Gail Honeyman "Eleonorai Olifant viskas gerai"

Ši knyga muša pardavimo rekordus, atsiliepimų apie ją negalėjo pražiopsoti įvairiais pavidalais internetuose šmėžuojantys knygų mylėtojai, o Reese Witherspoon suskubo įsigyti teises ekranizuoti istoriją apie Eleonorą Olifante. G.Honeyman sukurtas fenomenas išties primena Bridžitos Džouns sukeltą šaršalą: pasakojimas apie dvi brites, gyvenančias niekuo neypatingą, nuobodoką, kartais šiek tiek nevykusį gyvenimą. Visgi, kol knygos apie Bridžitą buvo sutiktos kaip sarkastiška komedija apie romantinių santykių iššūkius, Eleonoros pasakojimas, dažnai išsiskiriantis taip pat absurdiškai juokingu tonu, įkūnija rimtas ir mūsų pasaulyje plačiai išsikerojusias problemas - vienatvę ir depresiją.

Eleonora Olifante - slenkanti per gyvenimą, slystanti jo paviršiumi, po juo, aplink jį; vienatvės sluoksniu atsiribojusi nuo aplinkinių. Jos gyvenimą ženklina ritualai: darbas, namai, kryžiažodis su sumuštiniu per pietų pertrauką, pasta bei radijo laida vakarais, du tos pačios rūšies degtinės buteliai kiekvieną savaitgalį. "Nuolatiniame, nekintamame darbo, degtinės ir miego cikle" ji tyliai, viena, sukosi aplink savo ašį, kol užkibo už atsitiktinio šiaudo, vizijos, kuria įtikėjo taip stipriai, kaip tik begalėjo. O kai toji iliuzija, pirmą kartą per jos gyvenimą suteikusi impulsą bei viltį, sužlugo, - per plauką nesunaikino ir jos. Eleonora tikėjo, kad tik stipriausieji gali sąmoningai pasirinkti vienatvę, taip išlaisvindami save. Tačiau atsidūrusi ant susinaikinimo ribos, ji pasidavė ir priėmė jai ištiestą pagalbos ranką. Ir tada viskas pasikeitė.

Žinot, kuo man labiausiai patiko ši knyga? Taip, vienu metu tikrai norėjau šokinėti iš džiaugsmo, nes nors ir noriu save laikyti geros, rimtesnės literatūros skaitytoja, anaiptol nesu snobė, todėl kai knygos herojė suima save į nagą ir įšoka į gražinimosi karuselę, tai pabunda mano viduje slypinti ir katučių plojanti "Pretty woman" gerbėja (scena, kur Julia Roberts apsipirkinėja? Comme on!). Bet iš tiesų mane suvis labiausiai nudžiugino tas beskaitant atsiradęs jausmas, tarsi įgytum PERSPEKTYVĄ. Galim vadinti tai knygos "bonusu", kuris paskatina permąstyti aplinką ir įprastas situacijas. Eleonora, jos asmenybė bei elgesys, dažnai primenantys tai ateivę, tai robotę bei jai užgimusi simpatija verčia susimąstyti ir iš naujo įvertinti savo požiūrį į artimoje aplinkoje esančius, buvusius ar dar tik sutiksimus nepritapėlius, atsiskyrėlius, keistai kalbančius, besirengiančius ir pan. Ir nors jos ir Reimondo draugystė, kuri nepaisant mano būgštavimų nepavirto į banalią epinę meilės istoriją (nors jei yra susibūrusios stovyklos, aš visgi priklausyčiau tai, kuri "serga" už jų santykių perkėlimą į kitą lygmenį), ji tikrai suteikė nuoširdžios, atsidavusios draugystės pavyzdį: kai vienas susiima ir pabūna kito uola. Tokių pavyzdžių mums daugiau reikia gyvenime, sutikite.

Gail Honeyman "Eleonorai Olifant viskas gerai", Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2018.

Elizabeth Kolbert "Šeštasis išnykimas. Ne vien gamtos istorija"

Nepataikaujanti, nekabinanti ant nosies rožinių akinių ir tiesiog dozę realybės siūlanti knyga. Čia žmonės - "rūšis it piktžolė" ir "dabar pat regime masinį rūšių išnykimą, kuris gali būti sukeltas žmonių". Tad jeigu nepriklausai tai stovyklai, kuri netiki klimato atšilimu ir esi toks ar tokia, kuriam (-iai) nesvetimas noras sužinoti apie anksčiau ir dabar vykstančius reiškinius, šiuo atveju rūšių išnykimus, siūlau perskaityti šią knygą. Ypač jei slapta viliesi kada nors sudalyvauti kokioje nors TV viktorinoje; manau, kad šioje knygoje apstu faktų ir terminų, kurie turi potencialą atsidurti žydrajame ekrane.

"Teigti, kad dabartinį išnykimą galima sustabdyti, jei tik žmonės labiau aukotųsi, nėra klaidinga - tačiau svarbiausia ne tai. Nesvarbu, ar žmonės rūpinasi, ar nesirūpina. Svarbiausia - kad žmonės keičia pasaulį." Tai privalu suprasti, nes autorė perspėja - mes jį keičiame taip smarkiai, kad rūšys nespėja prisitaikyti. Pietų Amerikoje baigia išnykti auksiniai atelopai, dėl vandenynų rūgštėjimo byra jų ekosistema, šiksnosparniai masiškai miršta nuo baltosios nosies sindromo, o mėgstantys nardyti po koralus visai greitai tuo nebegalės mėgautis. E.Kolbert leidžiasi kelionėn po salas, džiungles, kalnus ir miestus, neria po vandeniu ir lenda į urvus, kad papasakotų jau nebeegzistuojančių ar ant išnykimo ribos esančių gyvybių istorijas. Tai ne tik gamtos istorijos, mokslinių faktų, tyrimų ir perspektyvų kupina kelionė, bet ir supažindinimas su Antropocenu - naujuoju geologiniu amžiumi, "žmogaus epocha". Ir nors tai viena iš tų mano minėtų vertų įsiminti sąvokų, ja nereikia nei džiaugtis, nei didžiuotis. Bet suprasti, kokią apokaliptinę įtaką mūsų rūšies patogus, šiltas ir sotus gyvenimo būdas sukelia kitoms planetos rūšims.

Elizabeth Kolbert "Šeštasis išnykimas. Ne vien gamtos istorija", Baltos lankos, 2018.

Fiston Mwanza Mujila "Klubas "Tram 83""

"Saulė pakyla Šiaurės geležinkelio stotyje ir leidžiasi "Trame" tarp dviejų krūtų - greipfrutų. Mes esam gudrybių debesų princai, žemės ir geležinkelio sūnūs. Čia - Naujasis Pasaulis. Jei nesidulkini, tave dulkina. Jei nevalgai, tave valgo. Jei nenaikini, tave naikina. Čia - Naujasis Pasaulis. Čia kiekvienas už save ir kiekvienam tu šūdas. Čia džiunglės."

Čia - interaktyvus teatras. Čia uodžiame sodriai šleikščius kvapus, judame į muzikos užduotą ritmą, kvėpuojame aitrų, pritvinkusį nakties orą. Čia esame alkani ir apgirtę. Pradedami skyrius nuo naratoriaus pastabų ir vedini jomis, mes klaidžiojame po skirtingas inscenizacijas, klausomės senų ir naujų veikėjų. Minint juos, norisi išskirti šiuos tipus:
- žemrausiai. Jų čia dauguma, nes tokioje vietoje kaip Miestas-Valstybė bet kuri veikla yra susijusi su akmeniu: "Nieko kito kaip palįsti po žeme mes, kurmiai, kokie buvome, esame ir būsime, taip ir nemokėjom";
- prasisiekėkiai, kaip Rekviemas. Nuolat minantys geležinkelius, plėšiantys šachtas, kuriantys žabangas turistams ir vietiniams; keliantys tiek panieką, tiek žavesį;
- nepakenčiami intelektualai. Duotuoju momentu iš Šalies Užpakalio atvykęs Liusjenas, laikomas ateiviu, erzinantis savo nuolatiniu skrebenimu, pašiepiamas, nušvilpiamas:

                    "- Tu nerūkai, nesidulkini, neryji šunienos, nesileidi į poligoną, nevežioji prekių, bėgi nuo mergų, negeri degtinės, tai ir galvoju, ką gi tu veiki šiame gyvenime?!";

- antytės. Gyvosios zombės, medžiojančios "tarpukojo malonumus" ištroškusius patenkinti vyrus. Jų įžanginę frazę  "Ar turite minutėlę?" palydi tiesmukiškesnės, ekspresyvesnės, sultingesnės, kaip antai "Išsivežk mane į Bratislavą ir paversk mane savo svajonių karaliene!" ar "Man glamonės - tai kaip demokratija. Jei manęs nepaglamonėsi, iškviesiu amerikiečius".  Jos gyvenime vadovaujasi moto, paremtą kažkokio paslaptingo sąvado 15 taisykle: "Turėsi ką valgyti, kai prakaituos tavo šlaunys, tad būk karšta ir atkakli".  Nei dėl vieno, nei dėl antro autoriaus dėka abejonių nekyla.

Fiston Mwanza Mujila rašo: "Jei laimė turėjo vardą, jis buvo "Tram 83". Well, iš tokio klubo ir tokios valstybės neščiau kudašių kaip mat! Tačiau turint omeny, kad autoriaus tikslas buvo atspindėti post-kolonistinės Afrikos tikrovę, belieka kliautis jo žodžiu. Turbūt gražesnių iliuzijų ir neturėta: kalnakasyba, vaikai-kariai, parsiduodančios mergaitės, išnaudotojai vyrai, lytiniu keliu plintančios ligos, apgaulės, spąstai, narkotikai... Klube "Tram 83", į kurį kaip į Romą veda visi Miesto-Valstybės keliai, telpa visi šie elementai, ir dar muzika - vienintelė pateisinama meno forma. Jis - šio išgalvoto miesto centras, jo gyventojų bastionas, kuris netgi atlaiko įžeisto vado antpuolius. O jo lankytojas, kaip ir Mujila rašymo stilius, purvinas, piktas, įžūlus, linksmas bei kupinas sarkazmo.

Į šią knygą besčiau pirštu tam ar tai, kuris (-i) panorėtų iššaukiančio, nepadoriai juokingo bei brutaliai poetiško skaitymo.

Fiston Mwanza Mujila "Klubas "Tram 83"", Kitos knygos, 2017.

Herman Koch "Griovys"

Ši knyga labai klastinga. Skaitant ją galvoje nepaliovė dūgzti įvairios aprašomų įvykių aiškinamosios versijos: a) pagrindinis veikėjas yra užslėptas maniakas ir jau kitame puslapyje imsis šaltakraujiško susidorojimo; b) pagrindinis veikėjas serga šizofrenija ir aprašomas jo vidinis pasaulis, galbūt jam reziduojant psichiatrinėje įstaigoje; c) pagrindinis veikėjas yra itin įžvalgus vyras, gebantis pastebėti įvairias detales ir teisingai jas interpretuoti.

Na, ką galiu pasakyti: nei viena iš trijų mano sugeneruotų versijų nėra nei teisinga, nei klaidinga. Sunku pasakyti, ar toks braižas yra įprastas Hermanui Koch ("Griovys" - pirmoji mano skaityta jo knyga), ar šį pasakojimą tikrai taip sunku įsprausti į tam tikrus rėmus. Bet turbūt visiškai neklysiu čia knygą pavadindama intriguojančia. Šioje vietoje turiu pridurti, kad esu gana disciplinuota skaitytoja. Kasdien daugmaž nustatytu laiku, sąlyginoje vienatvėje ir tyloje aš atsiverčiu knygą. Retais atvejais, kurie išimtinai būna susiję su įtraukiančiais trileriais, man pasidaro per sunku išsiskirti su skaitomu pasakojimu ir pradedu laiką "nusukinėti". Taip buvo ir šį sekmadienio rytą - nepaisant rytinio chaoso, "Griovį" perskaičiau prie pusryčių stalo. Štai kokią intrigą autorius sugebėjo susukti - ir negali užtikrintai sakyti, kad tai trileris. Ar garantuoti, kad ne trileris. Painu, žinau.

Kartu tai ir intelektuali knyga. Greta nuolatinių išgyvenamų abejonių dėl esamos ar iš piršto laužtos pagrindinio veikėjo sutuoktinės neištikybės, Herman Koch atkreipia dėmesį į situacijas, su kuriomis Lietuvoje kol kas galime susidurti tik taip - juodu ant balto. Kalbu apie žmonių pasirinkimą teisėtai nutraukti savo gyvenimą. Ar įprastesnes situacijas, kaip antai atliekų rūšiavimas, vėjo jėgainės, klimato kaita. Bei egzistencines - vienos akimirkos galią pakreipti gyvenimą tik ta ir ne kita vaga ar gyvenimo po mirties klausimą. Dėl visų mano išvardintų niuansų knyga įtraukia ir suteikia peno, daug peno, mintims, svarstymams, įsivaizduojamiems pasirinkimams. Ir greta nuolatinio įvykių narpliojimo ir aiškinamųjų versijų kūrimo dar ir rausies po savo protą bei širdį. Kas, neneigsiu, vargina. Tad reikia nusiteikti įtraukiančiam skaitymui, bet kuris neatpalaiduoja, o sujudina mintis ir pareikalauja nemažai savianalizės. O kartu gal gi net ir apčiuopiamų veiksmų (žr. citatą žemiau).

Herman Koch "Griovys", Baltos lankos, 2018.