Tos "Auksinės šaknys" iš pradžių kėlė klausimą "kur čia šaknys?". Pradžioje lyg ir tikėjau galimybe niekada nesimačiusioms, viena apie kitą nežinančioms seserims susitikti ir išsigelbėti. Juk jos atsiduria taip skaudžiai arti viena kitos - to paties pastato skirtinguose aukštuose - todėl neveltui mane pagavo idėja apie kraujo šauksmą ir bendrą kovą už būvį. Tačiau Yaa Gyasi buvo sumaniusi kai ką stipriau, skaudžiau bei sunkiau pamirštamo.
Toji pilis - vienos namai, o kitos kalėjimas - ne tik tampa simboline seserų bei jų palikuonių kryžkele, bet ir atspirties tašku skaitytojui, nuo kurio prasideda literatūrinė kelionė po skirtingus žemynus, visuomenes bei negandas. Ir taip iriesi skaitydamas vis naują skyrių apie vis naują kartą, kuri pažymėta apgaulingomis svajonėmis bei bejėgiškumu, kol galų gale, atrodo, subliūkšta tas tragedija kvepiantis burbulas bei abiejų seserų pro pro pro (...) vaikaičiai išpildo susivienijimo lūkesčius ir išbrenda iš to nelemto ciklo. Tad istorija apie neviltį pavirsta istorija apie labai uždelsusį optimizmą.
Be abejo, ši knyga jokiu būdu negali atsakyti į man rūpimus klausimus apie pačios kilmę. Bet ji pakuteno tąjį mano norą sužinoti, kaip gali būti, kai gali pasigirti lakia vaizduote. Och, kiek daug mes niekada apie save nesužinosime! Ir kaip tai jaudina!
Yaa Gyasi "Auksinės šaknys", Baltos lankos, 2018.
