Guillermo Arriaga "Laukinis"

Kiek kartų begalvočiau apie šią knygą, pirma vis kylanti mintis - ji atsiduoda testosteronu. Puslapiai pulsuoja vyriška energija, dominuoja jėgos, keršto, kovos kultas, o tarp veikėjų pirmu smuiku groja būtent vyriškoji padermė. Netgi toji veikėja, kuri pasiklydo kažkur tarp pagrindinių ir antraeilių herojų kategorijos, man buvo tokia nesimpatiška, nors pripažįstu - drąsi, stipri ir daranti, kas tik šauna į galvą.

Mane tikrai įtraukė ši dvigalvė istorija, kurios didžioji dalis vyko, atrodytų, tipiškame Meksiko kvartale, kuriame  "galioja savos taisyklės" bei Kanados miškuose ir kalnuose, kuriuose į lemiamą akistatą (vėl neapseinu be klišių) stoja žmogus bei vilkas. Guillermo Arriaga pavyko logiškai ir nebanaliai sujungti šias iš pirmo žvilgsnio nei geografinio, nei tematinio ryšio neturinčias istorijas ir dviejų vilkų pagalba atskleisti niekaip nesusijusių vyrų tragedijas bei per aplinkui suvesti jas į vieną tašką.

Nepaisant to, kad rašant apie šią istoriją neapseinu be skambių, nuvalkiotų frazių (ir vėl tai padariau!), noriu pabrėžti, kad ši knyga tikrai išskirtinė, kurios savo vidiniu balsu negaliu priskirti kažkokiai atpažįstamai kategorijai. Ji sodri, gausi, kelianti įvairius prieštaringus jausmus - garbės žodis, tas lavono kvapas gniaužė gerklę, o kalnų tyla kurtino ir slėgė lyg akmuo! Bus ar nebus iš šios istorijos susuktas filmas, bet jau ir skaitant toks jausmas, lyg sėdėtum kino salėj su 3D akiniais (neveltui autorius jau "ant svieto" pagarsėjęs scenaristas).

Liz Nugent "Išnarplioti Oliverį"

Žmonės skuba teisti ir dažniausiai mato tik baltą ir juodą spalvas. Kai įvykdomas nusikaltimas, ypač jei tai tyčinis ar rezonansinis, nepriimami jokie pasiteisinimai. Imama domėn tik toji akimirka, kai nuspaudžiamas gaidukas, paspaudžiamas aksceleratorius ar nuožmiai puolamas artimasis.



Šioji istorija prasideda nuo tos viską pakeičiančios akimirkos, kai sėkmingas, gražus ir iš pažiūros didelių problemų neturintis Oliveris visa jėga puola žmoną ir pasiunčia ją į komą. Nuo šio epizodo autorė grįžta atgal į įvykių priešistorę ir išklauso tiek istorijos antiherojaus, tiek su juo susijusių veikėjų pasakojimus.

Liz Nugent, imdamasi narplioti Oliverį, kurį taip maga vadinti sociopatu ar užslėptu maniaku, skatina atsižvelgti į aplinkybes ir jei ne išteisinti, tai bent jau atjausti. Nes žmogus yra socialus sutvėrimas, kuriam kategoriškai reikalingas tiek bendravimas, tiek meilė bei šiluma. Vaikystėje diena iš dienos patiriami skauduliai neužgrūdina, o išmoko taip pat kenkti, skaudinti, manipuliuoti. Toks ydingas elgesys, veikiantis ir aplinkinius, kartų kartas, kartais kaupiasi tol, kol prasiveržia nepataisomai ir negrįžtamai.

Tokia tad skaudi ir pamokanti istorija apie Oliverį. Kaip bebūtų gaila, ši gyvenimiška patirtis reikalinga kiekvienam iš mūsų, o kad patausoti širdį, siūlau jos stengtis įgyti ne savo kailiu, bet iš knygų. Tuo labiau, kad ir skaitymas šį kartą neprailgs ir puslapiui vejant puslapį Oliveris bus išnarpliotas.

Liz Nugent "Išnarplioti Oliverį", Baltos Lankos, 2018.

Aurimas Švedas "Irena Veisaitė. Gyvenimas turėtų būti skaidrus"

Štai ir 2018 - tųjų Metų knygos laimėtoja Publicistikos ir dokumentikos kategorijoje. Tačiau jei jums ši kategorija asocijuojasi su sausu tekstu, nukreiptu į mokslinčių auditoriją, patikėkite mano žodžiu, kad tokį visapusišką, iki panagių jautrų bei gyvenimiško džiaugsmo sklidiną skaitymo malonumą reta kuri kita knyga iš kitų šių rinkimų kategorijų, ar apskritai, gali suteikti. O ar nebus pernelyg didelė klišė dar ir pridurti, kad "Irena Veisaitė. Gyvenimas turėtų būti skaidrus" derėtų perskaityti kiekvienam lietuviui? Greičiausiai perspausiu šiuo pasakymu, todėl konkretizuoju - šią knygą turėtų ypač skaityti tas, kuris...

...kuris gimė truputį per vėlai, kad turėtų gyvenimiškos patirties iš to laikotarpio, kurį dabar taip norėtųsi išmesti iš bendro valstybės istorinio konteksto. Tie penkiasdešimt raudonai pažymėtų metų, apšviestų kūjo bei priekalo saule, ačiūdiev, praėjo, tačiau visuotinio noro ignoruoti ar neprisiminti jų bei ypač nurašyti to meto kultūrinius pasiekimus, yra tas griovys, kurį ir sunku sklandžiai peršokti, ir nederėtų.



Nes Aurimas Švedas ir Irena Veisaitė parodo: toji kūryba, nors ir turėjo būti suderinta, ne visada reiškė kolaboravimą. Jų pašnekesiai pradedami dabar taip romantizuojamais metais tarpukario laikinojoje sostinėje, pavirtusiais košmaru Kauno gete. Ir santvarkoms keičiantis lyg scenos dekoracijoms, o antiherojams nusimetant nacistines uniformas ir pasidabinant sovietinėmis, mūsų herojė Irena vis kovojo - dėl teisės būti žyde, lietuve bei išlikti sąžininga sau dėstytoja ir teatro kritike.

Pasroviui plaukiant klausimų - atsakymų upe knygoje patenkama į kūrybinius, konkrečiai - teatro vandenius. Irenos atmintis - gyva istorija apie tai, kas turėjo pereiti cenzūrą, atlaikyti komitetų posėdžius ir nesvetingą kokio nors viršylos kilimėlį. Ji pasakoja apie tuos, kurie sugebėjo išlįsti pro adatos skylutę, o jų spektakliai tyliai audrino sales.

Tas buvo tada. O dabar mes menkai apie tai nutuokiam. Nes mokykloje nemokė, per "Panoramą" nerodė, o "Kaziuko" mugėje to nenusipirksi. Ir Irena Veisaitė kiekvienam atskirai nepapasakos. Todėl reikia imti ir skaityti. Nes kaip ji pati šių metų knygų mugėje atsiimdama apdovanojimą pabrėžė - "gyvenimas turėtų būti skaidrus". Bet jis toks nebus, kol nacionalinėje sąmonėje praraja, o akys drumzlinos.

Aurimas Švedas "Irena Veisaitė. Gyvenimas turėtų būti skaidrus", Aukso Žuvys, 2016.

Guillermo Arriaga "Laukinis"

Kiek kartų begalvočiau apie šią knygą, pirma vis kylanti mintis - ji atsiduoda testosteronu. Puslapiai pulsuoja vyriška energija, dominuoja ...