Sarah Perry "Esekso slibinas"

Pasirodo, kadais Esekso, konkrečiai Aldvinterio gyventojus šiurpino mistiškas, Blekvoterio vandenyse rymojantis "slibinas". Jų baimė nebuvo paveiki raminančioms kaimo vikaro Viljamo kalboms, nes nors religinės tiesos gali nuraminti paklydusias sielas, ypač sekmadieniais pamokslo metu, susidūrus su antgamtišku bei nepažintu padaru ir įtariant jį kenkėjiškais darbais, jos esti bergždžios.


O štai Korai, vyrą palaidojusiai ir laime neatsidžiaugiančiai londonietei, pamatyti ir pagauti vadinamąjį slibiną tampa misija! Ir nors ji nei to, nei to abu kartus nepadaro, suranda artimą sielą, draugą bei mylimąjį, kurio, kaip ir slibino, atsisako. Dėl dalyko, mums įprasto šiandien, bet 1890 metais ir dar moteriai, mažai girdėto ir skambančio provokuojančiai - laisvės.

Ir yra tie, kuriems "slibinas" nė motais. Juos labiau jaudina progresiniai gydymo metodai, darbininkų klasės apgyvendinimo būklės gerinimas, arba savanaudiškesni tikslai: draugo susigrąžinimas, monetų pilna kepurė, kančių pabaiga, niekučių rankiojimas. Tų veikėjų ir įvykių tiek daug ir autorės plunksna ties kiekvienu vis paskrebina, kad skaitai ir nežinai, fosilijos ar kylantis visuomenės bruzdesys, širdies klystkeliai ar gamtos ciklai čia groja pirmuoju smuiku. Matyt, kaip kam norisi ar patinka.

O man patinka tas "Esekso slibino" sodrumas, gausumas, margumas; įvairių veiklų, veikėjų ir jausmų formų išskyrimas bei priešpastatymas (tikėjimas Dievu vs tikėjimas mokslu, meilė vs abejingumas, draugystė vs išsiskyrimas, santuoka, tradicinė šeima vs kiti, valstybės nesankcionuoti saitai). Jausmas, lyg perskaitytum ilgėliausią knygą, kuri neprailgtų; išgyventum meilės dramą, o nei vienos ašaros nenubrauktum. Toks džiuginantis, praturtinantis, sotus skaitymas.

O dar būtinai turiu pridurti, kadangi skaitant "Esekso slibiną" vis neapleido jausmas (todėl apie jį tiesiog reikia parašyti), kad knyga kažkuo panaši į Eleanor Catton "Šviesulius". Galbūt tuom, kad abiejų istorijų siužetas plėtojamas karalienės Viktorijos epochoje. Ar kad šiuolaikinės autorės rašo apie laikus, nepalikusius amžininkų. O gal istorijų kuriama žaviai mistiška, keistai savotiška atmosfera pasamonėj jas skatina gretinti?...

Sarah Perry "Esekso slibinas", Baltos lankos 2018.

Anthony Doerr "Neregimoji šviesa"

Štai knyga, dėl kurios išnaršiau įvairiausius dar nežinotus e-knygynus ir skelbimų portalus. O radau ją visai netikėtai pačiame Kauno centriniame knygyne! Kaip dažnai nutinka, užsukus į tą knygų šventovę paveizėti į knygas, kurios ten matosi visai kitu kampu ir kvepia absoliučiai unikaliai nei mandruose prekybcentrių knygynuose, paklausiau turbūt tik vedama smalsumo. Ir įsigijau, matyt, paskutiniąją ant šio svieto išlikusią Anthony Doerr "Neregimąją šviesą".



Jau nebepamenu, kurie blogeriai liaupsino šią knygą. Ir visai nesigėdinsiu rašydama, kad vien dėl to jos labai atkakliai ieškojau. Kadangi siužetas manęs nepatraukė - pastaruoju metu apie II p.k. skaičiau nemažai. Bet tie atsiliepimai ir, būkim biedni bet teisingi, tiražo iššlavimas užkūrė many tokį medžioklės instinktą, kuris nusileido tik Lampedusa "Leopardui" (apie tai kažkada vėliau). Bet kai perskaičiau, supratau, kad...

Tai knyga - retas grynuolis. Tokia grožinė literatūra, kurią lentynon reikia statyti šalia kitų grandų. O susitikus kitą homo legens dar jo/jos subtiliai perklausti, dėl užsitikrinimo:

- "o tai kaip su "Neregimąja šviesa", skaitei?";
- .........
- "taip?". "Respect, užskaitau."


Pasakojimas apie du vaikus iš priešpastatytų pasaulių. Mažasis našlaitis vokietis, kartu su savo kadais karą pralaimėjusia tauta kovojantis dėl kiekvieno oro gurkšnio ir prancūzaitė, negalinti matyti gražiųjų Paryžiaus gatvių, bet piršteliais klaidžiojanti po rajono maketą. Jų vaikystės, svetimos ir tolimos nejučia, pirštų galiukais protarpiais susiliečia radijo bangomis. O paskui vėl ateina karas ir jaunuolis įtraukiamas į jo sūkury, kol bemedžiodamas uždraustas transliacijas išgirsta pažįstamą balsą. Metų metus, gal gi nuo pat gimimo nesąmoningai ėjus pas nepažinotą, bet visgi artimą mergaitę, jam užteks kelių akimirkų, kad visi taškeliai surastų savąsias "i", o jis išliktų gyvas jos atminty.


Romas Treinys "Dziedas"

Kai mokiausi mokykloje, lietuvišką literatūrą skaitydavau tik pagal sąrašiuką. Ir tai - sukandus dantis. O šiandien va jau ir savo noru, ir netgi tikslingai - užėjus specifiniam norui paskaityti kažką lietuviško siekiu tėvynainio (-ės) kūrinio. Ir nors jau net ir naiviai nesitikiu, kad kas nors greitu laiku (ar kada nors) perspjaus legendinę tetralogiją, istorinių aspektų panaudojimas siužete visada į mane atsilieps.



Taip buvo ir su "Dziedu". Žadėjo jis man kažką negirdėto ir autentiško. Intrigavo škotais Lietuvoje, dzūkais, partizanais, mūšiais ir meile. O reziume gavosi kiek daugiau - protarpiais juokingas, dažniau skaudus pasakojimas apie garbę, orumą, žmoniškumą, patriotiškumą. Nuteikiantis viltingai bei kurstantis gerąsias nacionalines ugneles. Verčiantis gailėti, kad daugiau kažko tokio iš autoriaus nesulauksim...

Tie keli veikėjai iš skirtingų epochų rodosi kaip vienas - nemirtingas, kažkoks magiškas savo stiprybe, gyvybingumu personažas. Galbūt kad jie glaudžiasi po viena Ramzos pavarde, o gal kad likimas talžė juos negailestingai ir niekaip nepalaužė jie atrodo lyg vienas asmuo. Toks, į kurį žiūri su meile, grauduliu ir pagarbia baime.

Aš Dziedo(-ų) buvimą priėmiau kaip už gryną pinigą. O jei tos istorijos iš piršto laužtos, aš vis tiek nepamiršiu kaip partizanai krėtė išdaigas okupantams, patrakę lietuviai su škotu priešaky užšąlusia Baltija rogėmis skrodė, o vidur lauko augo žiemą nemetantis lapų ąžuolas.

Romas Treinys "Dziedas", Tyto alba, 2018.

Elina Hirvonen "Kai baigiasi laikas"

''Visapusiškai aktuali" - kuždasi mano mintys, kai galvoju apie šią knygą. (Ne)auginantiems vaikus, (ne)abejingiems klimato kaitos problemoms, (ne)šokiruotiems dėl eilinio teroristinio išpuolio, (ne)susidūrusiems su depresija. Taip, tai knyga apie mūsų žmonijos - planetos skaudulius. Ir jeigu jūs esate žmogus - skaitytojas, kuris neužmerkia akių, neužsidaro saugiame iliuziniame burbule, skaitykit "Kai baigiasi laikas", nes šie dalykai pasaulyje vyksta - be atokvėpių (ir vasaros atostogų). Todėl apie tai reikia kalbėti. Ir rašyti.



Kai kažkas kur nors susisprogdina, rėžiasi į minią ar paleidžia salvę kulkų, man visuomet kyla tokie ir panašūs klausimai - "kokia buvo to žmogaus vaikystė?", "kas jo/jos tėvai?", "kas jam/jai blogai?", "kas tokio blogo jam/jai galėjo nutikti, kad pasirinko paaukoti savo, kitų gyvenimą?". Šioje knygoje autorė, visiškai nesistengdama ir nesiekdama pateisinti terorizmo, bando atsakyti į tokius klausimus, bando apčiuopti žmogiškąjį teroristinių išpuolių aspektą. Nes visuomet, be išimties, čia veikia žmogus. Kuriam dažnai (ir tai atrodo klaikiausia!) gyvenime neatsitiko nieko tokio katastrofiško, nuo kurio lyg lūžio taško galima būtų bandyti suprasti ir aiškinti jo padarytus pasirinkimus.

Be viso to tai ir pasakojimas apie šeimą, normalią, gražią, mylinčią šeimą. Apie brolį ir seserį, kurie būdami maži viens kitam reiškė daugiau nei paūgėjus. Apie mažą vaiką, kuris aplinkiniams autobuse šypsojosi ir klegėjo, o paauglystėje įgrimzdo į depresijos liūną, iš kurio nesugebėjo išsikapanoti. Apie vyrą, kuriam buvo per sunku susitvarkyti, todėl ištiestas šiaudas - įvyniotas į bene herojišką, teisingą, veiksmingą apvalkalą - pasirodė galėsiantis padėti rasti vietą ir tikslą šiame pasaulyje.

Tai istorija apie tai, jog pasaulis nėra vien baltas ir juodas, o takoskyra tarp gėrio ir blogio dažnai esti per plona ir trapi, kad būtų pastebima.

Elina Hirvonen "Kai baigiasi laikas", Baltos lankos, 2018.

Guillermo Arriaga "Laukinis"

Kiek kartų begalvočiau apie šią knygą, pirma vis kylanti mintis - ji atsiduoda testosteronu. Puslapiai pulsuoja vyriška energija, dominuoja ...