Eleanor Catton "Šviesuliai" - TOP 5 pildosi

Šį įrašą pradėsiu matyt itin neprofesionalia gaida: nuostabi knyga! Ir nuo šiol kiekvienas mano žodis tenedrįsta prieštarauti užduotam tonui.

Man gyvenime pasitaiko pajusti impulsyvią nuojautą rinktis tam tikrą knygą. Pamenu, kaip "užplaukė" pirkti O.Pamuk "Tos keistos mano mintys" bei T.Venclovos "Nelyginant šiaurė magnetą". Gerai pamenu ir tą šypseną, lydėjusią verčiamus puslapius bei patiriamą išgyvenimą - tiesiog laimę. Šįkart nuojautos vėl gi paklausiau (o buvo ganėtinai sunku ją išgirsti knygų mugės šurmuly). ((Dar turiu pridurti, kaip man rankose kilnojant "Šviesulius" šalia su ta pačia intencija atsistojo paauglė ir jos mama, bambėdama kokia nesąmoninga knyga - tai mano atveju sealed the deal. Matyt, vis dar turiu polinkį priešgyniauti bambančių mamų akivaizdoj)). Norėdama būti atvira, turiu pripažinti, kad mane veikė vienintelis išankstinis žinomas faktas - tai istorijos lokacija. Juk aš, būdama knygine keliautoja, kuriai skaitymas atstoja realų turizmą, tikrai negalėčiau atleisti sau progos aplankyti išsvajotąją Naująją Zelandiją!!!

Bet o tačiau, labiausiai mane sužavėjo siužeto plėtojimo maniera. Tikiu, kad yra terminas jai apibūdinti. Literatūrologai? Na, kai viename skyriuje dėstoma, ką pasakė ar padarė X ir Y, o kitame rašoma  "o Z tuo metu". Taip, tai gali varginti (juk herojų yra 20 ir kiekvienas išsamiai aprašomas) ir erzinti (tikrai žinomas tas jausmas, kai įsiskaitai ir lauki kas bus su aprašomu veikėju toliau, o čia BAM - naujo herojaus nuotykiai!), bet oj kaip verta! Puiki, meistriška, intriguojanti ir neprailgusi (750 psl.) literatūrinė kelionė, vedanti tiesiai į mano asmeninį 2018 metų TOP 5.

Turiu pripažinti: pradžioje su knyga reikia dirbti. Įsiskaityti nėra labai lengva, o ir vėliau ta veikėjų gausybė priverčia karts nuo karto sugrįžti į knygos pradžią ir pasitikrinti asmenybes. Netgi siūlų galų suvedimas verčia sukti galvas. Kas mano atveju užmezgė labai nudžiuginusį dialogą su Fantastiškąja knygų žiurke, kuri aprašė labai įdomius knygos atsiradimo ir vertimo į lietuvių kalbą aspektus (minimas net Kristinos Sabaliauskaitės vardas, todėl turėtų suklusti mano skaitytoja iš už Baltijos).

Eleanor Catton "Šviesuliai", Baltos lankos, 2018.

Hallgrimur Helgason "1000° moteris"

Galbūt kad gimė Islandijoje, gyvenimas jos taip susiklostė. Juk gyventi tokioje šalyje atrodo ne pyragai. O galbūt mano grynai netiesioginis įspūdis yra visiškai klaidingas. Gal kaltos perskaitytos tragišką moterų likimą šioje šalyje aprašančios knygos ( H.Kent "Paskutinės apeigos" ir šioji), galbūt gyvenimas toje vis dar mistiškai bauginančioje, o kartu ir paslaptingai traukiančioje šalyje visai kitoks... Tačiau ne apie tai šis įrašas.

O apie skaudžiai gyvenimo mėtytą ir vėtytą moterį. Jos, senos, ligotos, mirštančios moters prisiminimai, pradžioje pasakojami lengvabūdžiu, humoristiniu tonu ir tokios įžvalgos kaip ši ne tik verčia kikenti, gerai nuteikia, bet ir skatina susimąstyti: "Visą gyvenimą taupai senatvei, o kai ji pagaliau ateina, nebesvajoji, kur išleisti pinigus, ir nebenori nieko kito, tik myžti į lovą. Na, žinoma, būtų buvę neblogai nusisamdyti kokį jaunutį vokietuką, kad pusnuogis pašoktų žvakių šviesoje ir man, prie patalo prikaustytai senei, paskaitytų Šilerį. Bet dabar Islandijoje uždrausta bet kokia prekyba žmonėmis, taigi nėra dėl ko apgailestauti."

Tačiau, nors pasakojimo pradžioje gali pasirodyti, kad knygos varikliukas - šūstros moterėlės pabičinimai apie gyvenimą ir vyrus ("aš gerai pažįstu vyrus, nes gyvenau su tieka jų, kiek būta apaštalų, nors kiekvieno pimpalą ir suka kitokia aureolė"), kuo toliau, tuo labiau atskleidžiamas negandų ir skausmo persotintas knygos herojės gyvenimas.

Ir kol neperskaitai apie visą išgyventą skausmą, norisi pabumbėti apie josios apleistus vaikus, įskaudintus artimuosius, egoistišką elgesį. Bet galiausiai, visoms jos kelyje įvykusioms tragedijoms nugulus juodu ant balto, papasakojus apie išgyventą karą, prievartą, badą, smurtą, vaiko netektį, ligas; po viso to nebegali jos smerkti. Nes jei įmanoma tokį gyvenimą išgyventi be sudurtų venų, pragertų kepenų ar kambario minkštomis sienomis - tai tik šitaip. Lengvabūdiškai, humoristiškai, atsainiai. Bet išgyventi galima!

Šiandien mano gimtadienis, pirmas 30+. Ir man simboliškai svarbu palikti įrašą apie šią stiprią moterį. Apie pirmojo Islandijos prezidento anūkę, pasakojančią apie savo gyvenimą, jau daug metų mirštančią, bet užtat su savo fake profiliu Facebook apsimetančia ex mis pasaulis ir subūrusia nemaža gerbėjų pasaulyje, gebančia įsilaužti į įtartinos marčios elektroninio pašto dėžutę ir rezervuojančios sau laiką krematoriume. Aj, ir dar turinčią veikiančią, nepanaudotą granatą. Kiekvienai moteriai - stipriai rekomenduoju perskaityti!

P.S. Autorius sako, kad istorija išgalvota. Bet aš priėmiau kaip už gryną pinigą ir man dzin!

Hallgrimur Helgason "1000° moteris", Alma littera

Ann Patchett "Vieningieji"

Viršelyje pavaizduoti apelsinai istorijos pradžioje pasirodo trumpai, bet efektyviai. Jų lupimas, sulčių spaudimas - labai įtraukiantys, gyvi vaizdiniai, tačiau už aprašomas scenas svarbiau tai, kad su šiuo įvykiu pasikeičia dviejų šeimų likimai. Dvi santuokos virsta viena, o šeši vaikai neužilgo bus priversti savo laiką karts nuo karto leisti drauge. Ir tai turės pasekmių ne tik jų, jiems artimų žmonių gyvenimui, bet ir rašytojos plunksnos kuriamam pasauliui bendrąja prasme.

Nors šioje knygoje aprašomi epizodai iš dviejų šeimų gyvenimo, norisi išskirti tą kuriamos istorijos paliktą įspūdį, kurį galima įvardinti tokiais žodžiais: "gyvenimo vingiai nėra pavaldūs žmogui". Ir nors jie kartais gali atrodyti neteisingi, kvaili, beprasmiai ar netgi komiški, visgi žmogaus valia juos pakreipti yra labai ribota ir trumpalaikė.


Šios knygos skaitymas lyg transo būsena. Jauties prikaustytas, gal netgi supančiotas, bemaž užburtas - bevalis skaitomos istorijos stebėtojas. Beskaitant vis lauki to didžiojo "boom", o perskaičius - nežinai ar jis buvo. Bet štai rašau ir mąstau, kad tai knyga vien apie tuos "boom", kurie, ir tai esminis autorės meistriškumo įrodymas, o kartu ir knygos žavesio paslaptis, aprašomi bene kaip fonas paprastiems, dažnai buitiškiems herojų išgyvenimams. Dėl šio niuanso yra mažai dirginamos skaitovo emocijos ir jos išlieka pastovios. Tačiau tai tikrai nereiškia nuobodaus ar neintelektualaus skaitymo. Greičiau ramų ir atpalaiduojantį, bet vistiek kokybišką.

O perskaityta istorija vis sugrįžta. Ypač kai mintys klajoja mąstant apie susitikimus, atsitiktinumus, kvailokai susiklosčiusius pokštus ar kitus gyvenimo vingius. Juk herojų gyvenimai parodė: gyvenimo kelias netolygus ir netiesus. Jis sukasi, šakojasi, kyla ir leidžiasi, dažnai netikėtai sustoja, o kitu atveju vis tęsiasi ir tęsiasi. Ir kiekvienas ištartas žodis, atsitiktinis poelgis turi tik sau būdingas pasekmes.

Ann Patchett "Vieningieji", Baltos lankos, 2017.