Galbūt kad gimė Islandijoje, gyvenimas jos taip susiklostė. Juk gyventi tokioje šalyje atrodo ne pyragai. O galbūt mano grynai netiesioginis įspūdis yra visiškai klaidingas. Gal kaltos perskaitytos tragišką moterų likimą šioje šalyje aprašančios knygos ( H.Kent "Paskutinės apeigos" ir šioji), galbūt gyvenimas toje vis dar mistiškai bauginančioje, o kartu ir paslaptingai traukiančioje šalyje visai kitoks... Tačiau ne apie tai šis įrašas.
O apie skaudžiai gyvenimo mėtytą ir vėtytą moterį. Jos, senos, ligotos, mirštančios moters prisiminimai, pradžioje pasakojami lengvabūdžiu, humoristiniu tonu ir tokios įžvalgos kaip ši ne tik verčia kikenti, gerai nuteikia, bet ir skatina susimąstyti: "Visą gyvenimą taupai senatvei, o kai ji pagaliau ateina, nebesvajoji, kur išleisti pinigus, ir nebenori nieko kito, tik myžti į lovą. Na, žinoma, būtų buvę neblogai nusisamdyti kokį jaunutį vokietuką, kad pusnuogis pašoktų žvakių šviesoje ir man, prie patalo prikaustytai senei, paskaitytų Šilerį. Bet dabar Islandijoje uždrausta bet kokia prekyba žmonėmis, taigi nėra dėl ko apgailestauti."
Tačiau, nors pasakojimo pradžioje gali pasirodyti, kad knygos varikliukas - šūstros moterėlės pabičinimai apie gyvenimą ir vyrus ("aš gerai pažįstu vyrus, nes gyvenau su tieka jų, kiek būta apaštalų, nors kiekvieno pimpalą ir suka kitokia aureolė"), kuo toliau, tuo labiau atskleidžiamas negandų ir skausmo persotintas knygos herojės gyvenimas.
Ir kol neperskaitai apie visą išgyventą skausmą, norisi pabumbėti apie josios apleistus vaikus, įskaudintus artimuosius, egoistišką elgesį. Bet galiausiai, visoms jos kelyje įvykusioms tragedijoms nugulus juodu ant balto, papasakojus apie išgyventą karą, prievartą, badą, smurtą, vaiko netektį, ligas; po viso to nebegali jos smerkti. Nes jei įmanoma tokį gyvenimą išgyventi be sudurtų venų, pragertų kepenų ar kambario minkštomis sienomis - tai tik šitaip. Lengvabūdiškai, humoristiškai, atsainiai. Bet išgyventi galima!
Šiandien mano gimtadienis, pirmas 30+. Ir man simboliškai svarbu palikti įrašą apie šią stiprią moterį. Apie pirmojo Islandijos prezidento anūkę, pasakojančią apie savo gyvenimą, jau daug metų mirštančią, bet užtat su savo fake profiliu Facebook apsimetančia ex mis pasaulis ir subūrusia nemaža gerbėjų pasaulyje, gebančia įsilaužti į įtartinos marčios elektroninio pašto dėžutę ir rezervuojančios sau laiką krematoriume. Aj, ir dar turinčią veikiančią, nepanaudotą granatą. Kiekvienai moteriai - stipriai rekomenduoju perskaityti!
P.S. Autorius sako, kad istorija išgalvota. Bet aš priėmiau kaip už gryną pinigą ir man dzin!
Hallgrimur Helgason "1000° moteris", Alma littera
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą