai reikalingos Mevliutui. Geraširdžiam, nuolat gero ūpo, naiviai teisingam gatvės prekeiviui, kurį visi visaip vis bando išplėšti iš gatvių glėbio, tačiau jis vėl randa kelią atgal. O sugrįžęs bent kiekvieną vakarą, lyg iš praeities graudžiai šaukdamas "Boo-zaa", jis primena modernėjančiam miestui savo ištakas.

Pirmo įspūdžio paakintas Mevliutas bando kreipti savo likimą trokštama vaga. Bet dažnai gyvenime, kaip ir šioje istorijoje, kitų herojų užmačios, o gal likimo įnoriai sudėlioja įvykius beveik komiškai savaip. Supainiotas laiškų adresatas, susieti gyvenimai, sukurta šeima ir vėlesnės širdis kartinančios abejonės verčia Mevliutą savęs klausti apie skirtis tarp viešosios bei privačiosios nuomonės ir širdies bei proto valios. Ar įmanoma laimė ir darna, kai širdis ir protas ne pakeleiviai, o jų išraiškos nesutampa privačiuose ir viešuose situacijose?..

Pasitikti gyvenimą iš anksto žinant, kad jis grįstas apgaule. Leisti dienas, atrodo laimingas, bet vis suabejojant ta laime. Netekti mylimo ir per vėlai suprasti jo nepakeičiamą reikšmę savo gyvenime. Apie tai ši knyga.

O taip pat ir apie universalią "prasimušimo gyvenime" temą. Apie nuolatines pastangas praturtėti, bet tuo pačiu ir apie kovą su savimi, kai supranti, kad materialinė gerovė, artimųjų šokui, tau nėra svarbiausia gyvenime.

Apie Turkijos kapitalistines/komunistines/islamistines sankirtas, perdangas ir kovas. Apie beširdišką, pritemptą miesto plėtrą ir nebeatpažįstamą naują kartą.


Autorius piešia itin gyvą miesto gatvių, lūšnų, ankštų butų gyvenimą ir leidžia pasijusti jo dalimi. Akyse stovint plovui su vištiena, burnoje įsivaizduojant bozos skonį, girdint šeiminykščių klegesį ir miesto šurmulį, skaitytojas įtraukiamas ne tik į sodrų pagrindinio herojaus gyvenimą, bet ir paverčiamas šeimos, bendruomenės, Stambulo dalimi.

Tai knyga, po kurios paskutinio perskaityto žodžio praėjums trims dienoms aš vis dar jaučiuosi panirusi į kokį tai švelniai magišką debesį. Be abejonės, tai knyga, kuri patiks šio miesto lankytojams ar gyventojams. Bent jau neatsiejamą Stambulo elementą - gatvės prekiautojų kultūrą - ji tikrai padės suprasti ir galbūt pamilti...


"Tos keistos mano mintys", Orhan Pamuk, 654 psl., 2017 m., "Tyto Alba".