Manuel Rosa "Kolumbas. Atskleistoji istorija"

"Tiesa ta, kad apie istoriją žinome kur kas mažiau, negu nežinome. Vien tai, kad nieko nežinome apie kai kuriuos įvykius, nereiškia, kad tų įvykių nebuvo. Be to, daugelis užrašytų ir išlikusių pasakojimų parašyti laimėtojų ir skleidžia laimėtojų požiūrį pralaimėjusiųjų atžvilgiu. Tie, kurie valdo plunksną ir rašalą, gali laisvai rašyti, cenzūruoti,  iškraipyti ir pakeisti įvykius savo pačių naudai ir šlovei. Iškraipymas ir cenzūra priveda ne prie tikslaus, o prie klaidingo istorijos atpasakojimo. Niekas negali to iliustruoti geriau už plačiai pasklidusią pasaką apie Amerikos atradėjo gyvenimą ir žygdarbius".

Netikiu, kad kada nors sugebėsime vertinti žmonijos istoriją objektyviai. Visada jos supratimą ir pateikimą veiks interesai, lūkesčiai ar polinkiai. Matyt, ir vienintelės, teisingiausios tiesos čia nėra ir negali būti. Tačiau melą karts nuo karto bandoma atskleisti, o klaidingus faktus paneigti.

Manuel Rosa šioje knygoje siekia paneigti ligi šiol faktais laikytas žinias: Amerikos atradėjo kilmę, vardą, saitus su Portugalija, netgi Amerikos atradimo netikėtumo faktorių. Jis teigia: "Kristobalio Kolono skaptas vaidmuo buvo ne "atrasti" Naująjį Pasaulį, o paprasčiausiai būti pirmuoju portugalų jūrininku, įgaliotu portugalų karaliaus atskleisti, kad tos slaptos žemės egzistuoja". Ir nors retkarčiais autoriaus naudojamas stilius primena sąmokslo teorijos, o to paties dalyko akcentavimas - įkyrų siekį patraukti dėmesį, yra ir labai stiprių momentų. Ir jų nemažai!

M.Rosa, pusę savo gyvenimo paskyręs šiam tyrimui, bando įtikinti, kad Kolonas (aka Kolumbas) buvo didikas, puikus jūreivis, Ispanijos rūmuose vykdęs slaptą, Portugalijos karaliaus Jono II paskirtą misiją - įtikinti karalienę Izabelę ir karalių Ferdinandą ieškoti jūrų kelio į Indiją per Vakarus, taip apsaugant Portugalijos prekybinius interesus Afrikoje ir tikrojoje Indijoje. Autoriaus cituojami šaltiniai ir argumentai yra išsamūs ir įtikinami, todėl nesunku priimti ir "užsidegti" naująja versija.

Nepaisant to, ji nors ir suintrigavo, bet nenustebino. Juk negali būti naivus ir aklai tikėti vadovėlinėmis tiesomis, ypač kai ant kortos pastatyta tiek daug. Tačiau kita autoriaus pateikiama žinia - alternatyvus Kolono tapatybės aiškinimas - yra gana revoliucinga, o ir intriga atsiranda kaip mat. Pagrįsdamas savo spėjimą, autorius teigia, kad didysis Amerikos atradėjas turėjo karališko - Jogailaičių - kraujo, t.y., buvo Varnos mūšyje dingusio Jogailos sūnaus Vladislovo III sūnus. Sukirbėjus nacionaliniam interesui, darosi itin įdomu. Ir nors perskaičius knygą, iš kurios pirmiausia išmokstama aklai netikėti oficialiomis istorinėmis tiesomis, kažkaip visai paprasta patikėti šia (juk neoficiali!).

Manuel Rosa "Kolumbas. Atskleistoji istorija", Charibdė, 2014.

Susan Sontag "Ugnikalnio mylėtojas"

Literatūros haute couture. Sodrus, vaizdingas, besikeičiantis pasakojimas apie meilę žmogui, daiktui, ugnikalniui. Ir apie žmogaus savastį, nublankstančią prieš chaotiškas akimirkas.

Cavalliere - šios istorijos bendrasis vardiklis - racionali, santūri, stoiška asmenybė, tačiau ir aistringas kolekcionierius, neabejingas grožiui, jam pavaldus. Potraukis gražiems daiktams, objektams ir nerimstantis siekis pildyti kolekciją atveda į jo gyveniną tą, kuri kartu bus ir jo laimė, ir pragaištis. Šios dvi atrodytų nesuderinamos sąvokos joje nevalingai gyvena kartu ir nulemia tiek labai mylimų aplinkinių, tiek ir pačios gyvenimą.

"Mylėti ugnikalnius reiškė pastatyti revoliuciją į jos vietą. Gyventi šalia negandos prisiminimo, gyventi tarp griuvėsių - Neapolio arba šiandien Berlyno - vadinas, būti garantuotam, kad gali ištverti bet kokią katastrofą, net ir pačią didžiausią." Bet ne visa griaunantis ugnikalnio išsiveržimas ar brutalaus politinio režimo išgyvenimas knygoje reiškia esmines gyvenimiškas katastrofas. Tai gaivališkas, neracionalus džiaugsmas, meilė, sėkmė, aistra - jie sužybsi akinamai, bene akimirkai, bet tampa žmogaus charakteristikos pamatais, atminimo poliais.

Šios katastrofos - asmeniniai herojų ugnikalniai: priversti gyventi jų papėdėje, taigi nepajėgūs ir pamiršti savo pragaištingos laimės. Ir nors juos gali palaikyti nugalėtojais, tai tėra apgaulė. Nes jie bus pergyventi savo palikimo, kurį formavo ne įdirbis ir pasiekimai, o bendras įspūdis, visada labiau įtakojamas ekstravagantiškų akimirkų.


Kristina Sabaliauskaitė tarė: "Ne kartą esu minėjusi, kad man labai patinka proza, parašyta akademinių žmonių. Tai būna įdomūs, labai intelektualūs tekstai ir kartu labai stiprūs literatūriškai. Kaip vieną tokių pavyzdžių galėčiau įvardyti Susan Sontag ir jos knygą "Ugnikalnio mylėtojas", kuri man yra turbūt vienas tobuliausių intelektualaus, istorinio romano pavyzdžių". Galiu tik paantrinti, kad tai buvo neeilinė literatūrinė kelionė, kokybiškas 2017 palydėjimas (knyga užbaigta ~23 val., 2017 12 31)

Susan Sontag "Ugnikalnio mylėtojas", Baltos lankos, 1998.

Adam Johnson "Našlaičių prižiūrėtojo sūnus"

Kai žmogaus gyvybė yra nieko verta ir priklauso nuo kito valios, ir kai tėra svarbiausia išgyventi. Ar kai sutuoktinis, darbo, gyvenamoji vieta yra parenkama ir primetama. O kai mama, tėtis ar vaikas gali būti "nusavinamas" dėl kito įnorių. Net kai gerai suplanuotas, bet vis dėl to absurdiškas melas traktuojamas kaip tiesa.

Tai Adam Johnson fikcija apie gyvenimą Šiaurės Korėjoje, kuri man pasirodė tarsi panaši į á la bado žaidynių ar kitas post-apokaliptines knygas. Ir nors ji parašyta taip įtaigiai, kad imi ir įtiki lyg kokia autobiografija, vis kartoji "fikcija...fikcija"... Lyg mantra... Veltui.

Tikrai sunku patikėti, kad toks absurdiškas gyvenimas galimas realiu laiku realioje vietoje. Radijo pranešimai - visiems vienodi, signalizuojantys tarsi kokiai zombių bandai, kada keltis, dirbti, ką ir kaip mąstyti. Kiekvieną vakarą išjungiama elektra. Nuolatinė baimė tapti šnipinėjimo objektu ir auka. Ir nors aprašomi įvykiai turėtų būti dalinai išgalvoti (nes juk ir absurdiška, ir kraupu), gali taip ir nebūti. Nes štai japonų grobimas iš pakrantės - faktas. Patikrinau.

Kaip bebūtų, knyga yra labai sodri  tuo atžvilgiu, kad joje aprašomi matyt visi Šiaurės Korėjoje įmanomi gyvenimai - eilinio darbininko, smogiko, valstybinio sektoriaus tarnautojo, darbo stovyklos kalinio, top valdininko. Ir šiuos amplua pereina vienas ir tas pats pilietis - našlaičių prižiūrėtojo sūnus. Šalia jo kuriami ir kiti, ne mažiau įdomūs, personažai: pabėgę, likę, tikėję, bijoję, atradę, viešpatavę, pasitraukę, išdrįsę, pasidavę, pasiaukoję, išgyvenę.

Netikiu, kad perskaičius šią knygą galima apseiti be sukrėtimo. Be keliamų klausimų ar abejonių. Galiausiai be susierzinimo ar pykčio. Bent vienas iš šių potyrių garantuotas. O kartu ir skaitymo malonumas. Pažadu.

Adam Johnson "Našlaičių prižiūrėtojo sūnus", 2014, Baltos lankos.