Akvilina Cicėnaitė "Tylos istorija" - apšerkšnijusių, nutilusių gyvenimų istorijos

"Vasara, kuri truko amžinai" - rašo autorė pasakodama vienos iš veikėjų istoriją. Ir čia mausto skaitytoją, nes knygoje dominuoja žiema - ne tik kaip sezonas, bet ir kaip jausmų išraiška: įšaldytos svajonės, sušąlusios širdys... Autorė netgi suabejoja Lietuvos, kaip lietaus krašto vaizdiniu ir pikta gaidele kaltina valstybę nesibaigiančia žiema (matyt dėl to, kad ji rašo iš besaikiai saulėtos Australijos, toks įspūdis gali būti suprantamas).

Labiau už žiemą, kurios atributu pavadinta ir išgalvota vietovė Sniegai, akcentuojama tyla. Jau iš knygos pavadinimo galima suprasti, kad ji - romano ašis. Tik čia nereiktų suklysti ir manyti tinkamą naudojimui posakį "tyla - gera byla". Kalbant apie tylą knygos kontekste, ji tapatinama su skausmu, baime, netektimi ir kalte.

Tyloje - vienu atveju visiškoje, kitu nuosaikioje - rado prieglobstį visos keturios romano herojės. Elžbieta, Veronika, Teresa ir Nika - jų likimai vaizduojami perdėm tragiškai, melancholiškai, nuolat kalbant apie ir juntant mirtį. Neveltui Teresa sako "gyvename, kad mirtume".

Dėl šių trijų, išimtinai niūrių, elementų Akvilinos Cicėnaitės knyga stoja į gretas tipiškai rūškanai lietuviškai literatūrai ar kūrybai plačiąja prasme. Nepaisant to, autorės tonas skambus ir neperkrautas beprasmybių, o vienas skyrius perskaitytas padažnėjus pulsui: per visą knygą kaupusis tyla prasiveržė pro herojų sustatytas užkardas ir leido įkvėpti šviežio oro ne tik joms, bet ir skaitančiajam. Ir tik tada supranti, kaip meistriškai autorės plunksna sugebėjo užburti ir pasyvų stebėtoją.

"Tylos istorija" sudirgino pojūčius ir sukėlė klausimus dėl lietuviškos literatūros tendencijų.  Matyt, toks efektas jau daug ką pasako - nebūtinai džiugesys, vidinis komfortas kaip pasekmė būdingas gerai literatūrai. Pyktis ir liūdnos emocijos reiškia ne mažiau.

"Tylos istorija", Akvilina Cicėnaitė, 280 psl, "Alma Littera", 2017 m.