Akvilina Cicėnaitė "Tylos istorija" - apšerkšnijusių, nutilusių gyvenimų istorijos

"Vasara, kuri truko amžinai" - rašo autorė pasakodama vienos iš veikėjų istoriją. Ir čia mausto skaitytoją, nes knygoje dominuoja žiema - ne tik kaip sezonas, bet ir kaip jausmų išraiška: įšaldytos svajonės, sušąlusios širdys... Autorė netgi suabejoja Lietuvos, kaip lietaus krašto vaizdiniu ir pikta gaidele kaltina valstybę nesibaigiančia žiema (matyt dėl to, kad ji rašo iš besaikiai saulėtos Australijos, toks įspūdis gali būti suprantamas).


Labiau už žiemą, kurios atributu pavadinta ir išgalvota vietovė Sniegai, akcentuojama tyla. Jau iš knygos pavadinimo galima suprasti, kad ji - romano ašis. Tik čia nereiktų suklysti ir manyti tinkamą naudojimui posakį "tyla - gera byla". Kalbant apie tylą knygos kontekste, ji tapatinama su skausmu, baime, netektimi ir kalte.

Tyloje - vienu atveju visiškoje, kitu nuosaikioje - rado prieglobstį visos keturios romano herojės. Elžbieta, Veronika, Teresa ir Nika - jų likimai vaizduojami perdėm tragiškai, melancholiškai, nuolat kalbant apie ir juntant mirtį. Neveltui Teresa sako "gyvename, kad mirtume".

Dėl šių trijų, išimtinai niūrių, elementų Akvilinos Cicėnaitės knyga stoja į gretas tipiškai rūškanai lietuviškai literatūrai ar kūrybai plačiąja prasme. Nepaisant to, autorės tonas skambus ir neperkrautas beprasmybių, o vienas skyrius perskaitytas padažnėjus pulsui: per visą knygą kaupusis tyla prasiveržė pro herojų sustatytas užkardas ir leido įkvėpti šviežio oro ne tik joms, bet ir skaitančiajam. Ir tik tada supranti, kaip meistriškai autorės plunksna sugebėjo užburti ir pasyvų stebėtoją.

"Tylos istorija" sudirgino pojūčius ir sukėlė klausimus dėl lietuviškos literatūros tendencijų.  Matyt, toks efektas jau daug ką pasako - nebūtinai džiugesys, vidinis komfortas kaip pasekmė būdingas gerai literatūrai. Pyktis ir liūdnos emocijos reiškia ne mažiau.

"Tylos istorija", Akvilina Cicėnaitė, 280 psl, "Alma Littera", 2017 m.

Orhan Pamuk "Tos keistos mano mintys" - prakalbintas miestas

Mevliutas ir Stambulas - du pagrindiniai šio romano herojai, papildantys vienas kitą. Stambulas - didis, pulsuojantis, nerimstantis ir nemirtingas. Jo gatvės, lyg venos išraizgiusios milžinišką kūną, besąlygiškai reikalingos Mevliutui. Geraširdžiam, nuolat gero ūpo, naiviai teisingam gatvės prekeiviui, kurį visi visaip vis bando išplėšti iš gatvių glėbio, tačiau jis vėl randa kelią atgal. O sugrįžęs bent kiekvieną vakarą, lyg iš praeities graudžiai šaukdamas "Boo-zaa", jis primena modernėjančiam miestui savo ištakas.



Pirmo įspūdžio paakintas Mevliutas bando kreipti savo likimą trokštama vaga. Bet dažnai gyvenime, kaip ir šioje istorijoje, kitų herojų užmačios, o gal likimo įnoriai sudėlioja įvykius beveik komiškai savaip. Supainiotas laiškų adresatas, susieti gyvenimai, sukurta šeima ir vėlesnės širdis kartinančios abejonės verčia Mevliutą savęs klausti apie skirtis tarp viešosios bei privačiosios nuomonės ir širdies bei proto valios. Ar įmanoma laimė ir darna, kai širdis ir protas ne pakeleiviai, o jų išraiškos nesutampa privačiuose ir viešuose situacijose?..

Pasitikti gyvenimą iš anksto žinant, kad jis grįstas apgaule. Leisti dienas, atrodo laimingas, bet vis suabejojant ta laime. Netekti mylimo ir per vėlai suprasti jo nepakeičiamą reikšmę savo gyvenime. Apie tai ši knyga.

O taip pat ir apie universalią "prasimušimo gyvenime" temą. Apie nuolatines pastangas praturtėti, bet tuo pačiu ir apie kovą su savimi, kai supranti, kad materialinė gerovė, artimųjų šokui, tau nėra svarbiausia gyvenime.

Apie Turkijos kapitalistines/komunistines/islamistines sankirtas, perdangas ir kovas. Apie beširdišką, pritemptą miesto plėtrą ir nebeatpažįstamą naują kartą.


Autorius piešia itin gyvą miesto gatvių, lūšnų, ankštų butų gyvenimą ir leidžia pasijusti jo dalimi. Akyse stovint plovui su vištiena, burnoje įsivaizduojant bozos skonį, girdint šeiminykščių klegesį ir miesto šurmulį, skaitytojas įtraukiamas ne tik į sodrų pagrindinio herojaus gyvenimą, bet ir paverčiamas šeimos, bendruomenės, Stambulo dalimi.


Tai knyga, po kurios paskutinio perskaityto žodžio praėjums trims dienoms aš vis dar jaučiuosi panirusi į kokį tai švelniai magišką debesį. Be abejonės, tai knyga, kuri patiks šio miesto lankytojams ar gyventojams. Bent jau neatsiejamą Stambulo elementą - gatvės prekiautojų kultūrą - ji tikrai padės suprasti ir galbūt pamilti...


"Tos keistos mano mintys", Orhan Pamuk, 654 psl., 2017 m., "Tyto Alba".


 

Guillermo Arriaga "Laukinis"

Kiek kartų begalvočiau apie šią knygą, pirma vis kylanti mintis - ji atsiduoda testosteronu. Puslapiai pulsuoja vyriška energija, dominuoja ...