O suglumusi aš likau ir nebe pirmą kartą, nes vat taip būna, kad visų liaupsinama knyga nesuapeliuoja nors tu ką!!! O po kiek laiko, nei suprasi iš kur, nei kodėl, ateina UŽSIMANYMAS. Ir jis niekada niekada nenuvilia.
Štai taip aš išsiplėčiau savo pamąstymuose, o galbūt turėjau pradėti nuo tokių skambių frazių kaip wow, valio, beprotiškai fantastiška ir pan. Nes "Mano kova. Mirtis šeimoje" yra unikalus literatūrinis kūrinys. Aiškinu kodėl.
Visų pirma, eilinis Norvegijos bičas, bandantis prasimušti kaip rašytojas, sugalvoja tiesiog imti ir aprašyti savo gyvenimą. Bet suprask, įspūdingai jis net negyveno! Būdamas šešiolikos suko galvą su kuo praleist naujus metus (ar ne tik man naujako praleidimas namie su tėvais, ypač paauglystėj, prilygo socialinei savižudybei???), stebėjo savo tėvų tarpusavio ir asmeninius elgsenos pokyčius, pats tavo tėvu ir jautėsi greičiau visišku fail'u tame reikale, o ne "super duper visada ramiu ir laimingu, užkandžiais ir pleistrais apsirūpinusiu tėvu, su gražia žingine einančiais, ačiū prašau frazėmis besimėtančiais ir nesikeikiančiais vaikais". Aš tėvystės reikale truputį patirties turiu, bet perskaičius šiuos du Karlo Ovės pamąstymus, lyg kabėjusį ant liežuvio galo žodį pagaliau prisiminiau.
Ir galiausiai, įsivaizduokit, kad jūsų mylimas knygų herojus, kad ir Haris Hūlė (o gal Poteris), Pranciškus Ksaveras iš Milkantų Norvaiša ar Bridžita Džouns būtų gyvi, nefiktyvūs asmenys, ir juos kokioje Vilniaus knygų mugėj galėtum sutikti? How cool is that???
Mane po šitos knygos ištiko sunkus book hangover. Ir labai daug jėgų prireikė (su tuo noru kovoju lig šiol), kad likusių PENKIŲ dalių neatsisiųsčiau anglų k. Bet velniai rautų, kaip gera skaityti kokybišką verstinę literatūrą!!!
Karl Ove Knausgård "Mano kova. Mirtis šeimoje", Baltos lankos 2018.
