Štai knyga, dėl kurios išnaršiau įvairiausius dar nežinotus e-knygynus ir skelbimų portalus. O radau ją visai netikėtai pačiame Kauno centriniame knygyne! Kaip dažnai nutinka, užsukus į tą knygų šventovę paveizėti į knygas, kurios ten matosi visai kitu kampu ir kvepia absoliučiai unikaliai nei mandruose prekybcentrių knygynuose, paklausiau turbūt tik vedama smalsumo. Ir įsigijau, matyt, paskutiniąją ant šio svieto išlikusią Anthony Doerr "Neregimąją šviesą".
Jau nebepamenu, kurie blogeriai liaupsino šią knygą. Ir visai nesigėdinsiu rašydama, kad vien dėl to jos labai atkakliai ieškojau. Kadangi siužetas manęs nepatraukė - pastaruoju metu apie II p.k. skaičiau nemažai. Bet tie atsiliepimai ir, būkim biedni bet teisingi, tiražo iššlavimas užkūrė many tokį medžioklės instinktą, kuris nusileido tik Lampedusa "Leopardui" (apie tai kažkada vėliau). Bet kai perskaičiau, supratau, kad...
Tai knyga - retas grynuolis. Tokia grožinė literatūra, kurią lentynon reikia statyti šalia kitų grandų. O susitikus kitą homo legens dar jo/jos subtiliai perklausti, dėl užsitikrinimo:
- "o tai kaip su "Neregimąja šviesa", skaitei?";
- .........
- "taip?". "Respect, užskaitau."
Pasakojimas apie du vaikus iš priešpastatytų pasaulių. Mažasis našlaitis vokietis, kartu su savo kadais karą pralaimėjusia tauta kovojantis dėl kiekvieno oro gurkšnio ir prancūzaitė, negalinti matyti gražiųjų Paryžiaus gatvių, bet piršteliais klaidžiojanti po rajono maketą. Jų vaikystės, svetimos ir tolimos nejučia, pirštų galiukais protarpiais susiliečia radijo bangomis. O paskui vėl ateina karas ir jaunuolis įtraukiamas į jo sūkury, kol bemedžiodamas uždraustas transliacijas išgirsta pažįstamą balsą. Metų metus, gal gi nuo pat gimimo nesąmoningai ėjus pas nepažinotą, bet visgi artimą mergaitę, jam užteks kelių akimirkų, kad visi taškeliai surastų savąsias "i", o jis išliktų gyvas jos atminty.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą