Jørn Lier Horst "Urvinis žmogus"

Aš retai sau leidžiu skaityti kriminalinius romanus. Nes turiu ydą, dėl kurios sunku miegoti naktimis, o dieną būnu išsiblaškiusi ir abejinga. Liaudiškai tai vadinama kabliu. Taigi, kaip supratote, užkibau. Papuoliau. Susiviliojau. Kaip pavadinsi, taip esmės nepagadinsi. "Urvinis žmogus" mane visiškai išmušė iš vėžių. {Ir kaip man dabar grįžti prie senų įpročių, tai yra knygų krūvelės, kantriai laukiančios savo eilės?}



"Urvinis žmogus" - tai ne tik pamatuotas, nuoseklus, neperspaustas skandinaviškas trileris. Tai taip pat ir pasakojimas apie vienišumą, susvetimėjimą, žmones, kurie šiuolaikinėje visuomenėje pasirenka gyventi paribiuose ir savo noru, savo namuose tampa atsiskyrėliais - vadinamaisiais urviniais žmonėmis. Arba lengvu grobiu nusikaltėliams, ieškantiems naujos tapatybės.

Man patiko šis pasakojimas - logiškas, neperdėtas, įtraukiantis į savo verpetus, kurio centre tėvo ir dukters duetas. Bet kartu ir skatinantis įvertinti savo santykį su artimaisiais ar vos pažįstamais žmonėmis. Bei parodantis, kad gyvenimu rizikuoja ne tik stabdantys pakeleivingas mašinas atskalūnai, bet ir ant fotelio tyliai laiką leidžiantys vienišiai.

Niekaip neišsivaduodama iš bendro apdujimo, sekusio po šios knygos, imuosi kitos kriminalinės istorijos. Nes man nebuvo gana! Juk galiausiai vasara, atostogų metas. O aš sakiau ir sakysiu, kad geriausias poilsis - detektyvų skaitymas. Lengva įsitraukti, užsimiršti ir kaip bebūtų keista (turint omeny keliamą šiurpą ir įtampą) atsipalaiduoti.




Fredrik Backman "Beartown"

Mažo, miškų glūdumoje pasislėpusio miestelio komanda, prasilaužusi į valstybės ledo ritulio elitą. Žmonės, save tapatinantys su meškomis ir tarsi absorbuodami tąją jų jėga, stojantys prieš eilinę gyvenimo jiems metamą negandą. Įkvepiančios kalbos, broliška draugystė, sielų bendrystė, šeimos vienybė, nepažįstamųjų artuma, magiškos pergalės ir euforija. Skamba herojiškai, bemaž stebuklingai. Tačiau vienas incidentas palaužia bendruomenės vienybę ir sportinis interesas, o kartu ir miestelio identitetas, prasilenkia su žmogiškumu bei morale.



Man pasirodė, kad ši istorija itin gyvenimiška. Joje apstu veikėjų, kurie nuolat keičiasi ar nepateisina pirmojo įspūdžio. Štai, vienas, iš pirmo žvilgsnio bjaurus peštukas, vėlesniame skyriuje pasiroso besąs herojus. Arba atvirkščiai. Antras pamina savo principus. Trečias išduoda. Ketvirtas nusigręžia. Penktas po sarkazmo kauke slepia savo baimes. Jie klaidžioja, klysta, skaudina, vėl "normalizuojasi". Visai kaip mes. Nes gyvenime nėra vien balta ir juoda spalvos.

Sakydama, kad ši knyga skirta atsipalaidavimui kartu esu teisi ir meluoju. Ji lengvai skaitosi, tiesiog įsiurbia į save ir žiū - vanduo vonioje nepastebimai atšalo. Tačiau ji kartu ir stipriai paveikia, nejučiomis imi save analizuoti. Todėl man sunku patikėti, kad kas nors, skaitantis "Beartown" gali nereplikuoti į vaizduojamus įvykius kaip pavyzdžiui "aš taip niekada nesielgčiau", "jis klysta", "tai amoralu" ar "žmonės, atsitokėkit!". Jau vien dėl šio niuanso rekomenduoju perskaityti "Beartown" (maža ką, gal sulauksime ir lietuviško vertimo - jau trečiojo iš Fredrik Backman repertuaro).

Fredrik Backman "Beartown", 432 p., 2017.

Guillermo Arriaga "Laukinis"

Kiek kartų begalvočiau apie šią knygą, pirma vis kylanti mintis - ji atsiduoda testosteronu. Puslapiai pulsuoja vyriška energija, dominuoja ...