"<...> kur medžių kvėpavimas virsdavo miglomis, kur miglos kildavo į debesis ir grįždavo į žemę lietumi, kur lietų sugerdavo šaknys žemės gelmėse, o lapai jį vėl ištraukdavo į paviršių šimtus pėdų virš žemės ir paversdavo garais. Dienos čia brėkšdavo už vienų kalnų, o gesdavo už kitų, ir Jugiris man ėmė atrodyti kaip vieta, prisiglaudusi kažkur linkyje tarp apyaušrio ir saulėlydžio."
Knygos vaizdiniai itin ryškūs, poetiški, o tekstas kinematografinis (neveltui jau kuriama knygos ekranizacija!). Pasakojimas tiesiog plaukia prieš akis, įsiurbia ir nepaleidžia. Taip ir vaikštai lunatikuodamas: viena koja realybėje, kita ten kažkur Malajos džiunglėse.
Ir nors tas malonus, jėgų nereikalaujantis skaitymas, kurį dar galėčiau pavadinti terapiniu - meditaciniu jau yra pakankamas knygos rekomendacijai, autoriaus kuriama istorija dar ir padovanoja viltį. Kad ir išgyvenus karą, skriaudas, neteisybes galima vėl atrasti ir savomis rankomis kurti grožį. Kad chaosą galvoje ir širdyje malšina harmonijos aplinkoje kūrimas, o neigiamas, viduje nebetelpančias emocijas galima ir reikia atgniaužti bei įdarbinti. Taip pyktis nuslūgsta įkasant akmenis, liūdesys išsisklaido grėbiant lapus, o skausmas mąžta su kiekviena surinkta ir išmesta šaka. Ir pamažu vėl grįžta šioks toks gyvenimo džiaugsmas. Gal jis ir ne visa apimantis. Bet pakankamas.
Pakankamas norėti išlaikyti galvą virš vandens, kai šiurpūs praeities aidai grasina nugramzdinti. Ir tol, kol jie girdimi, kol sesuo atmintis neužleido vietos dvynei užmarščiai, pagrindinė veikėja Teo kabinasi į gyvenimą. Kaip ir kiti pasakojimo herojai - tiek kaltieji, tiek aukos, pranykę ir išlikusieji. Juos sieja kova ne tik dėl dar vieno gyvenimo gurkšnio tėvynei grąsant išoriniams bei vidiniams priešams, bet ir siekis gyventi pro-laimingą, subjektyviai nuoširdų gyvenimą.
Kurio siekti reikėtų kiekvienam. Ir rasti savąją ramią priebėgą. Japoniško sodo, tykaus namų kampelio ar bet kokiu kitu pavidalu.
Tan Twan Eng "Vakaro miglų sodas", Baltos lankos, 2018.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą