Elena Ferrante "Istorija apie prarastą mergaitę"

Pagaliau lietuviškai skaitantys galėjo užbaigti Elenos Ferrante tetralogiją. Ir nors sunkiai įsivaizduoju ankstesnes dalis skaičiusį, kuris paskutiniosios galėjo laukti be išankstinio nusistatymo, visgi pasitaiko visokių patirčių. O mano nusistatymas buvo tiesiai šviesiai teigiamas, tad "Istorija apie prarastą mergaitę" manęs nei nustebino, nei nuvylė. Tik greičiau sudėliojo dauguma taškų ant "i".

Galbūt jei būčiau komentavusi visas ligšiolines "Neapolietiškos sagos" dalis turėčiau daugiau ką parašyti. O gal mane pristabdo tai, kad tiek Elena Ferrante, tiek jos kūriniai yra patapę visuotiniu fenomenu, gyva istorija, klasika... Galbūt tai tikrai priverčia buksuoti, sukelia pojūtį lyg nuosava skūra būtų tam per plona. Bet tegul tai jūsų nesuklaidina - šios knygos yra neabejotinai tai, dėl ko literatūra bei skaitymas man ir daugeliui jūsų kelia šiurpuliukus.

Vis dėl to, norisi šį tą nuosavo pridurti. Aš skaičiau nemažai apžvalgų apie Ferrante ir "Neapolitiškąją sagą". Tai vadinama ir pavyzdine moteriška literatūra nagrinėjančia socialinius, politinius, kultūrinius klausimus, kurioje pirmąja gaida groja bundanti moteriškoji savimonė, feminizmas, o istorijos ašis - kažkokia klastinga, bet kartu ir nepamainoma draugystė tarp Lilos ir Lenučios. Su visomis šiomis įžvalgomis visiškai sutinku. Bet man ši saga visada (arba iki neabejotino pakartotino skaitymo) bus pirmiausia apie kuriozinę draugystę, kuri smukdo ir tuo pačiu verčia pasitempti. Apie savidrausmę ir atsipalaidavimą. Apie nuolatinį bandymą bėgti nuo savo ištakų - vienai pavykstantį beveik natūraliai, kitai - su vis nauja gudrybe... Bet užvis labiausiai mane šiose knygose sukurstė švietimo, mokslo vaidmuo. Ir vėl, nebe pirmą kartą, pasijaučiau dėkinga ir įkvėpta šiais laikais savaime suprantamam dalykui.

P.S. Ilgai piktinausi tiek mūsų, tiek angliakalbiam pasauliui sukurtais Ferrante knygų viršeliais. Kol nepasidomėjau plačiau. Pasirodo, tai nei klaida, nei kvailas neapsižiūrėjimas. O siekis reabilituoti moteriškąją literatūrą (daugiau skaityti čia).

P.P.S "Ant dienų" turi išeiti pagal šias knygas sukurtas TV serialas. Beje, pirmasis per HBO istoriją ne anglų kalba. Tad nors kitų sagos knygų jau nebesulauksime, dar galėsim sugrįžti prie istorijos ekranuose. Vadinas, ne viskas taip jau ir galutinai prarasta.

Elena Ferrante "Istorija apie prarastą mergaitę", Alma littera, 2018.

Robert Seethaler "Tabakininkas"

"Tabakininkas", kaip beje ir mūsuose anksčiau autoriaus išverstas, nors vėliau paties sukurtas "Visas gyvenimas" yra knyga, kuri teikia išgrynintą, nepretenzingą, sklandų skaitymo malonumą. Ji trumpa, todėl pernelyg neįpareigojanti; istorija sklidina humaniškumo, todėl būtina ją plačiau paskleisti; o viršelio grožis prašyte prašosi paglostomas ir akimis pamyluojamas. Tai sakau, ši knyga - universali dovana Homo legens padermei!

II - asis pasaulinis karas, fašizmas, antisemitizmas - tai nėra temos, kurios būtų grožinėje literatūroje retai nagrinėjamos. Kaip ir išvykimas iš namų, įsimylėjimas, aistra, nusivylimas... Tačiau nors Robert Seethaler kuria šiame "universaliame" fone, jo istorija - autentiška ir kokybiška, o ypač mane asmeniškai džiugino Zigmundo Freudo įtraukimas į siužetą. Garsiojo psichoanalitiko ir nepatyrusio, naiviojo Francelio pasikalbėjimai - ir juokingi, ir įkvepiantys. Tarkim šis:

"- Jums, tiesą sakant, daug geriau, pone profesoriau, - kiek patylėjęs pridūrė jis. - Jūs tiksliai žinote, kur keliaujate.
Freudas atsiduso.
- Na, vis dėlto dauguma kelių atrodo man tarsi pažįstami. Bet iš tiesų žinoti kelius ir nėra mūsų lemtis. Mūsų lemtis kaip tik yra jų nežinoti. Mes ateiname į šį pasaulį ne rasti atsakymų, bet užduoti klausimų. Sakytum, klaidžiojame nuolatinėje tamsybėje, ir tik jeigu labai pasiseka, kartais išvystame plykstelint švieselę. Ir tik turėdamas daug drąsos arba atkaklumo, arba kvailumo, o geriausia visko kartu, gali ir pats šen ten palikti savo ženklą!"

Savo ženklą, be abejo, Seethaler palikti pavyko. O mums, tebeklaidžiojantiems tamsybėse, belieka šildyti širdis ir protus prie tos jo švieselės, tikintis įžiebti ir savąją.

Robert Seethaler "Tabakininkas", Baltos lankos, 2018.

Rupi Kaur "Pienas su medum" - arba Skaitančioji neria į nepažintus vandenis

Aš skaitau daug ir daug ko neskaitau. Ir nors nelaikau šių knygų bloga literatūra, neskaitau (kol kas) fantastikos, psichologinių (su viena A.Matulaitės išimtimi), motyvacinių knygų. Ir poezijos beveik neskaitau.

Mokyklos ir gūdžiais užrašų knygučių pildymo laikais poezijos skaitymas apsiribojo švietimo planų nuostatomis ar buvo pasitelkiamas užplūdus vienai ar kitai nuotaikai (dažniausiai romantiškai). Tačiau niekada lig šiol aš eilių neskaičiau tyčia.

Bet kai vis dažniau mane ėmė ėsti mintis, kad poezijos neskaitymas daro mane menkesne skaitytoja nei vaizduojuosi, ėmiausi padėtį taisyti.

Pasirodo, tai buvo juokingai paprasta! Imti ir vienu prisėdimu patapti iš neskaitančios į (pradedančiąją) skaitytoją! Ir nors pasikeitusi padėtis nuteikia pozityviai, vertinti knygą truputį baugu - štai grožinę literatūrą skaitau eilę metų, bet kažin ar bučiau drįsus pirmuosius savo "zuikius" viešai komentuoti.

Nepaisant to, gal amžius, o gal ta taurė vyno mane nuteikia drąsiau. Ir sprūsta nuo liežuvio galo tokie šių eilių apibūdinimai kaip drąsios, intymios, feministinės, erotiškos, baugios, skaudžios, įkvepiančios...

Bet užvis labiausiai šios:

TEIGIAMAI ŠOKIRUOJANČIOS

kiekvienąkart kai

pasakai savo dukrai

kad rėki ant jos

iš meilės

mokai ją supainioti

pyktį su gerumu

ir tai atrodo neblogai

kol ji užaugusi pradeda

pasitikėti vyrais kurie ją skriaudžia

nes jie tokie panašūs

į tave

STIPRINANČIOS

buvai drakonė daug seniau negu

atėjo jis ir pasakė

kad moki skraidyti

ir liksi drakonė

dar ilgai jam išėjus

ĮGALINANČIOS

jei jau gimei turėdama

silpnybę griūti

gimei ir turėdama

stiprybę keltis

IŠLAISVINANČIOS

kai kitą kartą jis

parodys

plauką tau ant kojos

ataugantį primink

kad vaikine tavo kūnas

nėra jo namai

jis čia svečias

perspėk jį

daugiau niekada

neperžengti ribų

Bet o tačiau man didžiausią efektą padarė nuolatinis savęs atpažinimas eilėse bei tarp jų. Ar čia "Pienas su medum" taip gebėjo atliepti mano vidinį pasaulį, ar poezijos toks jau likimas - priversti skaitovą atsigręžti į save? Vardan šio klausimo dar einu kartą ir dar kartą Rupi eiles išgyventi ir senu papročiu išsirašyti (o gal įsiminti?..). Ir turint minty šiandien perskaitytą JAV autorės Barbaros Kingsolver mintį "Poetry before sleep is essential, like flossing the word-loving parts of the brain", dairytis kito poezijos kūrinio.

Rupi Kaur "Pienas su medum", Baltos lankos, 2018.

Fredrik Backman "Močiutė perduoda linkėjimų ir atsiprašo"

Pirmiausia norisi rašyti "smagi knygelė", bet tai skamba taip menkinamai... Arba "graudžiai juokinga", bet atrodytų lyg gretinčiau prie á la Bridžitos Džouns stiliaus literatūros (kas vėlgi nėra nei blogai, nei ką). Iš esmės "Močiutė perduoda linkėjimų ir atsiprašo" yra už širdies griebiantis pasakojimas, kur vis norisi aikčioti "kaip taiklu... kaip gražu... kaip jautru... kaip juokinga". Ir, kaip man jau su Backman yra buvę, verstis kūliais per puslapius be jokios savidrausmės.

Čia pasakojami iškirtinai skaudūs, baisūs, tragiški likimai. Bet smagiu, šiltu, jaukiu tonu bei apipinti paslaptimi, lyg kokioje pasakoje suaugusiems. Ir kartais skaitant apie tokius išskirtinius, daugiau šalto nei šilto mačiusius herojus, pagauni savyje surusenant pavydo kibirkštį ir atsidūstant "ot jų gyvenimas...!". Tik laiku suveikia blaivus protas ir nusispjauni tris kart per petį bei pasilieki pasyvaus stebėtojo pozicijoje. Bei truputį labiau pradedi vertini savo dalią bei šeimą.

Aš suprantu, kad Backman turbūt negaus nei Bookerio, nei Nobelio ar dar bala žino kokios premijos, bet jo knygos suteiks skaitytojui dozę pozityvo ir sukels ne tik džiugesį, bet ir laimę. Nei daugiau, nei mažiau.

Beje, apie Močiutę - ji ne tik iš keblių situacijų išdaigomis išsisukanti, ant visuomenės normų "dėjusi", riebią, tiesmuką leksiką naudojanti herojė. Ji - tai raminantis ir drąsinantis balsas, kurio mūsų gyvenime taip trūksta. Ir nors ji visiškai fiktyvi, kažkaip veikia jos fenomenas. Mane bent tikrai.

Fredrik Backman "Močiutė perduoda linkėjimų ir atsiprašo", Alma Littera, 2018.

Kazuo Ishiguro "Dienos likučiai" ir "Neleisk man išeiti"

Jei aplinkybės būtų susiklosčiusios kitaip, šiuo metu jau žinotume, kas gavo Nobelio literatūros premiją.  (Ir gal visi šluotume iš knygynų Murakami knygas. Ar vis dar ne?). Ir nors tyčia neplanavau kaip tik tokiu laiku rašyti apie praėjusiųjų metų laureato kūrinius, šįkart noriu pakalbėti apie Kazuo Ishiguro duetą - "Dienos likučius" bei "Neleisk man išeiti".

Abiejų šių knygų skaitymo patirtys - visiškai skirtingos. "Dienos likučiai" pareikalavo iš manęs ir drausmės, ir užsispyrimo (na, bent iki to taško, nuo kurio susigyvenama su knyga ir skaitymas nebereikalauja pastangų). Tuo tarpu jau pradėjusi skaityti pirmąjį "Neleisk man išeiti" puslapį pajutau esanti visiškai užkibusi. Nepaisant šių aspektų, abu kūriniai pasirodė labai panašūs tiek problematine prasme, tiek galutinėje išdavoje.

"Dienos likučiuose" rašoma apie liokajų - profesionalą iki kaulų smegenų. Jo stotas ir maniera yra tokie keisti bei svetimi, kad nesu tikra, ar siųsčiau jį eksponuoti į muziejų, ar kokiai nors paranormalius reiškinius tiriančiai komisijai. Gali pasirodyti, kad mano pareiškimas yra perspaustas, tačiau knygos veikėjas yra toks mechaniškas ir nepripažįstantis savanaudiškų tikslų, kad nori nenori imi kvestionuoti jo žmoniškumą. Jo profesija užvaldžiusi, o gal reikėtų sakyti apnuodijusi širdį ir protą, o paaukotas gyvenimas šeimininkams kelią tą graudulį, kai vis ima virpėti lūpos, o akys drėksta taip ir neišliedamos nei vienos ašaros. Toks suturėtas skaitymo potyris, atspindintis ir liokajaus gyvenimą, kai net ir menka atsiradusi galimybė asmeniniai laimei išlįsti pro adatos skylutę numalšinama pareigos jausmu.

O štai nors knygoje "Neleisk man išeiti" rašoma apie visiškai realybės neatitinkančius įvykius (aš bent viliuosi!), tiek kuriama atmosfera, tiek aplinka bei veikėjai atrodo visiškai normalūs ir natūralūs. Ir nors tų veikėjų atsiradimo aplinkybės bei funkcija kelia diskomforto jausmą, skaitant neapleidžia empatija ir susitaikymas. O kartu su vis naujesnėmis, vis šiurpesnėmis pasakojimo detalėmis gimsta klausimai dėl veikėjų žmoniškumo, mokslo bei technologijų progreso etiškumo ir žmonijos ateities.

Ishiguro rašo ramiai, jo kūryba neįaudrina tiek, kad norėtųsi knyga patikrint sienų tvarumą ar necenzūriniais žodžiais išplūsti savo priedermės uzurpuotą liokajų ar beširdžias žmonių užmačias organas po organo paaukoti jaunuolius. Bet pastraipa po pastraipos, skyrius po skyriaus pasijauti užburtas tos graudžios ramybės, leidžiančios į pasakojamus liūdnus, žiaurius, nehumaniškus įvykius pažiūrėti blaivia galva ir giedromis akimis. Gal dėl to ir nuo perdėm reakcingų emocijų atmieštas įspūdis bus grynesnis bei ilgaamžiškesnis.

Kazuo Ishiguro "Dienos likučiai", Baltos lankos, 2017.
Kazuo Ishiguro "Neleisk man išeiti", Baltos lankos, 2018aaa.

Philippe Claudel "Brodekas"

Mesjė Claudel mums dovanoja iliuziją. Išsisukdamas nuo geografinės erdvės patikslinimo ir neįvardindamas įvykių, seniai apibrėžtų ir įvairiai lig šiol įamžinamų, jis mums įduoda "Brodeką", kad išganingą skaitymo akimirką įtikėtume, jog pogromai, Holokaustas ir II pasaulinis karas nevyko mūsų - žmonių - Žemėje, o tik jo kuriamoje siurrealioje vietovėje.

Visgi iliuzijos efektas tėra momentinis ir nereikia raustis giliai po sąmonę, kad suvoktum apie kokius išgyvenimus rašoma. Tačiau tas autoriaus nenoras susikoncentruoti ties bevardžiais įvykiais nukreipia skaitytojo žvilgsnį į kitą problemą. Į žmoniškumą ir tai, kas turėtų būti laikoma visiška jo priešingybe. 

"Brodeko" veikėjai baugiai apgaulingi. Skalė, matuojanti jų žmoniškumo "laipsnį", šviesos ar tiksliau būtų sakyti skyriaus, netgi pastraipos greičiu, gali pasikeisti nuo teigiamos iki minusinės. Tokia nepastovi atmosfera, veikėjų pasiskirstymas tarp žmonių ir... "antžmonių" (neišsiskiriančių jokiomis fizinėmis savybėmis, deja) verčia ne tik stebėtis, kelti klausimus ir labiau palinkti ties skaitomu puslapiu, bet ir giliau įsirausti į savo dūšią. Kurioje gal ir nebus rasti atsakymai bei paaiškinimai, susiję su aprašomais įvardinamais ir neįvardinamais įvykiais, bet tikrai bus suduotas impulsas savo ir artimųjų požiūrių bei poelgių įsivertinimui.

Gal dėl to aplanko jausmas, lyg prie visų patirtų emocijų dar gautum ir karmos taškų. Kurie, beje, tikiu, yra dosniai suteikiami kiekvienam skaitytojui. Nes kokia gi kita problema nei žmoniškumas gali būti universalesnė? Todėl labai norėtųsi "Brodeką" prikalbinti perskaityti kiekvieną. Dėl akimirkos iliuzijos ir galiojimo termino neturinčios savistabos. Ir dėl tų nematomų centimetrų, kuriais paaugi kažkur gilumoje.

Philippe Claudel "Brodekas", Baltos lankos, 2018.