Charles Bukowski "Paštas"

Jei dažniausiai aš stengiuosi skaityti iš pažiūros emociškai jautrias, literatūriškai stiprias knygas, tai Charles Bukowski "Paštas" yre ne kas kita kaip kandus, politiškai nekorektiškas, komiškai brutalus literatūrinis gūsis.



Bukowski rašo apie pageriantį, paūliavojantį antisocialų tipą Činaskį, kuris vis malasi tarp JAV valstybinio pašto girnų. Darbo jis nevirškina ir darbas nevirškina jo. Štai ištrauka su dialogu tarp herojaus ir jo viršininko. Pavandykit nežvengti!




Ir tokia tad leksika, tarpais dar egzotiškesnė, su ją palydinčiomis pobjaurėmis, pikantiškomis scenomis, užpildo visą knygą ir atskleidžią žemesnįjį visuomenės sluoksnį, bet dar gi ne dugną. Ir nors nuo pagrindinio herojaus (ar tiksliau antiherojaus) nuolat trenkia pagiriomis, o rodomas gyvenimo būdas, sakykim, nėra perdėm rafinuotas ar orientuotas į aukštąsiais materijas, iš šio pasakojimo galima išlukštenti ir teigiamą, pamokomąją prasmę. Kad ir tokią: net ir paskutiniems lūzeriams gyvenime nuskyla! Kadangi tai autobiografinis kūrinys, pats autorius ilgus metus dirbo pašte, o knygos gale jo alter ego Činaskis sugalvoja parašyti romaną. Ir va prašau!

Charles Bukowski "Paštas", Kitos knygos, 2018.

Elif Shafak "Trys Ievos dukterys"

Man šią knygą perskaityti buvo vardo garbės reikalas. O ir Shafak, kartu su Pamuk yra tie turkų autoriai, kuriuos visada entuziastingai skaitau. Trečia, knygos, kurių veiksmas vyksta Stambule, mane labai masina. Sutikit, šis miestas turi kažką užburiančio, beprotiško. Ar kaip autorė tai aiškina: "šio miesto gatvės pilnos beprotybės it kraujas svaigulingo narkotiko. Kasdien milijonai Stambulo gyventojų suvartoja po dozę, nesuvokdami, kad jie vis labiau krinka. Žmonės atsisako dalytis duona, bet ne beprotybe. Visuotinė sveiko proto netektis buvo savaip paslaptinga: haliucinacija, kurią mato daug akių, virsta tiesa; bėda, iš kurios juokiasi daug žmonių, virsta linksmu pokštu." Stambulo efektas?



Šįkart Shafak rašo apie žmonių santykį su religija, daug dėmesio skirdama šiuolaikinės turkų visuomenės - viduriniosios klasės bei aukštuomenės ypatybėms, susiskirstymui į tikratikius, modernius pasauliečius bei moderniuosius musulmonus. Taip pat nagrinėjami ir Turkijos politiniai, ekonominiai bei kultūriniai klausimai. Ir nors knygoje apstu rimtų temų, man itin įstrigo komiška scena, kurioje pas naujai praturtėjusias turkes aplinkeliais atvyksta automobiliai užtamsintais stiklais, transportuojantys vadinamąsias "padėlkas".

Keista, kad autorė knygai pasirinko tokį pavadinimą, nes visumoje pasakojama apie vieną "dukterį" - savyje pasiklydusią, nuolat Dievo (ne)egzistavimu susirūpinusia turkę Perę, o antroji bei trečioji "Ievos dukra" minimos labai taupiai. Matyt, toks pavadinimas pasirodė pagaulesnis.

Taip pat man pasirodė, kad ši Shafak knyga stipriai išreiškia jos poziciją savo tėvynės atžvilgiu, kuris kupinas ir atokios meilės, ir kritikos. Na, o skyriai vykstantys Oksforde galėtų atspindėti ir autorės asmeninį - profesinį gyvenimą (šiuo metu ji yra vizituojanti dėstytoja Oksfordo universitete).

Žinoma, aš rekomenduoju šią knygą. Jau vien dėl pradžioje išvardintų priežaščių. Bet ir dėl aibės knygoje keliamų klausimų bei savianalizės reikalaujančių įvykių.

Elif Shafak "Trys Ievos dukterys", 2018, Tyto alba.

Tan Twan Eng "Vakaro miglų sodas"

Turbūt teko girdėti apie vadinamąją safe place. Kur viduje gali atsitraukti, nurimti, pabūti su savimi. Tai štai. Paslapty nelaikysiu: mano saugioji priebėga nuo šiol yra Jugiris (arba kitaip vakaro miglų sodas). Skaityti apie jį man buvo ne tik malonumas, bet ir įkvėpimas (mintys materializuojasi - nykus kiemo kampelis nužiūrėtas savajam Jugiriui). O štai ką apie jį rašo autorius (kas nenorėtų po tokių žodžių ten atsidurti? Tuoj pat?!)

"<...> kur medžių kvėpavimas virsdavo miglomis, kur miglos kildavo į debesis ir grįždavo į žemę lietumi, kur lietų sugerdavo šaknys žemės gelmėse, o lapai jį vėl ištraukdavo į paviršių šimtus pėdų virš žemės ir paversdavo garais.  Dienos čia brėkšdavo už vienų kalnų, o gesdavo už kitų, ir Jugiris man ėmė atrodyti kaip vieta, prisiglaudusi kažkur linkyje tarp apyaušrio ir saulėlydžio."



Knygos vaizdiniai itin ryškūs, poetiški, o tekstas kinematografinis (neveltui jau kuriama knygos ekranizacija!). Pasakojimas tiesiog plaukia prieš akis, įsiurbia ir nepaleidžia. Taip ir vaikštai lunatikuodamas: viena koja realybėje, kita ten kažkur Malajos džiunglėse.

Ir nors tas malonus, jėgų nereikalaujantis skaitymas, kurį dar galėčiau pavadinti terapiniu - meditaciniu jau yra pakankamas knygos rekomendacijai, autoriaus kuriama istorija dar ir padovanoja viltį. Kad ir išgyvenus karą, skriaudas, neteisybes galima vėl atrasti ir savomis rankomis kurti grožį. Kad chaosą galvoje ir širdyje malšina harmonijos aplinkoje kūrimas, o neigiamas, viduje nebetelpančias emocijas galima ir reikia atgniaužti bei įdarbinti. Taip pyktis nuslūgsta įkasant akmenis, liūdesys išsisklaido grėbiant lapus, o skausmas mąžta su kiekviena surinkta ir išmesta šaka. Ir pamažu vėl grįžta šioks toks gyvenimo džiaugsmas. Gal jis ir ne visa apimantis. Bet pakankamas.

Pakankamas norėti išlaikyti galvą virš vandens, kai šiurpūs praeities aidai grasina nugramzdinti. Ir tol, kol jie girdimi, kol sesuo atmintis neužleido vietos dvynei užmarščiai, pagrindinė veikėja Teo kabinasi į gyvenimą. Kaip ir kiti pasakojimo herojai - tiek kaltieji, tiek aukos, pranykę ir išlikusieji. Juos sieja kova ne tik dėl dar vieno gyvenimo gurkšnio tėvynei grąsant išoriniams bei vidiniams priešams, bet ir siekis gyventi pro-laimingą, subjektyviai nuoširdų gyvenimą.

Kurio siekti reikėtų kiekvienam. Ir rasti savąją ramią priebėgą. Japoniško sodo, tykaus namų kampelio ar bet kokiu kitu pavidalu.

Tan Twan Eng "Vakaro miglų sodas", Baltos lankos, 2018.

Carlos Ruiz Zafón "Vėjo šešėlis"

"Vėjo šešėlį" reikia perskaityti, jei į knygą per se tu žiūri truputį per rožinius akinius. Šiame pasakojime, pajudančiame iš seno knygynėlio, veikia knygas skaitantys, rašantys, verčiantys, kolekcionuojantys, leidžiantys arba deginantys (!) herojai ir esti vietovė "Pamirštų knygų kapinės". Ir nors knygą nesunku palaikyti šios istorijos priežastimi ir pasekme, misija bei vizija, vis dėl to ne kas kitas, o meilė yra šio pasakojimo stimulas.



Tokią, kurią vos prasiskleidusią jaunų žmonių širdyse, nutarė pavadinti neteisinga ir užgniaužti. Džiaugsmui virtus skausmu ir pati meilė tarsi išsigimė: ji griaužė, žalojo, kenkė. Bet juk būtent tokie tragiški meilės likimai labiausiai ir jaudina, apžavi nelyg burtai, verčia pasinerti į kitų širdžių gyvenimus ir primiršti savąjį. Štai ir pagrindinis herojus įpuolė į seniai nurimti turėjusias aistras. Ir per plauką, o gal likimo pirštą laiku išgirdo savosios širdies plakesį, jau taip pat tuksenantį duetu su kita.

Šis neramių širdžių choras, mistiškos, bene antgamtiškos būtybės ir įvykiai, paslaptys, kurios prašosi būti išnarpliojamos - tokią XX amžiaus pirmos pusės Barseloną kuria autorius. Miestą, kurio kasdien dar nebando užgrobti masės turistų (kiek jų atvesta paties Zafón ranka?). Ar dar įmanoma tykiai stovint prie eilinės miesto aikštės, trumpam užtildžius šurmulį, pajusti tą magiją ir įžvelgti autentiką, kuri tvyro knygoje? Norisi tikėti, kad taip.

◇◇◇◇◇◇◇◇◇◇◇◇◇◇◇◇◇◇◇◇◇◇◇

Nutylėdama, kokiomis aplinkybėmis knyga atsiduria mano dėmesio centre, dažnai jaučiu lyg prigesinčiau jos žavesį. Rekomendacijos kilmė, o kartais ir patirti sunkumai knygą sumedžiojant peršasi būti akcentuojami. Neva taip pačios knygos vertė ir svarba sustiprėja. Kodėl gi ne? Pabandykim! Štai šių metų Vilniaus knygų mugės metu rengtoje diskusijoje išgirstas komentaras, kad lietuviai nesuprantamai vangiai priėmė "Vėjo šešėlį" pažadino manyje smalsumą, kurio vedina po kelių paklaidžiojimo internetuose sesijų pavyko atrasti ir iš antrų rankų ties vieno Senamiesčio kampu perimti šią knygą. Dabar apie tai rimčiau susimąsčius, "Vėjo šešėlio" įsigijimo aplinkybės yra gana atliepiančios jos siužetą: jei ne internetas, gal būtų tekę belstis į duris, panašias į tas, kurias atvėrus pagrindinis pasakojimo herojus pateko į knygų kapines (norisi rašyti rojų) ir rado savo "Vėjo šešėlio" kopiją.

Carlos Ruiz Zafón "Vėjo šešėlis", Tyto alba, 2011.

Guillermo Arriaga "Laukinis"

Kiek kartų begalvočiau apie šią knygą, pirma vis kylanti mintis - ji atsiduoda testosteronu. Puslapiai pulsuoja vyriška energija, dominuoja ...