Leïla Slimani "Žmogėdros sode"

Siela nesušils, širdis neapsals, harmonija neateis perskaičius šią knygą. Tai kam tada skaityti tokią ar panašias knygas? Knygas, kurios verčia pasijusti nepatogiai, knygas, kurios piktina, knygas, kurios lenda į galvą ir neduoda ramybės. Būtent dėl to. Nes ir gera literatūra būna nekomfortiška. Nes mes gyvename pasaulyje, kuriame jei nesiekiame būti izoliuotais, turime nutuokti ir apie tokias psichologiškai sunkias temas.

Tai knyga, kurioje seksas tuo pačiu nieko nereiškia ir reiškia pernelyg daug. Pagrindiniai herojei Adelei seksas yra jos gelmė, jos šešėlis, tai jos būties šaltinis, tačiau kartu ir momentinis, atmintyje neišliekantis veiksmas - "jos amnezijoje plūduriuoja raminantis pojūtis tūkstantį kartų egzistavus per kitų geismą". Kiekvienas kartas - jos egzistavimo įrodymas, lyg maža mozaikos dalis bendroje dėlionėje. Atsisakiusi to, jos paveikslas pakriks ir išbluks.

Tai istorija apie moterį, kuri išgyvena baimę bei liūdesį ir kuri per patiriamą geismą bando apčiuopti save. Bet ji negeidžia vyrų, su kuriais sueina. Ne kūno ji trokšta, o situacijos. Tai jos narkotikas, jos žiežirba. Ir jai yra du keliai - perdegti arba užgesti.

"Žmogėdros sode" - tai nepatogaus siužeto kūrinys. Nemanau, kad jam gali likti abejingas, nes skaitytojui duodamas impulsas: skatinama ieškoti, aiškintis, suprasti. Manau, tai pagrindinė jos vertingumo ir sėkmingumo priežastis: neįmanoma likti nuošaly.

Leïla Slimani "Žmogėdros sode", Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2017.

Tomas Venclova "Nelyginant šiaurė magnetą. Pašnekesiai su Ellen Hinsey"

Šis pasikalbėjimas tarp Tomo Venclovos, inteligentijos mohikano iš už Atlanto bei Ellen Hinsey - tai pirmiausia Lietuvos nuo 1939 m. iki poeto emigracijos 1977 m. visuomenės ir kultūros restropektyva, kartu paklaidžiojimas po literatūros ir meno pogrindį, susipažįstant su tokiais poezijos maištininkais kaip Brodskis, Pastarnakas, Achmatova, Cvetajeva, Milošas. Perskaičius šią knygą, jaučiuos lyg visai netyčia išėjusi Lietuvos istorijos bei Lietuvos bei SSRS literatūros kursą. Beje, knygos vertė atsiskleidė bene iškart ir jausmas, lydėjęs visus 491+ puslapių - nehiperbolizuojant - buvo laimė. Kuri užgimė iš mano santykio su knyga: nenujaustų lūkesčių, jų pateisinimo, žinių pagausinimo, įkvėpimo ir pasotinimo. Aš tikrai neapsigalvosiu - "Nelyginant šiaurė magnetą" negrįžtamai užsitikrino vietą mano 2017 m. top trejetuke.

Eilės prie maisto, blatai, produktai iš po prekystalio, kelialapiai ir panašiai - taip aš suvokiau sovietmetį. Literatūra - tarp Salomėjos Neries iki drasiųjų kelių serijos, kultūrinis gyvenimas - tai kas aprobuota, cenzūros girnose sumalta ir persijota. Atotrūkis tarp mano įsivaizdavimo ir Venclovos dėstomos kasdienybės (tebūnie būsiu naivi, bet tikiu - objektyvios) menko su kiekvienu klausimu - atsakymu. Iš čia ir tas nuvalkiotas laimės jausmas - menkai nutuokdama, ko man trūksta, ėmiau ir tai gavau. Netikėtai lyg dovaną be progos. Ar ne priežastis būti laimingam?

Poezija - šios knygos idėjinė ašis. Mano menkai suprasta ir vertinta, ji, anot Venclovos "dažnai imasi sunkių, nepalankių temų - tai mūsų atsakas į neišsprendžiamas problemas. Tai nereiškia raudos ar pasidavimo, tai bandymas pranokti nelaimę - rasti aukštesnį lygmenį, kuriame prieštaravimai įveikiami." O kūrybinis polėkis, norom nenorom varžomas aplinkybių, reikalavo išpildymo - "pasaulis aplink mus buvo nestabilus ir sklidinas katastrofų, bet menininkui veiksmingiausia - ne mėgdžioti šį chaosą, o užsklęsti jį įformintoje struktūroje" - kuris Venclovai ir kitiems anksčiau minėtiems kūrėjams užtraukė įvairias negandas.

Apibendrinant, tai knyga apie primestą režimą ir ištikusias dilemas, apie kūrybinį polėkį ir alkį, suspaustą nomenklatūriniuose rėmuose, apie viešai sumenkintus kūrėjus, kurie vistiek masindavo būrius, apie ribą tarp pricipingumo ir susitaikymo. Apie tai, ką reiškia gyvent atsiskyrus nuo tėvyės, kai ji išlieka kūrybine atsvara, motyvu ir tikslu.

Ir žinoma, apie poeziją, kuri padeda spręsti asmenines ir viršasmenines problemas.


Tomas Venclova "Nelyginant šiaurė magnetą: pašnekesiai su Ellen Hinsey", Apistrofa, 2017.

M.Kemp & G.Pallanti "Mona Lisa. People and the painting"

   Profesionalus požiūris į legendinį, labiausiai pasaulyje atpažįstamą Renesanso meistro Leonardo Davinči paveikslą "Mona Lisa" ("Džokonda"). Pirmoje knygos dalyje, remiantis istoriniais faktais, archyvine medžiaga analizuojami portreto "žmogiškieji ištekliai": tai žmonės, šeimyniniais ar profesiniais ryšiais susiję su pozuotoja Lisa Gherardini. Jos tėvų, protėvių, sutuoktinio bei jo šeimos ir Leonardo Davinči bei meistro giminių portretai atkuriami analizuojant istorinius šaltinius.

Antroje knygos dalyje dėmesio centre - paveikslas bei jam įtaką padariusi poezija, tapytojo asmeniniai interesai, mokslas; taip pat apžvelgiami įvairūs šiuolaikiniai technologiniai tyrinėjimo būdai.

Autoriai žada: perskaitę jų knygą į legendinį portretą jau nebežiūrėsite taip pat. Na, čia jie neklydo. Nes dabar aš matau ~24 m. moterį, trečią sėkmingo audinių prekeivio iš Florencijos žmoną. Ištekintą jauną (kaip įprasta anuomet), prigimdžiusią būrį vaikų (šiandien sakytume krūvą), greičiausiai vis dėl to nepasižymėjusią jokiomis ypatingomis asmeninėmis savybėmis, dėl kurių ir po 500 turėtų būt taip masiškai šlovinama. 

Visiškai kitaip dabar suprantu ir mitologizuotą josios šypseną ir žvilgsnį. Ir manau, kad jai tai buvo tikslingai priskirta Davinčio teptuko. Skyriuose, analizuojančiuose Renesanso dailės ir poezijos tarpusavio santykius, pristatoma Davinči kūrybai įtaką padariusi Dantės ir Petrarko poezija. Remiantis Leonardo interpretacija "painting is mute poetry" bei tokiomis eilėmis kaip Dantės "the image of her when she starts to smile breaks out of words, the mind cannot contain it, a miracle too rich and strange to hold" ar Petrarko "and her expression promises me peace" galima daryti prielaidą, kad Lisai Gherardini labai nuskilo - portreto autorius, siekdamas "supoetinti" savo darbą bei įamžinti moters grožį priskyrė jai tokius bene dieviškus bruožus, kurie masina ir praėjus pusei tūkstantmečio... O taip pat knygoje įrodoma, kad "Mona Liza" yra ne tik meno kūrinys, bet ir mokslo objektas. Juk Leonardo, turėjęs daug žinių žmogaus anatomijoje, optikoje, geografijoje jas panaudojo tapymui, todėl kiekviena paveikslo detalė buvo kruopščiai apgalvota. 

"Mona Lisa" - tai Renesanso moters iš Florencijos portretas. Ne aristokratės ar kitos svarbios, žymios moters, o eilinės vidurinio sluoksnio šeimos atstovės atvaizdas. Jos portretas niekada nekabėjo pozuotojos namuose, galimas daiktas - užbaigto Davinči darbo ji net nematė. Tuo labiau ir apie užkluptą šlovę nutuokti negalėjo. Tačiau ne tik už ją turėtų būti dėkinga tapytojui, bet ir už suteiktą atminimą. Laikais, kai dažnai žmonių, ypač moterų gimimo datos pranykdavo, ką jau bekalbėti apie išlikusį atvaizdą, Lisa Gherardini niekada nebus užmiršta.

"Mona Lisa. People and the painting", M.Kemp & G.Pallanti, 2017, Oxford University Press.

Kristina Sabaliauskaitė "Silva Rerum IV" - kaip užbaigiami šedevrai

Prisipažįstu: neplanavau apie ją rašyti. Be abejo, ne dėl įspūdžio trūkumo. Tiesiog jaučiausi per menka, kad mano padrikos mintys apie tokį epinį kūrinį būtų ištransliuotos eterin.

Tačiau mano nusistatymas pasikeitė beskaitant šią dalį - ir gana greitai. Supratimas, iš pradžių gal pasireiškęs kaip pajautimas, labai greitai ir užtikrintai įtikino mane: tai, ką kalba ši knyga, aš girdžiu ir privalau sugromuliuoti į tekstą.

Ir pradedu nuo to, kad "Silva Rerum IV", lyginant su jos pirmtakėmis, yra visiškai kitokia. Ne dėl to, kad veikėjai ar siužetas nukrypsta nuo anųjų dalių ar kad autorės stilius pakinta. Šioje - paskutiniojoje - dalyje garsiausiai ir aiškiausiai jaučiamas autorės žodis: lyg palinkėjimas, pamokymas, bene palikimas Lietuvai.

Kad persvarstytume savo elgesio papročius ("tenka gyventi metu, kai seni sprendimai nė kiek nebetinka, kai reikia ieškoti naujų išeičių pavojaus akivaizdoje, atėjo sunkūs laikai, kai derėtų vien vienytis, kad išliktume, o ne ieškoti skirtybių"), didintume mokslingumą ("jei mes norime išgyventi, turime pirmiausia jais pasirūpinti, o šitai neįmanoma be mokslo ir edukacijos, nesgi, bičiuli, ar manai, kad mūsų užmojai, mūsų reformos galės sudygti beraščių kvailių galvose?"), mylėtume ("juk galbūt ir krikščioniškos meilės tegaunam tik tiek, kiek patys jos išdaliname kitiems"), mokytumėmes iš klaidų ("neturime būti pasmerkti kartoti mūsų protėvių nuodėmių, tekartokime žygdarbius, kad mes kiekvienas užgimę atverčiame naują puslapį ir tik nuo mūsų dorybės, garbės ir žodžio tęsėjimo priklauso ką jame įrašysime"), susirūpintume miestelių ir kaimų padėtimi ("valstiečiai ir jų padėtis, jų trobelių švarumas, laukų įdirbis, miestelių tankumas jiems patikimai bylodavo apie pirmąkart matomo krašto ekonominę būklę"), nebūtume trumparegiais ("išvydus nematytą, nesupramtamą daiktą ar reiškinį pirmiausia jį stengtis ištyrinėti, suprasti, tik vėliau - įvertinti ar juolab pasmerkti"); nebijotume šypsotis ("ak, bičiuli, tikiuosi, toji šypsena bus dar dažnai tau ant lūpų, nors čia, jūsų krašte, regis, vis dar laikoma šėtonišku savimylos ir arogancijos ženklu, o ne nebylia padėka Viešpačiui už jo malones"), būtume tolerantiški ("jei Viešpats mums atsiunčia ne šiaip geismą, o meilę, kuri yra jo didžiausia malonė, negi mes galime rinktis ar su šituo kovoti, negi mes galine rinktis, ką mums mylėti? Juk pirmiausia mylime sielą, o ne kūną ir lytį...")..

Šis kūrinys labai sodrus geografine imtimi, veikėjų portretais, gvildenamomis temomis bei vaizduojama kultūrine, politine atmosfera. Nors ir ne paskutinysis iš Norvaišų, betgi autorės plunksnai nulėmus, Pranciškus Ksaveras iš Milkantų Norvaiša tapo finaliniu giminės sagos heroju. Vis dar šiek tiek provincialus, bet jau labiau kosmopolitiškas; vis dar šiek tiek pasiduodantis meilei, bet jau daugiau išlaikantis šaltą protą. Jėzuitas, eruditas, nuosaikus modernistas, pietavęs su didikais ir vadavęsis skurde, gyvenimą nugyvenęs kvailai, nes, kaip pasirodė senatvėj, pernelyg nelaimingai. Jis, tebepasižymintis giminės per kartas suformuotomis ypatybėmis, jau yra kitoks. Ir tai teikia vilties.

Negailiu, jog baigėsi "Silva Rerum" serija. Keturis kartus buvo taip gerai, kaip tik gali būti (ar galėjome pre-SilvaRerum laikotarpyje tikėtis tokio lietuviškos literatūros apogėjaus?). Ir visai ramiai laukiu naujų autorės dovanų.

Kristina Sabaliauskaitė "Silva Rerum IV", išleido "Baltos Lankos",  2016.