tag:blogger.com,1999:blog-64712149794172188922024-03-14T00:29:02.183-07:00SkaitančiojiSkaitančiojihttp://www.blogger.com/profile/17296731873547767756noreply@blogger.comBlogger51125tag:blogger.com,1999:blog-6471214979417218892.post-5340771747384568992019-03-30T01:00:00.001-07:002019-03-30T01:05:41.049-07:00Guillermo Arriaga "Laukinis"Kiek kartų begalvočiau apie šią knygą, pirma vis kylanti mintis - ji atsiduoda testosteronu. Puslapiai pulsuoja vyriška energija, dominuoja jėgos, keršto, kovos kultas, o tarp veikėjų pirmu smuiku groja būtent vyriškoji padermė. Netgi toji veikėja, kuri pasiklydo kažkur tarp pagrindinių ir antraeilių herojų kategorijos, man buvo tokia nesimpatiška, nors pripažįstu - drąsi, stipri ir daranti, kas tik šauna į galvą.<br />
<div class="separator" style="clear: both; text-align: center;">
<a href="https://2.bp.blogspot.com/-exR-9P8G_Wg/XJ8hNqvgBYI/AAAAAAAAAZE/BGYL3hZy6PInyO2fMcvBf6DHgTcMggHHACLcBGAs/s1600/20190330_095047.jpg" imageanchor="1" style="margin-left: 1em; margin-right: 1em;"><img border="0" data-original-height="1600" data-original-width="1017" height="320" src="https://2.bp.blogspot.com/-exR-9P8G_Wg/XJ8hNqvgBYI/AAAAAAAAAZE/BGYL3hZy6PInyO2fMcvBf6DHgTcMggHHACLcBGAs/s320/20190330_095047.jpg" width="203" /></a></div>
<br />
Mane tikrai įtraukė ši dvigalvė istorija, kurios didžioji dalis vyko, atrodytų, tipiškame Meksiko kvartale, kuriame "galioja savos taisyklės" bei Kanados miškuose ir kalnuose, kuriuose į lemiamą akistatą (vėl neapseinu be klišių) stoja žmogus bei vilkas. Guillermo Arriaga pavyko logiškai ir nebanaliai sujungti šias iš pirmo žvilgsnio nei geografinio, nei tematinio ryšio neturinčias istorijas ir dviejų vilkų pagalba atskleisti niekaip nesusijusių vyrų tragedijas bei per aplinkui suvesti jas į vieną tašką.<br />
<br />
Nepaisant to, kad rašant apie šią istoriją neapseinu be skambių, nuvalkiotų frazių (ir vėl tai padariau!), noriu pabrėžti, kad ši knyga tikrai išskirtinė, kurios savo vidiniu balsu negaliu priskirti kažkokiai atpažįstamai kategorijai. Ji sodri, gausi, kelianti įvairius prieštaringus jausmus - garbės žodis, tas lavono kvapas gniaužė gerklę, o kalnų tyla kurtino ir slėgė lyg akmuo! Bus ar nebus iš šios istorijos susuktas filmas, bet jau ir skaitant toks jausmas, lyg sėdėtum kino salėj su 3D akiniais (neveltui autorius jau "ant svieto" pagarsėjęs scenaristas).Skaitančiojihttp://www.blogger.com/profile/17296731873547767756noreply@blogger.com0tag:blogger.com,1999:blog-6471214979417218892.post-50548316978863112642019-03-28T01:22:00.001-07:002019-03-28T01:27:01.870-07:00Liz Nugent "Išnarplioti Oliverį"Žmonės skuba teisti ir dažniausiai mato tik baltą ir juodą spalvas. Kai įvykdomas nusikaltimas, ypač jei tai tyčinis ar rezonansinis, nepriimami jokie pasiteisinimai. Imama domėn tik toji akimirka, kai nuspaudžiamas gaidukas, paspaudžiamas aksceleratorius ar nuožmiai puolamas artimasis.<br />
<br />
<br />
<div class="separator" style="clear: both; text-align: center;">
<a href="https://2.bp.blogspot.com/-NvSjhVWYlRA/XJyCzZXh_PI/AAAAAAAAAY4/1LzuaBWtXgw0nEc2tLcj9yLIhzI6mv0-wCLcBGAs/s1600/20181201_111241.jpg" imageanchor="1" style="margin-left: 1em; margin-right: 1em;"><img border="0" data-original-height="1600" data-original-width="778" height="320" src="https://2.bp.blogspot.com/-NvSjhVWYlRA/XJyCzZXh_PI/AAAAAAAAAY4/1LzuaBWtXgw0nEc2tLcj9yLIhzI6mv0-wCLcBGAs/s320/20181201_111241.jpg" width="155" /></a></div>
<br />
Šioji istorija prasideda nuo tos viską pakeičiančios akimirkos, kai sėkmingas, gražus ir iš pažiūros didelių problemų neturintis Oliveris visa jėga puola žmoną ir pasiunčia ją į komą. Nuo šio epizodo autorė grįžta atgal į įvykių priešistorę ir išklauso tiek istorijos antiherojaus, tiek su juo susijusių veikėjų pasakojimus.<br />
<br />
Liz Nugent, imdamasi narplioti Oliverį, kurį taip maga vadinti sociopatu ar užslėptu maniaku, skatina atsižvelgti į aplinkybes ir jei ne išteisinti, tai bent jau atjausti. Nes žmogus yra socialus sutvėrimas, kuriam kategoriškai reikalingas tiek bendravimas, tiek meilė bei šiluma. Vaikystėje diena iš dienos patiriami skauduliai neužgrūdina, o išmoko taip pat kenkti, skaudinti, manipuliuoti. Toks ydingas elgesys, veikiantis ir aplinkinius, kartų kartas, kartais kaupiasi tol, kol prasiveržia nepataisomai ir negrįžtamai.<br />
<br />
Tokia tad skaudi ir pamokanti istorija apie Oliverį. Kaip bebūtų gaila, ši gyvenimiška patirtis reikalinga kiekvienam iš mūsų, o kad patausoti širdį, siūlau jos stengtis įgyti ne savo kailiu, bet iš knygų. Tuo labiau, kad ir skaitymas šį kartą neprailgs ir puslapiui vejant puslapį Oliveris bus išnarpliotas.<br />
<br />
<a href="http://www.baltoslankos.lt/knygos/grozine-literatura/isnarplioti-oliveri">Liz Nugent "Išnarplioti Oliverį", Baltos Lankos, 2018.</a>Skaitančiojihttp://www.blogger.com/profile/17296731873547767756noreply@blogger.com0tag:blogger.com,1999:blog-6471214979417218892.post-85771716502334882962019-03-14T05:38:00.001-07:002019-03-14T05:47:46.766-07:00Aurimas Švedas "Irena Veisaitė. Gyvenimas turėtų būti skaidrus"Štai ir 2018 - tųjų Metų knygos laimėtoja Publicistikos ir dokumentikos kategorijoje. Tačiau jei jums ši kategorija asocijuojasi su sausu tekstu, nukreiptu į mokslinčių auditoriją, patikėkite mano žodžiu, kad tokį visapusišką, iki panagių jautrų bei gyvenimiško džiaugsmo sklidiną skaitymo malonumą reta kuri kita knyga iš kitų šių rinkimų kategorijų, ar apskritai, gali suteikti. O ar nebus pernelyg didelė klišė dar ir pridurti, kad "Irena Veisaitė. Gyvenimas turėtų būti skaidrus" derėtų perskaityti kiekvienam lietuviui? Greičiausiai perspausiu šiuo pasakymu, todėl konkretizuoju - šią knygą turėtų ypač skaityti tas, kuris...<br />
<br />
...kuris gimė truputį per vėlai, kad turėtų gyvenimiškos patirties iš to laikotarpio, kurį dabar taip norėtųsi išmesti iš bendro valstybės istorinio konteksto. Tie penkiasdešimt raudonai pažymėtų metų, apšviestų kūjo bei priekalo saule, ačiūdiev, praėjo, tačiau visuotinio noro ignoruoti ar neprisiminti jų bei ypač nurašyti to meto kultūrinius pasiekimus, yra tas griovys, kurį ir sunku sklandžiai peršokti, ir nederėtų.<br />
<br />
<div class="separator" style="clear: both; text-align: center;">
<a href="https://2.bp.blogspot.com/-SPU9hAJR9Jc/XIpLQ5dRUmI/AAAAAAAAAYo/wH6TLVO0eikCR_vPFF79nONdTtLWufEBgCLcBGAs/s1600/20190113_144109.jpg" imageanchor="1" style="margin-left: 1em; margin-right: 1em;"><img border="0" data-original-height="778" data-original-width="1600" height="155" src="https://2.bp.blogspot.com/-SPU9hAJR9Jc/XIpLQ5dRUmI/AAAAAAAAAYo/wH6TLVO0eikCR_vPFF79nONdTtLWufEBgCLcBGAs/s320/20190113_144109.jpg" width="320" /></a></div>
<br />
<br />
Nes Aurimas Švedas ir Irena Veisaitė parodo: toji kūryba, nors ir turėjo būti suderinta, ne visada reiškė kolaboravimą. Jų pašnekesiai pradedami dabar taip romantizuojamais metais tarpukario laikinojoje sostinėje, pavirtusiais košmaru Kauno gete. Ir santvarkoms keičiantis lyg scenos dekoracijoms, o antiherojams nusimetant nacistines uniformas ir pasidabinant sovietinėmis, mūsų herojė Irena vis kovojo - dėl teisės būti žyde, lietuve bei išlikti sąžininga sau dėstytoja ir teatro kritike.<br />
<br />
Pasroviui plaukiant klausimų - atsakymų upe knygoje patenkama į kūrybinius, konkrečiai - teatro vandenius. Irenos atmintis - gyva istorija apie tai, kas turėjo pereiti cenzūrą, atlaikyti komitetų posėdžius ir nesvetingą kokio nors viršylos kilimėlį. Ji pasakoja apie tuos, kurie sugebėjo išlįsti pro adatos skylutę, o jų spektakliai tyliai audrino sales.<br />
<br />
Tas buvo tada. O dabar mes menkai apie tai nutuokiam. Nes mokykloje nemokė, per "Panoramą" nerodė, o "Kaziuko" mugėje to nenusipirksi. Ir Irena Veisaitė kiekvienam atskirai nepapasakos. Todėl reikia imti ir skaityti. Nes kaip ji pati šių metų knygų mugėje atsiimdama apdovanojimą pabrėžė - <b><i>"gyvenimas turėtų būti skaidrus"</i></b>. Bet jis toks nebus, kol nacionalinėje sąmonėje praraja, o akys drumzlinos.<br />
<br />
<a href="https://www.auksozuvys.lt/knygynas/knyga?book=irena-veisaite-gyvenimas-turetu-buti-skaidrus">Aurimas Švedas "Irena Veisaitė. Gyvenimas turėtų būti skaidrus", Aukso Žuvys, 2016.</a>Skaitančiojihttp://www.blogger.com/profile/17296731873547767756noreply@blogger.com0tag:blogger.com,1999:blog-6471214979417218892.post-6171727020008938862019-02-20T11:43:00.002-08:002019-02-20T11:45:28.227-08:00Yaa Gyasi "Auksinės šaknys"Būna, kad man kartais "užplaukia" genealoginės kilmės mintys, kurios suduoda impulsą spėlionėms/spekulionėms apie herojišką, bajorišką ar kitokią fantastišką mano pačios kilmę. Ir nors realistiškai žiūrint aš niekada nesužinosiu kaip ten buvo su mano protėviais prieš šimtą, tūkstantį ar milijoną metų, visgi tas smalsumas vis kažkuriame giliame mano sąmonės kampe tyko ir karts nuo karto primena apie save. O kartais jo alkis apmalšinamas skaitant apie visiškai su savimi nesusijusia bei išgalvota istorija.<br />
<br />
<div class="separator" style="clear: both; text-align: center;">
<a href="https://2.bp.blogspot.com/-VsCocLALbS8/XG2q6TUMwLI/AAAAAAAAAYQ/ln4aVec3w8wOVrG6_lvOUSu7cM65-XG8QCLcBGAs/s1600/20181201_111134.jpg" imageanchor="1" style="margin-left: 1em; margin-right: 1em;"><img border="0" data-original-height="1600" data-original-width="778" height="320" src="https://2.bp.blogspot.com/-VsCocLALbS8/XG2q6TUMwLI/AAAAAAAAAYQ/ln4aVec3w8wOVrG6_lvOUSu7cM65-XG8QCLcBGAs/s320/20181201_111134.jpg" width="155" /></a></div>
<br />
<br />
Tos "Auksinės šaknys" iš pradžių kėlė klausimą "kur čia šaknys?". Pradžioje lyg ir tikėjau galimybe niekada nesimačiusioms, viena apie kitą nežinančioms seserims susitikti ir išsigelbėti. Juk jos atsiduria taip skaudžiai arti viena kitos - to paties pastato skirtinguose aukštuose - todėl neveltui mane pagavo idėja apie kraujo šauksmą ir bendrą kovą už būvį. Tačiau Yaa Gyasi buvo sumaniusi kai ką stipriau, skaudžiau bei sunkiau pamirštamo.<br />
<br />
Toji pilis - vienos namai, o kitos kalėjimas - ne tik tampa simboline seserų bei jų palikuonių kryžkele, bet ir atspirties tašku skaitytojui, nuo kurio prasideda literatūrinė kelionė po skirtingus žemynus, visuomenes bei negandas. Ir taip iriesi skaitydamas vis naują skyrių apie vis naują kartą, kuri pažymėta apgaulingomis svajonėmis bei bejėgiškumu, kol galų gale, atrodo, subliūkšta tas tragedija kvepiantis burbulas bei abiejų seserų pro pro pro (...) vaikaičiai išpildo susivienijimo lūkesčius ir išbrenda iš to nelemto ciklo. Tad istorija apie neviltį pavirsta istorija apie labai uždelsusį optimizmą.<br />
<br />
Be abejo, ši knyga jokiu būdu negali atsakyti į man rūpimus klausimus apie pačios kilmę. Bet ji pakuteno tąjį mano norą sužinoti, kaip gali būti, kai gali pasigirti lakia vaizduote. Och, kiek daug mes niekada apie save nesužinosime! Ir kaip tai jaudina!<br />
<a href="http://www.baltoslankos.lt/knygos/grozine-literatura/auksines-saknys"><br /></a>
<a href="http://www.baltoslankos.lt/knygos/grozine-literatura/auksines-saknys">Yaa Gyasi "Auksinės šaknys", Baltos lankos, 2018.</a>Skaitančiojihttp://www.blogger.com/profile/17296731873547767756noreply@blogger.com0tag:blogger.com,1999:blog-6471214979417218892.post-62445970843586673192019-01-28T01:37:00.000-08:002019-01-28T01:57:41.445-08:00Michelle Obama "Becoming"Nežinau, ar būčiau begalėjus 2019 - uosius pradėti su geresne knyga. Ir nežinau, ar pajėgsiu šiame įraše išlaikyti šaltus nervus. Abejoju. Labai stipriai abejoju.<br />
<div class="separator" style="clear: both; text-align: center;">
<a href="https://2.bp.blogspot.com/-hM9BkxIYDjs/XE7HdNYTM2I/AAAAAAAAAX4/YvtKSmd_0CIfy8RmLApMQoOR5MWiCro1QCLcBGAs/s1600/20190104_153933.jpg" imageanchor="1" style="margin-left: 1em; margin-right: 1em;"><img border="0" data-original-height="920" data-original-width="1600" height="184" src="https://2.bp.blogspot.com/-hM9BkxIYDjs/XE7HdNYTM2I/AAAAAAAAAX4/YvtKSmd_0CIfy8RmLApMQoOR5MWiCro1QCLcBGAs/s320/20190104_153933.jpg" width="320" /></a></div>
<br />
<br />
M.Obamos pasakojimas yra toks stiprus, paveikus ir įkvepiantis, kad, ir aš šioje vietoje nei kiek neperspaudžiu, ne tik perėjau visą emocijų aplitudę, bet dievaži, man ir temperatūra buvo pakilusi!!! Skaičiau dieną, skaičiau naktį, skaičiau tūlike, skaičiau prie keptuvės tarp blynų vartymo, galiausiai peržiūrėjau aibę Mišelės ir Barako kalbų bei interviu. Lėkiau per puslapius ir tuo pačiu peikiau save už tą skubą, žinodama dar labai anksti, kad svajosiu pamiršti viską ir trokšiu skaityti iš naujo.<br />
<br />
Tekstas, slystantis lyg per sviestą; istorijos, verčiančios patikėti žmogiškumu ir neretai duodančios spyrį į pačio skaitytojo sėdimąją. Tai optimizmo, teisingesnio pasaulio žinią nešanti knyga.<br />
<br />
Subalansuota neužkietėjusiems skeptikams, tebetikintiems idėjomis pagrįsta, nekorumpuota bei nesavanaudiška lyderyste. O ir tiems, kuriems nepakeliui su išvardintomis alinkybėmis - ir YPAČ tokiems - norėtųsi stipriai bei nuoširdžiai rekomenduoti.<br />
<br />
P.S. Palinkėjimas nuo Mišelės:<br />
<div class="separator" style="clear: both; text-align: center;">
<a href="https://4.bp.blogspot.com/-wG8fnBkNwsw/XE7H043lASI/AAAAAAAAAYA/tabfav7tjNErZGeYNkeRrsaPbKvvH0s1gCLcBGAs/s1600/wordswag_1546950777983.png" imageanchor="1" style="margin-left: 1em; margin-right: 1em;"><img border="0" data-original-height="1067" data-original-width="1600" height="213" src="https://4.bp.blogspot.com/-wG8fnBkNwsw/XE7H043lASI/AAAAAAAAAYA/tabfav7tjNErZGeYNkeRrsaPbKvvH0s1gCLcBGAs/s320/wordswag_1546950777983.png" width="320" /></a></div>
<a href="https://www.penguin.co.uk/books/307409/becoming/9780241334157.html"><br /></a>
<a href="https://www.penguin.co.uk/books/307409/becoming/9780241334157.html">Michelle Obama "Becoming", 2018, Penguin.</a>Skaitančiojihttp://www.blogger.com/profile/17296731873547767756noreply@blogger.com0tag:blogger.com,1999:blog-6471214979417218892.post-16574162400650483992019-01-27T05:51:00.000-08:002019-01-27T05:59:20.587-08:00Haruki Murakami "Avies medžioklė"Atvirai kalbant, Murakami yra tas autorius, dėl kurio jaučiau didžiausią spaudimą. Mūsuose išversta 20 jo knygų (!!!), visi jį skaito, sutartinai žavisi, o aš, du kartus anksčiau bandžiusi jas skaityti, abu kartus turėjau pristabdyti ir susitaikyti su mintimi, kad laikas Murakamiui dar neatėjo.<br />
<div>
<div class="separator" style="clear: both; text-align: center;">
<a href="https://3.bp.blogspot.com/-JuJYKxS6jeM/XE22rjquQJI/AAAAAAAAAXs/Y-vr4CJS7SQfE9kuUzIjxCEOqGJwac53gCLcBGAs/s1600/20190127_153323.jpg" imageanchor="1" style="margin-left: 1em; margin-right: 1em;"><img border="0" data-original-height="1600" data-original-width="806" height="320" src="https://3.bp.blogspot.com/-JuJYKxS6jeM/XE22rjquQJI/AAAAAAAAAXs/Y-vr4CJS7SQfE9kuUzIjxCEOqGJwac53gCLcBGAs/s320/20190127_153323.jpg" width="161" /></a></div>
<br /></div>
<div>
<br /></div>
<div>
Tiesa ta, kad knyga yra itin savalaikis dalykas. Dažnai sulaukiu komentarų, kad tai, kaip tu (ne)priimi knygą, priklauso nuo asmeninių aplinkybių - skonio reikalas, suprask. Apie skonį mano nuomonė yra tik vienokia - jis neturi <i>status quo.</i> Taip išeina ir su knygom: skonio receptoriai jų atžvilgiu gal ir nesikeičia per dieną, tačiau jie kinta - dažnai netgi kardinaliai.</div>
<div>
<br /></div>
<div>
Ar sulaukiau savo laiko skaityti Murakamį? Manau, kad taip. Arba trečias kartas nemeluoja. Iš tiesų, tai buvo grynai sąmoningas sprendimas - paakinta vieno atsiliepimo (kuris skambėjo maždaug taip: "aš baltai pavydžiu tam, kuris Murakamio neskaitęs ir tas jo tik laukia") nutariau pasilikti "Avies medžioklę" 2018 metų pabaigai (2017 m. pabaigiau su Susan Sontag "<a href="http://skaitancioji.blogspot.com/2018/01/susan-sontag-ugnikalnio-myletojas.html?m=1">Ugnikalnio mylėtoju"</a> ir man labai patiko užbaigti metus su kokybiška ir prasminga literatūra). Ir šiuo kartu mano planas išdegė - jaučiau, kad palydžiu metus tiek prasmingai, tiek kokybiškai. </div>
<div>
<br /></div>
<div>
<br /></div>
<div>
Tas Murakamis man - jo raštų skaistuolei - pasirodė iš pradžių keistas, vėliau apgaulingas, o galiausiai - gudriai genialus. Pusę knygos skaičiau ir mąsčiau "apie kokį velnią jis čia rašo? kaip tai susiję?", tada pasinėriau į neva tai kokią transo būseną: aprašomi gamtos vaizdiniai, aiškiai jaučiamos begalinės erdvės, kurtinanti tyla, trikdanti vienatvė - tai kėlė tiek šiurpą, tiek jaukumo iliuziją. Išties, tie skyriai, kuriuose knygos herojus, o kartu ir skaitantysis, tampa pavaldus gamtai, kalnams, sniegui - jie kažkokie hipnotizuojantys. </div>
<div>
<br /></div>
<div>
<br /></div>
<div>
Galiausiai, nors po pirmosios patirties su Murakamiu būtų pernelyg pasipūtėliška imti ir atsidėjus aiškinti jo raštų reikšmę ir svarbą, man visgi norisi žodį tarti. Galbūt tai, apie ką jis rašo "Avies medžioklėje" gali skambėti pernelyg absurdiškai, komiškai ar fantastiškai, man visgi jo požiūris į gyvenimiškuosius procesus ir pokyčius pasirodė vaizdingas bei reikalingas. Lyg kokie transdimensiniai akiniai, kuriais žmonės, namai, istorijos ir ta pati avis regisi visai kitaip. Na, o kai pajausiu tą šnabždesį, raginantį atsiversti kokią nors NEPAPRASTĄ knygą, vienintelė kliūtis tai padaryti man gali iškilti dėl nesugebėjimo išsirinkti kitos iš likusių 19.<br />
<a href="http://www.baltoslankos.lt/knygos/grozine-literatura/avies-medziokle-1"><br /></a>
<a href="http://www.baltoslankos.lt/knygos/grozine-literatura/avies-medziokle-1">Haruki Murakami "Avies medžioklė", Baltos lankos, 2015.</a></div>
Skaitančiojihttp://www.blogger.com/profile/17296731873547767756noreply@blogger.com0tag:blogger.com,1999:blog-6471214979417218892.post-44196297772177827202019-01-11T12:05:00.002-08:002019-01-11T12:05:55.480-08:00Rachel Joyce "Muzika Ilzei Brauchman"Kas atsitinka, kai į muzikai abejingo žmogaus rankas pakliūna knyga, kurioje muzika yra pastatoma ant pjedės stalo? Tas žmogus, skaitantis žmogus, užsisako Spotify ir ima klausytis muzikos. Ir ne todėl, kad staiga pasireiškia nušvitimas ar koks kitoks racionaliai nepaaiškinamas mistinis įvykis. Tiesiog žmogus perskaito įdomią, nevadovėlinę informaciją, kurios jam matyt reikėjo žengti tam žingsniui ir tiesiog imti klausytis muzikos.<br />
<br />
<div class="separator" style="clear: both; text-align: center;">
<a href="https://1.bp.blogspot.com/-vtN-ME1iftw/XDj2j8QNxyI/AAAAAAAAAXU/hqKg176qEC8tPNoa7kOAs6SIA7McsuglgCLcBGAs/s1600/48420481_362006421020492_4802923603400065024_n.jpg" imageanchor="1" style="margin-left: 1em; margin-right: 1em;"><img border="0" data-original-height="570" data-original-width="960" height="190" src="https://1.bp.blogspot.com/-vtN-ME1iftw/XDj2j8QNxyI/AAAAAAAAAXU/hqKg176qEC8tPNoa7kOAs6SIA7McsuglgCLcBGAs/s320/48420481_362006421020492_4802923603400065024_n.jpg" width="320" /></a></div>
<br />
<br />
Taigi toks tad žmogus aš esu. Nejaučiantis poreikio klausytis muzikos. Nėra mano ausys visiškai meškų nutryptos, tiesiog su retom išimtimis (vairuojant, kas be ko), aš muzikos beveik neklausau. O kai randu ką klausyti, visada užsiciklinu, kas beje mane labai erzina (aplinkinius irgi).<br />
<br />
Tačiau aš esu taip pat žmogus, kuriam reikalingos teorinės žinios. Ir nors ponia Joyce tikrai skyriuose nedėsto muzikos teorijos, ji iš kažkur traukia labai patrauklios informacijos apie muzikantus ir jų atliekamus kūrinius. Graudžią istoriją slepia Bethoveno "Mėnesienos sonata", Sex Pistols beveik nemokšiškai atliekama kontraversiškoji "God save the Queen", anot Joyce, supykdė britus, bet galėjo patikti Elizabeth II, o Shalamar "A night to remember" matyt turi afrodiziakinių savybių...<br />
<br />
O pati pasakojama istorija kaip dažnai būna, yra graudžiai, bet gražiai pozityvi. Su pašiurpusia oda ir pavandenijusiomis akimis finale, ji gali pamokyti, jei tik leisiesi, būti ištikimam savo principams, o kartu nepamiršti, kad tas po krūtinės ląsta stuksenantis organas ne tik varinėja kraują, bet ir dažnai atlieka kompaso funkciją mūsų gyvenimo vingiuose.<br />
<br />
<br />
<a href="http://www.baltoslankos.lt/knygos/grozine-literatura/muzika-ilzei-brauchman">Rachel Joyce "Muzika Ilzei Brauchman", Baltos lankos, 2018.</a>Skaitančiojihttp://www.blogger.com/profile/17296731873547767756noreply@blogger.com0tag:blogger.com,1999:blog-6471214979417218892.post-19781673303336189292018-12-31T12:11:00.000-08:002018-12-31T12:22:20.276-08:00Anna Burns "Milkman"Dievaži, neturiu su kuo Annos Burns palyginti. Jos braižas jaudinančiai keistas, primenantis tą šokiruojantį malonumą, kadais aplankiusį skaitant "Silva Rerum" pimąją dalį. Taigi, greičiausiai toks ir turi būti efektas, sukeltas vadinamojo šviežio balso literatūroje: iš pradžių kažkiek nejauku, juk neįprasta, bet drauge taip sumanu bei stipru. Nepaisant to, "Milkman'o" skaitymo patirtis buvo ne iš lengvųjų. Sudėtingi, ilgi sakiniai; sodri, intelektuali kalba; skyriai, nusitęsiantys iki 100 psl. - panašu, kad autorė nebuvo nusiteikusi juokauti! Situacijos nelengvino ir Burns nenoras įvardinti vietovardžius ar veikėjus: čia į juos kreipiamasi "Middle Sister", "Somebody McSomebody", "Tablets Girl", "Third Brother-in-Law" ir pan.<br />
<div>
<br /></div>
<div class="separator" style="clear: both; text-align: center;">
<a href="https://1.bp.blogspot.com/-mpPK1alg-K8/XCp25DWPIPI/AAAAAAAAAXI/jLaEQMRfJEEp64NnHW_dpLiROkIYmtR8ACLcBGAs/s1600/20181201_111106.jpg" imageanchor="1" style="margin-left: 1em; margin-right: 1em;"><img border="0" data-original-height="1600" data-original-width="778" height="320" src="https://1.bp.blogspot.com/-mpPK1alg-K8/XCp25DWPIPI/AAAAAAAAAXI/jLaEQMRfJEEp64NnHW_dpLiROkIYmtR8ACLcBGAs/s320/20181201_111106.jpg" width="155" /></a></div>
<div>
<br />
<div>
<br /></div>
<div>
O kalbant apie siužetą, jis nuo pirmo-antro puslapio mane apmovė. Jau pirmajame skyriuje tariausi pergudravusi rašytoją ir Booker'io komisiją - pasirodė itin relevantiškas ir gudrus žingsnis #MeToo eroje apdovanti knygą apie moters dviprasmišką padėtį sulaukus nepageidavimo, seksualinio pobūdžio dėmesio iš vyro. Tačiau nors pastaroji linija išliko jungiamąja gija, iš jos šakojosi ir aibė kitų, nemažiau jaudinančių. Viena svarbiausių bei ryškiausių - katalikų padėtis Belfaste (vėlgi, jis niekur konkrečiai neįvardinamas, bet vieša paslaptis, kad rašoma apie šį Šiaurės Airijos miestą); gyvenimas bendruomenėje, valdomoje maištininkų. Taip pat, apie politikos nulemtas mirtis ir kaip tai įtakoja santuokos sudarymą; apie ekstremalų lojalumo ir patriotiškumo apibrėžimą bei absurdiškai apribotas elgesio normos. Štai dėl pastarųjų nepaisymo - konkrečiai skaitymo vaikščiojant (o tai, beje, yra autobiografinis knygos elementas) - pagrindinė herojė matyt ir įklimpo į visą pasakojamą košę. </div>
<div>
<br /></div>
<div>
Aš negaliu apsiimti vertinti, ar "Milkman'ą" buvo verta apdovanoti Booker'iu - juo labiau, kad nesu skaičiusi kitų į trumpąjį sąrašą papuolusių knygų! Tačiau man visiškai lengva tvirtinti, kad šioji knyga tapo metų charakteringiausia. Tai kelionė, kurioje negali matyti, kas slypi už kampo, o tik pajutus tam tikrą stabilumą, Burns vėl pakeičia kursą ir tu puoli į naujus tekstinius vandenis!</div>
<div>
<br /></div>
<div>
P.S. Negaliu nepasidžiaugti - autorė knygoje mini ir Lietuvos vardą!!! Ir nors jis atsiduria kontekste, nagrinėjančiame keistą, nepageidaujamą elgesį, visgi tai mūsų vardas juodu ant balto užrašytas vienoje geriausių metų knygų. Whoop whoop!</div>
<div>
<br /></div>
<div>
<a href="https://www.faber.co.uk/9780571338757-milkman.html">Anna Burns "Milkman", 2018, Faber&Faber.</a></div>
</div>
Skaitančiojihttp://www.blogger.com/profile/17296731873547767756noreply@blogger.com2tag:blogger.com,1999:blog-6471214979417218892.post-16856260592390110702018-12-02T09:12:00.000-08:002018-12-02T09:14:18.941-08:00Goran Vojnović "Jugoslavija, mano tėvynė"<i>"Tai istorija apie baisiausią mūsų pasaulio ligą - atmintį. Žmonės prisimena - tai didžiausias jų prakeiksmas"</i>, rašo Vojnović. Prakeiktas Vladanas, niekaip neužmirštantis pirmųjų savo vienuolikos gyvenimo metų - kupinų laimės, džiaugsmo ir vilčių, ir tėvo - jo anuometinio pasaulio centro. Prakeikti ir visi tie Balkanų katilo gyventojai, išgyvenę karą ir praėjus penkiolikai metų nuo jo, nebegalintys klausytis tų, kurie jame nedalyvavo. O užvis labiausiai prakeikti tie, kuriems tas karas tebesitęsia.<br />
<div class="separator" style="clear: both; text-align: center;">
<a href="https://2.bp.blogspot.com/-5C9APSQW4vA/XAQMTOHc0fI/AAAAAAAAAWs/dxwmlfZf2-k0Zehquo7PGxppBe86zlqSQCLcBGAs/s1600/Photo_1543592532794%2B%25281%2529.jpg" imageanchor="1" style="margin-left: 1em; margin-right: 1em;"><img border="0" data-original-height="1600" data-original-width="858" height="320" src="https://2.bp.blogspot.com/-5C9APSQW4vA/XAQMTOHc0fI/AAAAAAAAAWs/dxwmlfZf2-k0Zehquo7PGxppBe86zlqSQCLcBGAs/s320/Photo_1543592532794%2B%25281%2529.jpg" width="171" /></a></div>
<div>
<br />
<div>
<br /></div>
<div>
Kai Vladano tėvą - Jugoslavijos armijos karininką - perdislokavo, jam <i>"gyvenimas trenkė per galvą"</i>. Ir po to sekė tyla lyg epidemija, apnuodijanti ląstelę po ląstelės. Motinos sprendimu numarintas tėvas po daugiau nei dešimtmečio grįžo karo nusikaltėlio pavidalu ir Vladano vienintelė sau leista iliuzija apie kadais patirtą laimę, žlugo. Siekdamas išspręsti moralines dvejones ir pasirinkti vieną iš priešiškų pozicijų - "teisimas" bei "teisinimas", jis leidžiasi į klajones po buvusias vaikystės vietas, o kartu ir po buvusios Jugoslavijos miestus. </div>
<div>
<br /></div>
<div>
Kartkartėmis, kai perskaitau itin gerą knygą, jaučiuosi lyg atsidurčiau akligatvyje, nes nežinau tų mokslinių terminų ar taisyklių, kuriomis vadovaujantis rašomos recenzijos. Aš galiu tik pasakyti: "turtinga kalba" ar "gerai sukaltas pasakojimas" ir pan. Ir šiuo atveju man trūksta tų stiprių išsireiškimų, kurie perteiktų literatūrinį šios knygos genialumą. Visgi, kad ir kokia šiuo atveju jausčiausi pasimetusi, labai noriu akcentuoti knygos išpildymą: kiekvienas sakinys yra nuodugniai apgalvotas, o pastraipa - parašyta jautriai bei stipriai. Todėl aplanko tas pasitenkinimo jausmas, kuris kyla ištikus laimei ir sėkmei perskaityti tokią gerą knygą bei kartu su Vladanu ne tik pakeliauti po buvusią Jugoslaviją, bet ir būti įsiurbtai ir nuneštai jo vidinių klajonių. Todėl norisi perspėti tuos, kurių rankose atsidurs "Jugoslavija, mano tėvynė" - nusiteikit įsijausti.</div>
<div>
<br /></div>
<div>
<br /></div>
<div>
<a href="http://kitosknygos.lt/knygos/Jugoslavija-mano-tevyne">Goran Vojnović "Jugoslavija, mano tėvynė", Kitos knygos, 2018.</a></div>
<div>
<div>
<br /></div>
<div>
<br /></div>
</div>
</div>
Skaitančiojihttp://www.blogger.com/profile/17296731873547767756noreply@blogger.com0tag:blogger.com,1999:blog-6471214979417218892.post-25013918063790808872018-12-01T13:06:00.001-08:002018-12-01T13:08:52.210-08:00Penelope Fitzgerald "The Bookshop"XX a. 6-ojo dešimtmečio pab. mažas Anglijos pajūrio miestelis... Vieniša našlė, nutarusi sename švyturyje atidaryti knygyną... Man vien nuo šių dviejų sakinių jau oda pagaugais eina. Deja, būtent šios aplinkybės mane nuteikė pernelyg entuziastingai ir pakišo koją įsisąmoninti tai, ką autorė, mano asmeniška nuomone, norėjo mums perduoti. Tai tas gyvenimo principas, kurio mes šiandien per dažnai nepaisom - vadinamasis "mažiau yra daugiau". (O norėjosi daugiau, stipriau, giliau!)<br />
<br />
<div class="separator" style="clear: both; text-align: center;">
<a href="https://3.bp.blogspot.com/-Y4Y_krHlUmQ/XALzziK904I/AAAAAAAAAWg/c9oY1lR-ocA1YzYyp4ORG6hrucdRKuBYQCLcBGAs/s1600/20181127_202204.jpg" imageanchor="1" style="margin-left: 1em; margin-right: 1em;"><img border="0" data-original-height="778" data-original-width="1600" height="155" src="https://3.bp.blogspot.com/-Y4Y_krHlUmQ/XALzziK904I/AAAAAAAAAWg/c9oY1lR-ocA1YzYyp4ORG6hrucdRKuBYQCLcBGAs/s320/20181127_202204.jpg" width="320" /></a></div>
<br />
<br />
Taigi, nors pageidavau dažnesnių knygyno savininkės Florencijos ir seno, atsiskyrusio turtuolio susitikimų, autorė nusprendė apsiriboti viena kartu praleista arbatos pertraukėle, kuri vis dėlto padovanojo ilgam užstrigsiančią citatą:<i> "It is a good book and therefore you should try and sell it to the inhabitants of Harborough. They won't understand it, but that is all to the good. Understanding makes the mind lazy".</i><br />
<br />
O su nekantrumu ir baime laukti V.Nabokovo "Lolitos" egzemplioriai nors ir sukvietė minias smalsuolių, kurių trypčiojimas prie knygyno vitrinos suerzino ir taip nerimstančią miestelio matroną, (ko rezultate galėjome stebėti rašytinį nuomonių apsikeitimą tarp sukurstyto vietinio teisininko ir sau ant galvos neleidžiančios lipti Florencijos), sukeltos bangos greitai nurimo ir miestelis vėl užmigo letargo miegu.<br />
<br />
Taigi, kad ir kaip toli fantazijos mane bandė nešti, autorės plunksna neleido atsiplėšti nuo žemės bent centimetrą ir reikalus sutvarkė logiškai bei realistiškai. Tačiau dabar, kai knyga jau užversta ir atidėta į šalį, spėkit, kas prieš užmiegant svajoja įgyvendinti Florencijos sumanymą?...<br />
<a href="https://www.bookdepository.com/Bookshop-Penelope-Fitzgerald/9780006543541"><br /></a>
<a href="https://www.bookdepository.com/Bookshop-Penelope-Fitzgerald/9780006543541">Penelope Firzgerald "The Bookshop", HarperCollins Publishers, 2016. </a><br />
<br />Skaitančiojihttp://www.blogger.com/profile/17296731873547767756noreply@blogger.com1tag:blogger.com,1999:blog-6471214979417218892.post-11497686995402367812018-11-29T06:10:00.001-08:002018-11-29T07:54:54.286-08:00Gail Honeyman "Eleonorai Olifant viskas gerai"Ši knyga muša pardavimo rekordus, atsiliepimų apie ją negalėjo pražiopsoti įvairiais pavidalais internetuose šmėžuojantys knygų mylėtojai, o Reese Witherspoon suskubo įsigyti teises ekranizuoti istoriją apie Eleonorą Olifante. G.Honeyman sukurtas fenomenas išties primena Bridžitos Džouns sukeltą šaršalą: pasakojimas apie dvi brites, gyvenančias niekuo neypatingą, nuobodoką, kartais šiek tiek nevykusį gyvenimą. Visgi, kol knygos apie Bridžitą buvo sutiktos kaip sarkastiška komedija apie romantinių santykių iššūkius, Eleonoros pasakojimas, dažnai išsiskiriantis taip pat absurdiškai juokingu tonu, įkūnija rimtas ir mūsų pasaulyje plačiai išsikerojusias problemas - vienatvę ir depresiją.<br />
<br />
<div class="separator" style="clear: both; text-align: center;">
<a href="https://3.bp.blogspot.com/-ckWhuBvKMS8/W__rVTRYogI/AAAAAAAAAWI/scxFMFu-VjAxwEo-Flh04bJDmazYhRcggCLcBGAs/s1600/Photo_1543498518009.jpg" imageanchor="1" style="margin-left: 1em; margin-right: 1em;"><img border="0" data-original-height="1600" data-original-width="1047" height="320" src="https://3.bp.blogspot.com/-ckWhuBvKMS8/W__rVTRYogI/AAAAAAAAAWI/scxFMFu-VjAxwEo-Flh04bJDmazYhRcggCLcBGAs/s320/Photo_1543498518009.jpg" width="209" /></a></div>
<br />
<br />
Eleonora Olifante - slenkanti per gyvenimą, slystanti jo paviršiumi, po juo, aplink jį; vienatvės sluoksniu atsiribojusi nuo aplinkinių. Jos gyvenimą ženklina ritualai: darbas, namai, kryžiažodis su sumuštiniu per pietų pertrauką, pasta bei radijo laida vakarais, du tos pačios rūšies degtinės buteliai kiekvieną savaitgalį. "Nuolatiniame, nekintamame darbo, degtinės ir miego cikle" ji tyliai, viena, sukosi aplink savo ašį, kol užkibo už atsitiktinio šiaudo, vizijos, kuria įtikėjo taip stipriai, kaip tik begalėjo. O kai toji iliuzija, pirmą kartą per jos gyvenimą suteikusi impulsą bei viltį, sužlugo, - per plauką nesunaikino ir jos. Eleonora tikėjo, kad tik stipriausieji gali sąmoningai pasirinkti vienatvę, taip išlaisvindami save. Tačiau atsidūrusi ant susinaikinimo ribos, ji pasidavė ir priėmė jai ištiestą pagalbos ranką. Ir tada viskas pasikeitė.<br />
<br />
Žinot, kuo man labiausiai patiko ši knyga? Taip, vienu metu tikrai norėjau šokinėti iš džiaugsmo, nes nors ir noriu save laikyti geros, rimtesnės literatūros skaitytoja, anaiptol nesu snobė, todėl kai knygos herojė suima save į nagą ir įšoka į gražinimosi karuselę, tai pabunda mano viduje slypinti ir katučių plojanti "Pretty woman" gerbėja (scena, kur Julia Roberts apsipirkinėja? Comme on!). Bet iš tiesų mane suvis labiausiai nudžiugino tas beskaitant atsiradęs jausmas, tarsi įgytum PERSPEKTYVĄ. Galim vadinti tai knygos "bonusu", kuris paskatina permąstyti aplinką ir įprastas situacijas. Eleonora, jos asmenybė bei elgesys, dažnai primenantys tai ateivę, tai robotę bei jai užgimusi simpatija verčia susimąstyti ir iš naujo įvertinti savo požiūrį į artimoje aplinkoje esančius, buvusius ar dar tik sutiksimus nepritapėlius, atsiskyrėlius, keistai kalbančius, besirengiančius ir pan. Ir nors jos ir Reimondo draugystė, kuri nepaisant mano būgštavimų nepavirto į banalią epinę meilės istoriją (nors jei yra susibūrusios stovyklos, aš visgi priklausyčiau tai, kuri "serga" už jų santykių perkėlimą į kitą lygmenį), ji tikrai suteikė nuoširdžios, atsidavusios draugystės pavyzdį: kai vienas susiima ir pabūna kito uola. Tokių pavyzdžių mums daugiau reikia gyvenime, sutikite.<br />
<br />
<a href="https://www.rsleidykla.lt/Knyga/Eleonorai-Olifant-viskas-gerai/">Gail Honeyman "Eleonorai Olifant viskas gerai", Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2018.</a>Skaitančiojihttp://www.blogger.com/profile/17296731873547767756noreply@blogger.com0tag:blogger.com,1999:blog-6471214979417218892.post-16278211242750747062018-11-26T02:18:00.000-08:002018-11-26T02:29:46.905-08:00Elizabeth Kolbert "Šeštasis išnykimas. Ne vien gamtos istorija"Nepataikaujanti, nekabinanti ant nosies rožinių akinių ir tiesiog dozę realybės siūlanti knyga. Čia žmonės - <i>"rūšis it piktžolė</i>" ir <i>"dabar pat regime masinį rūšių išnykimą, kuris gali būti sukeltas žmonių"</i>. Tad jeigu nepriklausai tai stovyklai, kuri netiki klimato atšilimu ir esi toks ar tokia, kuriam (-iai) nesvetimas noras sužinoti apie anksčiau ir dabar vykstančius reiškinius, šiuo atveju rūšių išnykimus, siūlau perskaityti šią knygą. Ypač jei slapta viliesi kada nors sudalyvauti kokioje nors TV viktorinoje; manau, kad šioje knygoje apstu faktų ir terminų, kurie turi potencialą atsidurti žydrajame ekrane.<br />
<br />
<div class="separator" style="clear: both; text-align: center;">
<a href="https://3.bp.blogspot.com/-c_fuzt7W6B8/W_rh8bjhKgI/AAAAAAAAAVw/SCOLi9-yHiQ5-1COqfFPwWGBSDC7juQzgCLcBGAs/s1600/20181125_194847%2B%25281%2529.jpg" imageanchor="1" style="margin-left: 1em; margin-right: 1em;"><img border="0" data-original-height="1600" data-original-width="778" height="320" src="https://3.bp.blogspot.com/-c_fuzt7W6B8/W_rh8bjhKgI/AAAAAAAAAVw/SCOLi9-yHiQ5-1COqfFPwWGBSDC7juQzgCLcBGAs/s320/20181125_194847%2B%25281%2529.jpg" width="155" /></a></div>
<br />
<br />
<i>"Teigti, kad dabartinį išnykimą galima sustabdyti, jei tik žmonės labiau aukotųsi, nėra klaidinga - tačiau svarbiausia ne tai. Nesvarbu, ar žmonės rūpinasi, ar nesirūpina. Svarbiausia - kad žmonės keičia pasaulį." </i>Tai privalu suprasti, nes autorė perspėja - mes jį keičiame taip smarkiai, kad rūšys nespėja prisitaikyti. Pietų Amerikoje baigia išnykti auksiniai atelopai, dėl vandenynų rūgštėjimo byra jų ekosistema, šiksnosparniai masiškai miršta nuo baltosios nosies sindromo, o mėgstantys nardyti po koralus visai greitai tuo nebegalės mėgautis. E.Kolbert leidžiasi kelionėn po salas, džiungles, kalnus ir miestus, neria po vandeniu ir lenda į urvus, kad papasakotų jau nebeegzistuojančių ar ant išnykimo ribos esančių gyvybių istorijas. Tai ne tik gamtos istorijos, mokslinių faktų, tyrimų ir perspektyvų kupina kelionė, bet ir supažindinimas su Antropocenu - naujuoju geologiniu amžiumi, "žmogaus epocha". Ir nors tai viena iš tų mano minėtų vertų įsiminti sąvokų, ja nereikia nei džiaugtis, nei didžiuotis. Bet suprasti, kokią apokaliptinę įtaką mūsų rūšies patogus, šiltas ir sotus gyvenimo būdas sukelia kitoms planetos rūšims.<br />
<br />
<div class="separator" style="clear: both; text-align: center;">
<a href="https://2.bp.blogspot.com/-pJJu11JG0RI/W_vH_3mdXQI/AAAAAAAAAV8/el6-a3W8d4coRZKLanBlctvFQMIlVM7EQCLcBGAs/s1600/Anthropocene-e1521441897288.jpg" imageanchor="1" style="margin-left: 1em; margin-right: 1em;"><img border="0" data-original-height="315" data-original-width="600" height="168" src="https://2.bp.blogspot.com/-pJJu11JG0RI/W_vH_3mdXQI/AAAAAAAAAV8/el6-a3W8d4coRZKLanBlctvFQMIlVM7EQCLcBGAs/s320/Anthropocene-e1521441897288.jpg" width="320" /></a></div>
<br />
<br />
<br />
<br />
<a href="http://www.baltoslankos.lt/knygos/mokslas/sestasis-isnykimas-ne-vien-gamtos-istorija">Elizabeth Kolbert "Šeštasis išnykimas. Ne vien gamtos istorija", Baltos lankos, 2018.</a><br />
<br />Skaitančiojihttp://www.blogger.com/profile/17296731873547767756noreply@blogger.com0tag:blogger.com,1999:blog-6471214979417218892.post-47576221222220809212018-11-20T04:12:00.001-08:002018-11-20T04:20:01.864-08:00Fiston Mwanza Mujila "Klubas "Tram 83""<div style="text-align: center;">
<i>"Saulė pakyla Šiaurės geležinkelio stotyje ir leidžiasi "Trame" tarp dviejų krūtų - greipfrutų. Mes esam gudrybių debesų princai, žemės ir geležinkelio sūnūs. Čia - Naujasis Pasaulis. Jei nesidulkini, tave dulkina. Jei nevalgai, tave valgo. Jei nenaikini, tave naikina. Čia - Naujasis Pasaulis. Čia kiekvienas už save ir kiekvienam tu šūdas. Čia džiunglės."</i><br />
<i><br /></i>
<br />
<div class="separator" style="clear: both; text-align: center;">
<a href="https://4.bp.blogspot.com/-7V-gJF88-xM/W_OwSlhhMDI/AAAAAAAAAVg/oyFKf11bXYoMi3mllS2B4kmOsD2t2oulQCLcBGAs/s1600/Photo_1542696940763.jpg" imageanchor="1" style="margin-left: 1em; margin-right: 1em;"><img border="0" data-original-height="1600" data-original-width="1529" height="320" src="https://4.bp.blogspot.com/-7V-gJF88-xM/W_OwSlhhMDI/AAAAAAAAAVg/oyFKf11bXYoMi3mllS2B4kmOsD2t2oulQCLcBGAs/s320/Photo_1542696940763.jpg" width="305" /></a></div>
<i><br /></i></div>
<br />
Čia - interaktyvus teatras. Čia uodžiame sodriai šleikščius kvapus, judame į muzikos užduotą ritmą, kvėpuojame aitrų, pritvinkusį nakties orą. Čia esame alkani ir apgirtę. Pradedami skyrius nuo naratoriaus pastabų ir vedini jomis, mes klaidžiojame po skirtingas inscenizacijas, klausomės senų ir naujų veikėjų. Minint juos, norisi išskirti šiuos tipus:<br />
- žemrausiai. Jų čia dauguma, nes tokioje vietoje kaip Miestas-Valstybė bet kuri veikla yra susijusi su akmeniu: <i>"Nieko kito kaip palįsti po žeme mes, kurmiai, kokie buvome, esame ir būsime, taip ir nemokėjom"</i>;<br />
- prasisiekėkiai, kaip Rekviemas. Nuolat minantys geležinkelius, plėšiantys šachtas, kuriantys žabangas turistams ir vietiniams; keliantys tiek panieką, tiek žavesį;<br />
- nepakenčiami intelektualai. Duotuoju momentu iš Šalies Užpakalio atvykęs Liusjenas, laikomas ateiviu, erzinantis savo nuolatiniu skrebenimu, pašiepiamas, nušvilpiamas:<br />
<div style="text-align: center;">
<i>"- Tu nerūkai, nesidulkini, neryji šunienos, nesileidi į poligoną, nevežioji prekių, bėgi nuo mergų, negeri degtinės, tai ir galvoju, ką gi tu veiki šiame gyvenime?!";</i></div>
- antytės. Gyvosios zombės, medžiojančios <i>"tarpukojo malonumus"</i> ištroškusius patenkinti vyrus. Jų įžanginę frazę <i>"Ar turite minutėlę?"</i> palydi tiesmukiškesnės, ekspresyvesnės, sultingesnės, kaip antai<i> "Išsivežk mane į Bratislavą ir paversk mane savo svajonių karaliene!" </i>ar <i>"Man glamonės - tai kaip demokratija. Jei manęs nepaglamonėsi, iškviesiu amerikiečius"</i>. Jos gyvenime vadovaujasi moto, paremtą kažkokio paslaptingo sąvado 15 taisykle: <i>"Turėsi ką valgyti, kai prakaituos tavo šlaunys, tad būk karšta ir atkakli"</i>. Nei dėl vieno, nei dėl antro autoriaus dėka abejonių nekyla.<br />
<br />
Fiston Mwanza Mujila rašo: <i>"Jei laimė turėjo vardą, jis buvo "Tram 83".</i> Well, iš tokio klubo ir tokios valstybės neščiau kudašių kaip mat! Tačiau turint omeny, kad autoriaus tikslas buvo atspindėti post-kolonistinės Afrikos tikrovę, belieka kliautis jo žodžiu. Turbūt gražesnių iliuzijų ir neturėta: kalnakasyba, vaikai-kariai, parsiduodančios mergaitės, išnaudotojai vyrai, lytiniu keliu plintančios ligos, apgaulės, spąstai, narkotikai... Klube "Tram 83", į kurį kaip į Romą veda visi Miesto-Valstybės keliai, telpa visi šie elementai, ir dar muzika - vienintelė pateisinama meno forma. Jis - šio išgalvoto miesto centras, jo gyventojų bastionas, kuris netgi atlaiko įžeisto vado antpuolius. O jo lankytojas, kaip ir Mujila rašymo stilius, purvinas, piktas, įžūlus, linksmas bei kupinas sarkazmo.<br />
<br />
Į šią knygą besčiau pirštu tam ar tai, kuris (-i) panorėtų iššaukiančio, nepadoriai juokingo bei brutaliai poetiško skaitymo.<br />
<a href="http://kitosknygos.lt/knygos/Klubas-Tram-83"><br /></a>
<a href="http://kitosknygos.lt/knygos/Klubas-Tram-83">Fiston Mwanza Mujila "Klubas "Tram 83"", Kitos knygos, 2017.</a>Skaitančiojihttp://www.blogger.com/profile/17296731873547767756noreply@blogger.com0tag:blogger.com,1999:blog-6471214979417218892.post-23963244464626420552018-11-04T13:34:00.000-08:002018-11-04T13:36:02.877-08:00Herman Koch "Griovys"Ši knyga labai klastinga. Skaitant ją galvoje nepaliovė dūgzti įvairios aprašomų įvykių aiškinamosios versijos: a) pagrindinis veikėjas yra užslėptas maniakas ir jau kitame puslapyje imsis šaltakraujiško susidorojimo; b) pagrindinis veikėjas serga šizofrenija ir aprašomas jo vidinis pasaulis, galbūt jam reziduojant psichiatrinėje įstaigoje; c) pagrindinis veikėjas yra itin įžvalgus vyras, gebantis pastebėti įvairias detales ir teisingai jas interpretuoti.<br />
<br />
<div class="separator" style="clear: both; text-align: center;">
<a href="https://4.bp.blogspot.com/-NafdDHwcFZI/W98rhbB92uI/AAAAAAAAAVA/5rocJcDipIATkkED_lKn-WyyBqMBGJMZQCLcBGAs/s1600/IMG_20181030_213448_575.jpg" imageanchor="1" style="margin-left: 1em; margin-right: 1em;"><img border="0" data-original-height="1600" data-original-width="1600" height="320" src="https://4.bp.blogspot.com/-NafdDHwcFZI/W98rhbB92uI/AAAAAAAAAVA/5rocJcDipIATkkED_lKn-WyyBqMBGJMZQCLcBGAs/s320/IMG_20181030_213448_575.jpg" width="320" /></a></div>
<br />
<br />
Na, ką galiu pasakyti: nei viena iš trijų mano sugeneruotų versijų nėra nei teisinga, nei klaidinga. Sunku pasakyti, ar toks braižas yra įprastas Hermanui Koch ("Griovys" - pirmoji mano skaityta jo knyga), ar šį pasakojimą tikrai taip sunku įsprausti į tam tikrus rėmus. Bet turbūt visiškai neklysiu čia knygą pavadindama intriguojančia. Šioje vietoje turiu pridurti, kad esu gana disciplinuota skaitytoja. Kasdien daugmaž nustatytu laiku, sąlyginoje vienatvėje ir tyloje aš atsiverčiu knygą. Retais atvejais, kurie išimtinai būna susiję su įtraukiančiais trileriais, man pasidaro per sunku išsiskirti su skaitomu pasakojimu ir pradedu laiką "nusukinėti". Taip buvo ir šį sekmadienio rytą - nepaisant rytinio chaoso, "Griovį" perskaičiau prie pusryčių stalo. Štai kokią intrigą autorius sugebėjo susukti - ir negali užtikrintai sakyti, kad tai trileris. Ar garantuoti, kad ne trileris. Painu, žinau.<br />
<br />
Kartu tai ir intelektuali knyga. Greta nuolatinių išgyvenamų abejonių dėl esamos ar iš piršto laužtos pagrindinio veikėjo sutuoktinės neištikybės, Herman Koch atkreipia dėmesį į situacijas, su kuriomis Lietuvoje kol kas galime susidurti tik taip - juodu ant balto. Kalbu apie žmonių pasirinkimą teisėtai nutraukti savo gyvenimą. Ar įprastesnes situacijas, kaip antai atliekų rūšiavimas, vėjo jėgainės, klimato kaita. Bei egzistencines - vienos akimirkos galią pakreipti gyvenimą tik ta ir ne kita vaga ar gyvenimo po mirties klausimą. Dėl visų mano išvardintų niuansų knyga įtraukia ir suteikia peno, daug peno, mintims, svarstymams, įsivaizduojamiems pasirinkimams. Ir greta nuolatinio įvykių narpliojimo ir aiškinamųjų versijų kūrimo dar ir rausies po savo protą bei širdį. Kas, neneigsiu, vargina. Tad reikia nusiteikti įtraukiančiam skaitymui, bet kuris neatpalaiduoja, o sujudina mintis ir pareikalauja nemažai savianalizės. O kartu gal gi net ir apčiuopiamų veiksmų (žr. citatą žemiau).<br />
<br />
<br />
<div class="separator" style="clear: both; text-align: center;">
<a href="https://3.bp.blogspot.com/-eIRDOJECSNU/W98rpjRnG1I/AAAAAAAAAVE/OTbLsfXJD9c5FGTx2VFQr-c2UP4IyPm8wCLcBGAs/s1600/IMG_20181103_213404_744.jpg" imageanchor="1" style="margin-left: 1em; margin-right: 1em;"><img border="0" data-original-height="1600" data-original-width="1600" height="320" src="https://3.bp.blogspot.com/-eIRDOJECSNU/W98rpjRnG1I/AAAAAAAAAVE/OTbLsfXJD9c5FGTx2VFQr-c2UP4IyPm8wCLcBGAs/s320/IMG_20181103_213404_744.jpg" width="320" /></a></div>
<a href="http://www.baltoslankos.lt/knygos/grozine-literatura/griovys"><br /></a>
<a href="http://www.baltoslankos.lt/knygos/grozine-literatura/griovys">Herman Koch "Griovys", Baltos lankos, 2018.</a><br />
<br />Skaitančiojihttp://www.blogger.com/profile/17296731873547767756noreply@blogger.com2tag:blogger.com,1999:blog-6471214979417218892.post-79511469337859009162018-10-31T23:47:00.002-07:002018-11-01T00:13:53.263-07:00Elena Ferrante "Istorija apie prarastą mergaitę"Pagaliau lietuviškai skaitantys galėjo užbaigti Elenos Ferrante tetralogiją. Ir nors sunkiai įsivaizduoju ankstesnes dalis skaičiusį, kuris paskutiniosios galėjo laukti be išankstinio nusistatymo, visgi pasitaiko visokių patirčių. O mano nusistatymas buvo tiesiai šviesiai teigiamas, tad "Istorija apie prarastą mergaitę" manęs nei nustebino, nei nuvylė. Tik greičiau sudėliojo dauguma taškų ant "i".<br />
<br />
<div class="separator" style="clear: both; text-align: center;">
<a href="https://2.bp.blogspot.com/-VzVU8GRkziw/W9qaTh0EFUI/AAAAAAAAAUo/u_9mJhK181MBR7Bd7wIftCDvrBDOTbzrQCLcBGAs/s1600/FB_IMG_1541052971846.jpg" imageanchor="1" style="margin-left: 1em; margin-right: 1em;"><img border="0" data-original-height="960" data-original-width="1280" height="240" src="https://2.bp.blogspot.com/-VzVU8GRkziw/W9qaTh0EFUI/AAAAAAAAAUo/u_9mJhK181MBR7Bd7wIftCDvrBDOTbzrQCLcBGAs/s320/FB_IMG_1541052971846.jpg" width="320" /></a></div>
<br />
<br />
Galbūt jei būčiau komentavusi visas ligšiolines "Neapolietiškos sagos" dalis turėčiau daugiau ką parašyti. O gal mane pristabdo tai, kad tiek Elena Ferrante, tiek jos kūriniai yra patapę visuotiniu fenomenu, gyva istorija, klasika... Galbūt tai tikrai priverčia buksuoti, sukelia pojūtį lyg nuosava skūra būtų tam per plona. Bet tegul tai jūsų nesuklaidina - šios knygos yra neabejotinai tai, dėl ko literatūra bei skaitymas man ir daugeliui jūsų kelia šiurpuliukus.<br />
<br />
Vis dėl to, norisi šį tą nuosavo pridurti. Aš skaičiau nemažai apžvalgų apie Ferrante ir "Neapolitiškąją sagą". Tai vadinama ir pavyzdine <a href="http://www.satenai.lt/2017/07/07/elenos-ferrantes-fenomenas-ir-moteru-literatura/">moteriška literatūra</a> nagrinėjančia socialinius, politinius, kultūrinius klausimus, kurioje pirmąja gaida groja bundanti moteriškoji savimonė, feminizmas, o istorijos ašis - kažkokia klastinga, bet kartu ir nepamainoma draugystė tarp Lilos ir Lenučios. Su visomis šiomis įžvalgomis visiškai sutinku. Bet man ši saga visada (arba iki neabejotino pakartotino skaitymo) bus pirmiausia apie kuriozinę draugystę, kuri smukdo ir tuo pačiu verčia pasitempti. Apie savidrausmę ir atsipalaidavimą. Apie nuolatinį bandymą bėgti nuo savo ištakų - vienai pavykstantį beveik natūraliai, kitai - su vis nauja gudrybe... Bet užvis labiausiai mane šiose knygose sukurstė švietimo, mokslo vaidmuo. Ir vėl, nebe pirmą kartą, pasijaučiau dėkinga ir įkvėpta šiais laikais savaime suprantamam dalykui.<br />
<br />
P.S. Ilgai piktinausi tiek mūsų, tiek angliakalbiam pasauliui sukurtais Ferrante knygų viršeliais. Kol nepasidomėjau plačiau. Pasirodo, tai nei klaida, nei kvailas neapsižiūrėjimas. O siekis reabilituoti moteriškąją literatūrą (daugiau skaityti <a href="https://www.theatlantic.com/entertainment/archive/2016/07/elena-ferrante-covers-bad-no-good/488732/">čia</a>).<br />
<br />
P.P.S "Ant dienų" turi išeiti pagal šias knygas sukurtas<a href="https://youtu.be/PXCKYOlIgTQ"> TV serialas</a>. Beje, pirmasis per HBO istoriją ne anglų kalba. Tad nors kitų sagos knygų jau nebesulauksime, dar galėsim sugrįžti prie istorijos ekranuose. Vadinas, ne viskas taip jau ir galutinai prarasta.<br />
<br />
<a href="https://www.knyguklubas.lt/istorija-apie-prarasta-mergaite.html">Elena Ferrante "Istorija apie prarastą mergaitę", Alma littera, 2018.</a><br />
<br />
<br />Skaitančiojihttp://www.blogger.com/profile/17296731873547767756noreply@blogger.com0tag:blogger.com,1999:blog-6471214979417218892.post-20452494190086174712018-10-30T11:17:00.000-07:002018-10-30T11:17:10.020-07:00Robert Seethaler "Tabakininkas""Tabakininkas", kaip beje ir mūsuose anksčiau autoriaus išverstas, nors vėliau paties sukurtas "Visas gyvenimas" yra knyga, kuri teikia išgrynintą, nepretenzingą, sklandų skaitymo malonumą. Ji trumpa, todėl pernelyg neįpareigojanti; istorija sklidina humaniškumo, todėl būtina ją plačiau paskleisti; o viršelio grožis prašyte prašosi paglostomas ir akimis pamyluojamas. Tai sakau, ši knyga - universali dovana Homo legens padermei!<br />
<br />
<div class="separator" style="clear: both; text-align: center;">
<a href="https://3.bp.blogspot.com/-1wMEUeISC38/W9if0z15BGI/AAAAAAAAAUc/OB-DN6T3xooclIH6pQplcpuEi-K3mysPwCLcBGAs/s1600/20181030_201432.jpg" imageanchor="1" style="margin-left: 1em; margin-right: 1em;"><img border="0" data-original-height="1600" data-original-width="1200" height="320" src="https://3.bp.blogspot.com/-1wMEUeISC38/W9if0z15BGI/AAAAAAAAAUc/OB-DN6T3xooclIH6pQplcpuEi-K3mysPwCLcBGAs/s320/20181030_201432.jpg" width="240" /></a></div>
<br />
<div>
<br /></div>
<div>
II - asis pasaulinis karas, fašizmas, antisemitizmas - tai nėra temos, kurios būtų grožinėje literatūroje retai nagrinėjamos. Kaip ir išvykimas iš namų, įsimylėjimas, aistra, nusivylimas... Tačiau nors Robert Seethaler kuria šiame "universaliame" fone, jo istorija - autentiška ir kokybiška, o ypač mane asmeniškai džiugino Zigmundo Freudo įtraukimas į siužetą. Garsiojo psichoanalitiko ir nepatyrusio, naiviojo Francelio pasikalbėjimai - ir juokingi, ir įkvepiantys. Tarkim šis:</div>
<blockquote class="tr_bq" style="text-align: center;">
"- Jums, tiesą sakant, daug geriau, pone profesoriau, - kiek patylėjęs pridūrė jis. - Jūs tiksliai žinote, kur keliaujate.<br />
Freudas atsiduso.<br />
- Na, vis dėlto dauguma kelių atrodo man tarsi pažįstami. Bet iš tiesų žinoti kelius ir nėra mūsų lemtis. Mūsų lemtis kaip tik yra jų <i>nežinoti</i>. Mes ateiname į šį pasaulį ne rasti atsakymų, bet užduoti klausimų. Sakytum, klaidžiojame nuolatinėje tamsybėje, ir tik jeigu labai pasiseka, kartais išvystame plykstelint švieselę. Ir tik turėdamas daug drąsos arba atkaklumo, arba kvailumo, o geriausia visko kartu, gali ir pats šen ten palikti savo ženklą!"</blockquote>
<div style="text-align: left;">
Savo ženklą, be abejo, Seethaler palikti pavyko. O mums, tebeklaidžiojantiems tamsybėse, belieka šildyti širdis ir protus prie tos jo švieselės, tikintis įžiebti ir savąją.</div>
<div style="text-align: left;">
<br /></div>
<div style="text-align: left;">
<a href="http://www.baltoslankos.lt/knygos/grozine-literatura/tabakininkas">Robert Seethaler "Tabakininkas", Baltos lankos, 2018.</a></div>
<div style="text-align: left;">
<br /></div>
Skaitančiojihttp://www.blogger.com/profile/17296731873547767756noreply@blogger.com0tag:blogger.com,1999:blog-6471214979417218892.post-24628110895936440062018-10-27T12:28:00.000-07:002018-11-30T08:43:33.289-08:00Rupi Kaur "Pienas su medum" - arba Skaitančioji neria į nepažintus vandenisAš skaitau daug ir daug ko neskaitau. Ir nors nelaikau šių knygų bloga literatūra, neskaitau (kol kas) fantastikos, psichologinių (su viena A.Matulaitės <a href="http://skaitancioji.blogspot.com/2018/02/agne-matulaite-zali-sausainiai-knyga.html">išimtimi</a>), motyvacinių knygų. Ir poezijos beveik neskaitau.<br />
<div>
<br />
<div class="separator" style="clear: both; text-align: center;">
<a href="https://2.bp.blogspot.com/-sCMUpHr8BzE/W9S7JcdRliI/AAAAAAAAAUQ/-_sFVT3DEKsfCJj12rzBXQFuLkjaGPkwACLcBGAs/s1600/20181026_202522.jpg" imageanchor="1" style="margin-left: 1em; margin-right: 1em;"><img border="0" data-original-height="1436" data-original-width="1600" height="287" src="https://2.bp.blogspot.com/-sCMUpHr8BzE/W9S7JcdRliI/AAAAAAAAAUQ/-_sFVT3DEKsfCJj12rzBXQFuLkjaGPkwACLcBGAs/s320/20181026_202522.jpg" width="320" /></a></div>
<br /></div>
<div>
Mokyklos ir gūdžiais užrašų knygučių pildymo laikais poezijos skaitymas apsiribojo švietimo planų nuostatomis ar buvo pasitelkiamas užplūdus vienai ar kitai nuotaikai (dažniausiai romantiškai). Tačiau niekada lig šiol aš eilių neskaičiau tyčia.</div>
<div>
<br /></div>
<div>
Bet kai vis dažniau mane ėmė ėsti mintis, kad poezijos neskaitymas daro mane menkesne skaitytoja nei vaizduojuosi, ėmiausi padėtį taisyti.</div>
<div>
<br /></div>
<div>
Pasirodo, tai buvo juokingai paprasta! Imti ir vienu prisėdimu patapti iš neskaitančios į (pradedančiąją) skaitytoją! Ir nors pasikeitusi padėtis nuteikia pozityviai, vertinti knygą truputį baugu - štai grožinę literatūrą skaitau eilę metų, bet kažin ar bučiau drįsus pirmuosius savo "zuikius" viešai komentuoti.</div>
<div>
<br /></div>
<div>
Nepaisant to, gal amžius, o gal ta taurė vyno mane nuteikia drąsiau. Ir sprūsta nuo liežuvio galo tokie šių eilių apibūdinimai kaip drąsios, intymios, feministinės, erotiškos, baugios, skaudžios, įkvepiančios...</div>
<div>
<br /></div>
<div>
Bet užvis labiausiai šios:</div>
<div>
<br /></div>
<div>
TEIGIAMAI ŠOKIRUOJANČIOS</div>
<div style="text-align: center;">
kiekvienąkart kai</div>
<div style="text-align: center;">
pasakai savo dukrai</div>
<div style="text-align: center;">
kad rėki ant jos</div>
<div style="text-align: center;">
iš meilės</div>
<div style="text-align: center;">
mokai ją supainioti</div>
<div style="text-align: center;">
pyktį su gerumu</div>
<div style="text-align: center;">
ir tai atrodo neblogai</div>
<div style="text-align: center;">
kol ji užaugusi pradeda</div>
<div style="text-align: center;">
pasitikėti vyrais kurie ją skriaudžia</div>
<div style="text-align: center;">
nes jie tokie panašūs</div>
<div style="text-align: center;">
į tave</div>
<div>
<br /></div>
<div style="text-align: left;">
STIPRINANČIOS</div>
<div style="text-align: center;">
buvai drakonė daug seniau negu</div>
<div style="text-align: center;">
atėjo jis ir pasakė</div>
<div style="text-align: center;">
kad moki skraidyti</div>
<div style="text-align: center;">
<br /></div>
<div style="text-align: center;">
ir liksi drakonė</div>
<div style="text-align: center;">
dar ilgai jam išėjus</div>
<div>
<br /></div>
<div>
ĮGALINANČIOS</div>
<div style="text-align: center;">
jei jau gimei turėdama</div>
<div style="text-align: center;">
silpnybę griūti</div>
<div style="text-align: center;">
gimei ir turėdama</div>
<div style="text-align: center;">
stiprybę keltis</div>
<div>
<br /></div>
<div>
IŠLAISVINANČIOS</div>
<div style="text-align: center;">
kai kitą kartą jis</div>
<div style="text-align: center;">
parodys</div>
<div style="text-align: center;">
plauką tau ant kojos</div>
<div style="text-align: center;">
ataugantį primink</div>
<div style="text-align: center;">
kad vaikine tavo kūnas</div>
<div style="text-align: center;">
nėra jo namai</div>
<div style="text-align: center;">
jis čia svečias</div>
<div style="text-align: center;">
perspėk jį</div>
<div style="text-align: center;">
daugiau niekada</div>
<div style="text-align: center;">
neperžengti ribų</div>
<div>
<br /></div>
<div>
Bet o tačiau man didžiausią efektą padarė nuolatinis savęs atpažinimas eilėse bei tarp jų. Ar čia "Pienas su medum" taip gebėjo atliepti mano vidinį pasaulį, ar poezijos toks jau likimas - priversti skaitovą atsigręžti į save? Vardan šio klausimo dar einu kartą ir dar kartą Rupi eiles išgyventi ir senu papročiu išsirašyti (o gal įsiminti?..). Ir turint minty šiandien perskaitytą JAV autorės Barbaros Kingsolver <a href="https://www.nytimes.com/2018/10/25/books/review/barbara-kingsolver-by-the-book.html?rref=collection%2Ftimestopic%2FKingsolver%2C%20Barbara&action=click&contentCollection=timestopics&region=stream&module=stream_unit&version=latest&contentPlacement=1&pgtype=collection">mintį </a><i>"Poetry before sleep is essential, like flossing the word-loving parts of the brain", </i>dairytis kito poezijos kūrinio.<br />
<br />
<a href="http://www.baltoslankos.lt/knygos/grozine-literatura/pienas-su-medum">Rupi Kaur "Pienas su medum", Baltos lankos, 2018.</a></div>
Skaitančiojihttp://www.blogger.com/profile/17296731873547767756noreply@blogger.com0tag:blogger.com,1999:blog-6471214979417218892.post-29340811397052594482018-10-23T07:39:00.000-07:002018-10-23T07:42:03.254-07:00Fredrik Backman "Močiutė perduoda linkėjimų ir atsiprašo"Pirmiausia norisi rašyti "smagi knygelė", bet tai skamba taip menkinamai... Arba "graudžiai juokinga", bet atrodytų lyg gretinčiau prie<i> á la</i> Bridžitos Džouns stiliaus literatūros (kas vėlgi nėra nei blogai, nei ką). Iš esmės "Močiutė perduoda linkėjimų ir atsiprašo" yra už širdies griebiantis pasakojimas, kur vis norisi aikčioti "kaip taiklu... kaip gražu... kaip jautru... kaip juokinga". Ir, kaip man jau su Backman yra <a href="http://skaitancioji.blogspot.com/2018/07/fredrik-backman-beartown.html?m=1">buvę</a>, verstis kūliais per puslapius be jokios savidrausmės.<br />
<br />
<div class="separator" style="clear: both; text-align: center;">
<a href="https://2.bp.blogspot.com/-lVz2VdMM9_I/W88ysPiNZqI/AAAAAAAAAT4/lN0x18eOg_8la_CpqpXa_GtAGe7TL9dBgCLcBGAs/s1600/Cupslice-23102018053706.jpeg" imageanchor="1" style="margin-left: 1em; margin-right: 1em;"><img border="0" data-original-height="875" data-original-width="656" height="320" src="https://2.bp.blogspot.com/-lVz2VdMM9_I/W88ysPiNZqI/AAAAAAAAAT4/lN0x18eOg_8la_CpqpXa_GtAGe7TL9dBgCLcBGAs/s320/Cupslice-23102018053706.jpeg" width="239" /></a></div>
<br />
<br />
Čia pasakojami iškirtinai skaudūs, baisūs, tragiški likimai. Bet smagiu, šiltu, jaukiu tonu bei apipinti paslaptimi, lyg kokioje pasakoje suaugusiems. Ir kartais skaitant apie tokius išskirtinius, daugiau šalto nei šilto mačiusius herojus, pagauni savyje surusenant pavydo kibirkštį ir atsidūstant "ot jų gyvenimas...!". Tik laiku suveikia blaivus protas ir nusispjauni tris kart per petį bei pasilieki pasyvaus stebėtojo pozicijoje. Bei truputį labiau pradedi vertini savo dalią bei šeimą.<br />
<br />
Aš suprantu, kad Backman turbūt negaus nei Bookerio, nei Nobelio ar dar bala žino kokios premijos, bet jo knygos suteiks skaitytojui dozę pozityvo ir sukels ne tik džiugesį, bet ir laimę. Nei daugiau, nei mažiau.<br />
<br />
Beje, apie Močiutę - ji ne tik iš keblių situacijų išdaigomis išsisukanti, ant visuomenės normų "dėjusi", riebią, tiesmuką leksiką naudojanti herojė. Ji - tai raminantis ir drąsinantis balsas, kurio mūsų gyvenime taip trūksta. Ir nors ji visiškai fiktyvi, kažkaip veikia jos fenomenas. Mane bent tikrai.<br />
<br />
<a href="http://www.knyguklubas.lt/mociute-perduoda-linkejimu-ir-atsipraso.html">Fredrik Backman "Močiutė perduoda linkėjimų ir atsiprašo", Alma Littera, 2018.</a><br />
<br />
<br />Skaitančiojihttp://www.blogger.com/profile/17296731873547767756noreply@blogger.com0tag:blogger.com,1999:blog-6471214979417218892.post-55313526187963155942018-10-11T05:16:00.002-07:002018-10-11T05:33:32.010-07:00Kazuo Ishiguro "Dienos likučiai" ir "Neleisk man išeiti"Jei aplinkybės būtų susiklosčiusios kitaip, šiuo metu jau žinotume, kas gavo Nobelio literatūros premiją. (Ir gal visi šluotume iš knygynų Murakami knygas. Ar vis dar ne?). Ir nors tyčia neplanavau kaip tik tokiu laiku rašyti apie praėjusiųjų metų laureato kūrinius, šįkart noriu pakalbėti apie Kazuo Ishiguro duetą - "Dienos likučius" bei "Neleisk man išeiti".<br />
<br />
<div class="separator" style="clear: both; text-align: center;">
<a href="https://4.bp.blogspot.com/-klURHxJG8z0/W78931oM8aI/AAAAAAAAATg/We_4K_QYR-YNLHiFKWoXn0AmhZWzvOyVACLcBGAs/s1600/20181011_133751.jpg" imageanchor="1" style="margin-left: 1em; margin-right: 1em;"><img border="0" data-original-height="1600" data-original-width="1200" height="320" src="https://4.bp.blogspot.com/-klURHxJG8z0/W78931oM8aI/AAAAAAAAATg/We_4K_QYR-YNLHiFKWoXn0AmhZWzvOyVACLcBGAs/s320/20181011_133751.jpg" width="240" /></a></div>
<br />
<br />
Abiejų šių knygų skaitymo patirtys - visiškai skirtingos. "Dienos likučiai" pareikalavo iš manęs ir drausmės, ir užsispyrimo (na, bent iki to taško, nuo kurio susigyvenama su knyga ir skaitymas nebereikalauja pastangų). Tuo tarpu jau pradėjusi skaityti pirmąjį "Neleisk man išeiti" puslapį pajutau esanti visiškai užkibusi. Nepaisant šių aspektų, abu kūriniai pasirodė labai panašūs tiek problematine prasme, tiek galutinėje išdavoje.<br />
<br />
"Dienos likučiuose" rašoma apie liokajų - profesionalą iki kaulų smegenų. Jo stotas ir maniera yra tokie keisti bei svetimi, kad nesu tikra, ar siųsčiau jį eksponuoti į muziejų, ar kokiai nors paranormalius reiškinius tiriančiai komisijai. Gali pasirodyti, kad mano pareiškimas yra perspaustas, tačiau knygos veikėjas yra toks mechaniškas ir nepripažįstantis savanaudiškų tikslų, kad nori nenori imi kvestionuoti jo žmoniškumą. Jo profesija užvaldžiusi, o gal reikėtų sakyti apnuodijusi širdį ir protą, o paaukotas gyvenimas šeimininkams kelią tą graudulį, kai vis ima virpėti lūpos, o akys drėksta taip ir neišliedamos nei vienos ašaros. Toks suturėtas skaitymo potyris, atspindintis ir liokajaus gyvenimą, kai net ir menka atsiradusi galimybė asmeniniai laimei išlįsti pro adatos skylutę numalšinama pareigos jausmu.<br />
<br />
O štai nors knygoje "Neleisk man išeiti" rašoma apie visiškai realybės neatitinkančius įvykius (aš bent viliuosi!), tiek kuriama atmosfera, tiek aplinka bei veikėjai atrodo visiškai normalūs ir natūralūs. Ir nors tų veikėjų atsiradimo aplinkybės bei funkcija kelia diskomforto jausmą, skaitant neapleidžia empatija ir susitaikymas. O kartu su vis naujesnėmis, vis šiurpesnėmis pasakojimo detalėmis gimsta klausimai dėl veikėjų žmoniškumo, mokslo bei technologijų progreso etiškumo ir žmonijos ateities.<br />
<br />
Ishiguro rašo ramiai, jo kūryba neįaudrina tiek, kad norėtųsi knyga patikrint sienų tvarumą ar necenzūriniais žodžiais išplūsti savo priedermės uzurpuotą liokajų ar beširdžias žmonių užmačias organas po organo paaukoti jaunuolius. Bet pastraipa po pastraipos, skyrius po skyriaus pasijauti užburtas tos graudžios ramybės, leidžiančios į pasakojamus liūdnus, žiaurius, nehumaniškus įvykius pažiūrėti blaivia galva ir giedromis akimis. Gal dėl to ir nuo perdėm reakcingų emocijų atmieštas įspūdis bus grynesnis bei ilgaamžiškesnis.<br />
<br />
<a href="http://www.baltoslankos.lt/knygos/grozine-literatura/dienos-likuciai">Kazuo Ishiguro "Dienos likučiai", Baltos lankos, 2017.</a><br />
<a href="http://www.baltoslankos.lt/knygos/grozine-literatura/neleisk-man-iseiti">Kazuo Ishiguro "Neleisk man išeiti", Baltos lankos, 2018</a>aaa.Skaitančiojihttp://www.blogger.com/profile/17296731873547767756noreply@blogger.com0tag:blogger.com,1999:blog-6471214979417218892.post-91012474092293322662018-10-03T00:47:00.000-07:002018-10-03T05:38:12.457-07:00Philippe Claudel "Brodekas"Mesjė Claudel mums dovanoja iliuziją. Išsisukdamas nuo geografinės erdvės patikslinimo ir neįvardindamas įvykių, seniai apibrėžtų ir įvairiai lig šiol įamžinamų, jis mums įduoda "Brodeką", kad išganingą skaitymo akimirką įtikėtume, jog pogromai, Holokaustas ir II pasaulinis karas nevyko mūsų - žmonių - Žemėje, o tik jo kuriamoje siurrealioje vietovėje.<br />
<br />
<div class="separator" style="clear: both; text-align: center;">
<a href="https://1.bp.blogspot.com/-S_Awqc4ygIg/W7RyhKUOI1I/AAAAAAAAAS0/3ybAiCk3L6sZ3UtD4o_pzm-j0ufqkUF3ACLcBGAs/s1600/20181001_190749%2B%25282%2529.jpg" imageanchor="1" style="margin-left: 1em; margin-right: 1em;"><img border="0" data-original-height="1600" data-original-width="1200" height="320" src="https://1.bp.blogspot.com/-S_Awqc4ygIg/W7RyhKUOI1I/AAAAAAAAAS0/3ybAiCk3L6sZ3UtD4o_pzm-j0ufqkUF3ACLcBGAs/s320/20181001_190749%2B%25282%2529.jpg" width="240" /></a></div>
<br />
<div>
<br /></div>
<div>
Visgi iliuzijos efektas tėra momentinis ir nereikia raustis giliai po sąmonę, kad suvoktum apie kokius išgyvenimus rašoma. Tačiau tas autoriaus nenoras susikoncentruoti ties bevardžiais įvykiais nukreipia skaitytojo žvilgsnį į kitą problemą. Į žmoniškumą ir tai, kas turėtų būti laikoma visiška jo priešingybe. </div>
<div>
<br /></div>
<div>
"Brodeko" veikėjai baugiai apgaulingi. Skalė, matuojanti jų žmoniškumo "laipsnį", šviesos ar tiksliau būtų sakyti skyriaus, netgi pastraipos greičiu, gali pasikeisti nuo teigiamos iki minusinės. Tokia nepastovi atmosfera, veikėjų pasiskirstymas tarp žmonių ir... "antžmonių" (neišsiskiriančių jokiomis fizinėmis savybėmis, deja) verčia ne tik stebėtis, kelti klausimus ir labiau palinkti ties skaitomu puslapiu, bet ir giliau įsirausti į savo dūšią. Kurioje gal ir nebus rasti atsakymai bei paaiškinimai, susiję su aprašomais įvardinamais ir neįvardinamais įvykiais, bet tikrai bus suduotas impulsas savo ir artimųjų požiūrių bei poelgių įsivertinimui.</div>
<div>
<br /></div>
<div>
Gal dėl to aplanko jausmas, lyg prie visų patirtų emocijų dar gautum ir karmos taškų. Kurie, beje, tikiu, yra dosniai suteikiami kiekvienam skaitytojui. Nes kokia gi kita problema nei žmoniškumas gali būti universalesnė? Todėl labai norėtųsi "Brodeką" prikalbinti perskaityti kiekvieną. Dėl akimirkos iliuzijos ir galiojimo termino neturinčios savistabos. Ir dėl tų nematomų centimetrų, kuriais paaugi kažkur gilumoje.</div>
<div>
<br /></div>
<div>
<a href="http://www.baltoslankos.lt/knygos/grozine-literatura/brodekas">Philippe Claudel "Brodekas", Baltos lankos, 2018.</a></div>
<div>
<br /></div>
<div>
<br /></div>
<div>
<br /></div>
<div>
<br /></div>
Skaitančiojihttp://www.blogger.com/profile/17296731873547767756noreply@blogger.com0tag:blogger.com,1999:blog-6471214979417218892.post-36675222878189899372018-09-24T06:39:00.004-07:002018-09-26T05:43:41.540-07:00Charles Bukowski "Paštas"Jei dažniausiai aš stengiuosi skaityti iš pažiūros emociškai jautrias, literatūriškai stiprias knygas, tai Charles Bukowski "Paštas" yre ne kas kita kaip kandus, politiškai nekorektiškas, komiškai brutalus literatūrinis gūsis.<br />
<br />
<div class="separator" style="clear: both; text-align: center;">
<a href="https://4.bp.blogspot.com/-JLUBgfYLR28/W6jn-WsKQgI/AAAAAAAAASU/332gaRB45LkmVRhNB6xksStRHrksgIgjQCLcBGAs/s1600/20180924_163328.jpg" imageanchor="1" style="margin-left: 1em; margin-right: 1em;"><img border="0" data-original-height="1600" data-original-width="1200" height="320" src="https://4.bp.blogspot.com/-JLUBgfYLR28/W6jn-WsKQgI/AAAAAAAAASU/332gaRB45LkmVRhNB6xksStRHrksgIgjQCLcBGAs/s320/20180924_163328.jpg" width="240" /></a></div>
<br />
<br />
Bukowski rašo apie pageriantį, paūliavojantį antisocialų tipą Činaskį, kuris vis malasi tarp JAV valstybinio pašto girnų. Darbo jis nevirškina ir darbas nevirškina jo. Štai ištrauka su dialogu tarp herojaus ir jo viršininko. Pavandykit nežvengti!<br />
<br />
<div class="separator" style="clear: both; text-align: center;">
<a href="https://1.bp.blogspot.com/-d_YgRbL8omI/W6joSKJxaaI/AAAAAAAAASc/wJm_JAscEQc0Mv4mU1yiXmVqYSDvlyQZQCLcBGAs/s1600/20180910_155516.jpg" imageanchor="1" style="margin-left: 1em; margin-right: 1em;"><img border="0" data-original-height="1600" data-original-width="1200" height="320" src="https://1.bp.blogspot.com/-d_YgRbL8omI/W6joSKJxaaI/AAAAAAAAASc/wJm_JAscEQc0Mv4mU1yiXmVqYSDvlyQZQCLcBGAs/s320/20180910_155516.jpg" width="240" /></a></div>
<br />
<br />
<br />
Ir tokia tad leksika, tarpais dar egzotiškesnė, su ją palydinčiomis pobjaurėmis, pikantiškomis scenomis, užpildo visą knygą ir atskleidžią žemesnįjį visuomenės sluoksnį, bet dar gi ne dugną. Ir nors nuo pagrindinio herojaus (ar tiksliau antiherojaus) nuolat trenkia pagiriomis, o rodomas gyvenimo būdas, sakykim, nėra perdėm rafinuotas ar orientuotas į aukštąsiais materijas, iš šio pasakojimo galima išlukštenti ir teigiamą, pamokomąją prasmę. Kad ir tokią: net ir paskutiniems lūzeriams gyvenime nuskyla! Kadangi tai autobiografinis kūrinys, pats autorius ilgus metus dirbo pašte, o knygos gale jo alter ego Činaskis sugalvoja parašyti romaną. Ir va prašau!<br />
<a href="http://kitosknygos.lt/knygos/Pastas3"><br /></a>
<a href="http://kitosknygos.lt/knygos/Pastas3">Charles Bukowski "Paštas", Kitos knygos, 2018.</a><br />
<div>
<br /></div>
Skaitančiojihttp://www.blogger.com/profile/17296731873547767756noreply@blogger.com0tag:blogger.com,1999:blog-6471214979417218892.post-2559525680532666742018-09-20T05:27:00.002-07:002018-09-20T05:30:06.970-07:00Elif Shafak "Trys Ievos dukterys"Man šią knygą perskaityti buvo vardo garbės reikalas. O ir Shafak, kartu su Pamuk yra tie turkų autoriai, kuriuos visada entuziastingai skaitau. Trečia, knygos, kurių veiksmas vyksta Stambule, mane labai masina. Sutikit, šis miestas turi kažką užburiančio, beprotiško. Ar kaip autorė tai aiškina: <i>"šio miesto gatvės pilnos beprotybės it kraujas svaigulingo narkotiko. Kasdien milijonai Stambulo gyventojų suvartoja po dozę, nesuvokdami, kad jie vis labiau krinka. Žmonės atsisako dalytis duona, bet ne beprotybe. Visuotinė sveiko proto netektis buvo savaip paslaptinga: haliucinacija, kurią mato daug akių, virsta tiesa; bėda, iš kurios juokiasi daug žmonių, virsta linksmu pokštu." </i>Stambulo efektas?<br />
<br />
<div class="separator" style="clear: both; text-align: center;">
<a href="https://2.bp.blogspot.com/-NEoEWyTMpzo/W6OSE5RScMI/AAAAAAAAAR8/5_k4DipDy9E5dTEZGL1pwHousgUwDpVrACLcBGAs/s1600/20180920_152542.jpg" imageanchor="1" style="margin-left: 1em; margin-right: 1em;"><img border="0" data-original-height="1600" data-original-width="1200" height="320" src="https://2.bp.blogspot.com/-NEoEWyTMpzo/W6OSE5RScMI/AAAAAAAAAR8/5_k4DipDy9E5dTEZGL1pwHousgUwDpVrACLcBGAs/s320/20180920_152542.jpg" width="240" /></a></div>
<br />
<br />
Šįkart Shafak rašo apie žmonių santykį su religija, daug dėmesio skirdama šiuolaikinės turkų visuomenės - viduriniosios klasės bei aukštuomenės ypatybėms, susiskirstymui į tikratikius, modernius pasauliečius bei moderniuosius musulmonus. Taip pat nagrinėjami ir Turkijos politiniai, ekonominiai bei kultūriniai klausimai. Ir nors knygoje apstu rimtų temų, man itin įstrigo komiška scena, kurioje pas naujai praturtėjusias turkes aplinkeliais atvyksta automobiliai užtamsintais stiklais, transportuojantys vadinamąsias <i>"padėlkas".</i><br />
<br />
Keista, kad autorė knygai pasirinko tokį pavadinimą, nes visumoje pasakojama apie vieną "dukterį" - savyje pasiklydusią, nuolat Dievo (ne)egzistavimu susirūpinusia turkę Perę, o antroji bei trečioji "Ievos dukra" minimos labai taupiai. Matyt, toks pavadinimas pasirodė pagaulesnis.<br />
<br />
Taip pat man pasirodė, kad ši Shafak knyga stipriai išreiškia jos poziciją savo tėvynės atžvilgiu, kuris kupinas ir atokios meilės, ir kritikos. Na, o skyriai vykstantys Oksforde galėtų atspindėti ir autorės asmeninį - profesinį gyvenimą (šiuo metu ji yra vizituojanti dėstytoja Oksfordo universitete).<br />
<br />
Žinoma, aš rekomenduoju šią knygą. Jau vien dėl pradžioje išvardintų priežaščių. Bet ir dėl aibės knygoje keliamų klausimų bei savianalizės reikalaujančių įvykių.<br />
<br />
<a href="http://www.tytoalba.lt/trys-ievos-dukterys">Elif Shafak "Trys Ievos dukterys", 2018, Tyto alba</a>.<br />
<br />Skaitančiojihttp://www.blogger.com/profile/17296731873547767756noreply@blogger.com0tag:blogger.com,1999:blog-6471214979417218892.post-52355843262621463512018-09-15T05:10:00.003-07:002018-09-15T05:13:24.282-07:00Tan Twan Eng "Vakaro miglų sodas"Turbūt teko girdėti apie vadinamąją <i>safe place. </i>Kur viduje gali atsitraukti, nurimti, pabūti su savimi. Tai štai. Paslapty nelaikysiu: mano saugioji priebėga nuo šiol yra Jugiris (arba kitaip vakaro miglų sodas). Skaityti apie jį man buvo ne tik malonumas, bet ir įkvėpimas (mintys materializuojasi - nykus kiemo kampelis nužiūrėtas savajam Jugiriui). O štai ką apie jį rašo autorius (kas nenorėtų po tokių žodžių ten atsidurti? Tuoj pat?!)<br />
<br />
<div style="text-align: center;">
<i>"<...> kur medžių kvėpavimas virsdavo miglomis, kur miglos kildavo į debesis ir grįždavo į žemę lietumi, kur lietų sugerdavo šaknys žemės gelmėse, o lapai jį vėl ištraukdavo į paviršių šimtus pėdų virš žemės ir paversdavo garais. Dienos čia brėkšdavo už vienų kalnų, o gesdavo už kitų, ir Jugiris man ėmė atrodyti kaip vieta, prisiglaudusi kažkur linkyje tarp apyaušrio ir saulėlydžio."</i></div>
<div style="text-align: center;">
<i><br /></i></div>
<div class="separator" style="clear: both; text-align: center;">
<a href="https://2.bp.blogspot.com/-45cXRiC49DU/W5z1yB06-dI/AAAAAAAAARk/AuPcLjR6BNkPDHMtIzrfoTUvnCxpiyUuwCLcBGAs/s1600/20180915_150513.jpg" imageanchor="1" style="margin-left: 1em; margin-right: 1em;"><img border="0" data-original-height="1600" data-original-width="1200" height="320" src="https://2.bp.blogspot.com/-45cXRiC49DU/W5z1yB06-dI/AAAAAAAAARk/AuPcLjR6BNkPDHMtIzrfoTUvnCxpiyUuwCLcBGAs/s320/20180915_150513.jpg" width="240" /></a></div>
<div style="text-align: center;">
<i><br /></i></div>
<br />
Knygos vaizdiniai itin ryškūs, poetiški, o tekstas kinematografinis (neveltui jau kuriama knygos ekranizacija!). Pasakojimas tiesiog plaukia prieš akis, įsiurbia ir nepaleidžia. Taip ir vaikštai lunatikuodamas: viena koja realybėje, kita ten kažkur Malajos džiunglėse.<br />
<br />
Ir nors tas malonus, jėgų nereikalaujantis skaitymas, kurį dar galėčiau pavadinti terapiniu - meditaciniu jau yra pakankamas knygos rekomendacijai, autoriaus kuriama istorija dar ir padovanoja viltį. Kad ir išgyvenus karą, skriaudas, neteisybes galima vėl atrasti ir savomis rankomis kurti grožį. Kad chaosą galvoje ir širdyje malšina harmonijos aplinkoje kūrimas, o neigiamas, viduje nebetelpančias emocijas galima ir reikia atgniaužti bei įdarbinti. Taip pyktis nuslūgsta įkasant akmenis, liūdesys išsisklaido grėbiant lapus, o skausmas mąžta su kiekviena surinkta ir išmesta šaka. Ir pamažu vėl grįžta šioks toks gyvenimo džiaugsmas. Gal jis ir ne visa apimantis. Bet pakankamas.<br />
<br />
Pakankamas norėti išlaikyti galvą virš vandens, kai šiurpūs praeities aidai grasina nugramzdinti. Ir tol, kol jie girdimi, kol sesuo atmintis neužleido vietos dvynei užmarščiai, pagrindinė veikėja Teo kabinasi į gyvenimą. Kaip ir kiti pasakojimo herojai - tiek kaltieji, tiek aukos, pranykę ir išlikusieji. Juos sieja kova ne tik dėl dar vieno gyvenimo gurkšnio tėvynei grąsant išoriniams bei vidiniams priešams, bet ir siekis gyventi pro-laimingą, subjektyviai nuoširdų gyvenimą.<br />
<br />
Kurio siekti reikėtų kiekvienam. Ir rasti savąją ramią priebėgą. Japoniško sodo, tykaus namų kampelio ar bet kokiu kitu pavidalu.<br />
<a href="http://www.baltoslankos.lt/knygos/grozine-literatura/vakaro-miglu-sodas"><br /></a>
<a href="http://www.baltoslankos.lt/knygos/grozine-literatura/vakaro-miglu-sodas">Tan Twan Eng "Vakaro miglų sodas", Baltos lankos, 2018</a>.Skaitančiojihttp://www.blogger.com/profile/17296731873547767756noreply@blogger.com0tag:blogger.com,1999:blog-6471214979417218892.post-62719574752718467232018-09-03T03:40:00.001-07:002018-09-03T03:49:17.324-07:00Carlos Ruiz Zafón "Vėjo šešėlis""Vėjo šešėlį" reikia perskaityti, jei į knygą <i>per</i> <i>se</i> tu žiūri truputį per rožinius akinius. Šiame pasakojime, pajudančiame iš seno knygynėlio, veikia knygas skaitantys, rašantys, verčiantys, kolekcionuojantys, leidžiantys arba deginantys (!) herojai ir esti vietovė "Pamirštų knygų kapinės". Ir nors knygą nesunku palaikyti šios istorijos priežastimi ir pasekme, misija bei vizija, vis dėl to ne kas kitas, o meilė yra šio pasakojimo stimulas.<br />
<br />
<div class="separator" style="clear: both; text-align: center;">
<a href="https://1.bp.blogspot.com/-OYO84uVoFGg/W40O-S9UuXI/AAAAAAAAARM/tSC_OpEHlIoXrfPiQqFaikxlWucG2bc5wCLcBGAs/s1600/20180903_133610.jpg" imageanchor="1" style="margin-left: 1em; margin-right: 1em;"><img border="0" data-original-height="1600" data-original-width="1200" height="320" src="https://1.bp.blogspot.com/-OYO84uVoFGg/W40O-S9UuXI/AAAAAAAAARM/tSC_OpEHlIoXrfPiQqFaikxlWucG2bc5wCLcBGAs/s320/20180903_133610.jpg" width="240" /></a></div>
<br />
<br />
Tokią, kurią vos prasiskleidusią jaunų žmonių širdyse, nutarė pavadinti neteisinga ir užgniaužti. Džiaugsmui virtus skausmu ir pati meilė tarsi išsigimė: ji griaužė, žalojo, kenkė. Bet juk būtent tokie tragiški meilės likimai labiausiai ir jaudina, apžavi nelyg burtai, verčia pasinerti į kitų širdžių gyvenimus ir primiršti savąjį. Štai ir pagrindinis herojus įpuolė į seniai nurimti turėjusias aistras. Ir per plauką, o gal likimo pirštą laiku išgirdo savosios širdies plakesį, jau taip pat tuksenantį duetu su kita.<br />
<br />
Šis neramių širdžių choras, mistiškos, bene antgamtiškos būtybės ir įvykiai, paslaptys, kurios prašosi būti išnarpliojamos - tokią XX amžiaus pirmos pusės Barseloną kuria autorius. Miestą, kurio kasdien dar nebando užgrobti masės turistų (kiek jų atvesta paties Zafón ranka?). Ar dar įmanoma tykiai stovint prie eilinės miesto aikštės, trumpam užtildžius šurmulį, pajusti tą magiją ir įžvelgti autentiką, kuri tvyro knygoje? Norisi tikėti, kad taip.<br />
<br />
◇◇◇◇◇◇◇◇◇◇◇◇◇◇◇◇◇◇◇◇◇◇◇<br />
<br />
Nutylėdama, kokiomis aplinkybėmis knyga atsiduria mano dėmesio centre, dažnai jaučiu lyg prigesinčiau jos žavesį. Rekomendacijos kilmė, o kartais ir patirti sunkumai knygą sumedžiojant peršasi būti akcentuojami. Neva taip pačios knygos vertė ir svarba sustiprėja. Kodėl gi ne? Pabandykim! Štai šių metų Vilniaus knygų mugės metu rengtoje diskusijoje išgirstas komentaras, kad lietuviai nesuprantamai vangiai priėmė "Vėjo šešėlį" pažadino manyje smalsumą, kurio vedina po kelių paklaidžiojimo internetuose sesijų pavyko atrasti ir iš antrų rankų ties vieno Senamiesčio kampu perimti šią knygą. Dabar apie tai rimčiau susimąsčius, "Vėjo šešėlio" įsigijimo aplinkybės yra gana atliepiančios jos siužetą: jei ne internetas, gal būtų tekę belstis į duris, panašias į tas, kurias atvėrus pagrindinis pasakojimo herojus pateko į knygų kapines (norisi rašyti rojų) ir rado savo "Vėjo šešėlio" kopiją.<br />
<br />
Carlos Ruiz Zafón "Vėjo šešėlis", Tyto alba, 2011.<br />
<div>
<br /></div>
Skaitančiojihttp://www.blogger.com/profile/17296731873547767756noreply@blogger.com0tag:blogger.com,1999:blog-6471214979417218892.post-37865007574051652502018-08-27T09:23:00.001-07:002018-08-27T09:29:26.843-07:00Sarah Perry "Esekso slibinas"Pasirodo, kadais Esekso, konkrečiai Aldvinterio gyventojus šiurpino mistiškas, Blekvoterio vandenyse rymojantis "slibinas". Jų baimė nebuvo paveiki raminančioms kaimo vikaro Viljamo kalboms, nes nors religinės tiesos gali nuraminti paklydusias sielas, ypač sekmadieniais pamokslo metu, susidūrus su antgamtišku bei nepažintu padaru ir įtariant jį kenkėjiškais darbais, jos esti bergždžios.<br />
<br />
<div class="separator" style="clear: both; text-align: center;">
<a href="https://4.bp.blogspot.com/-hn5igz01TPs/W4QkmxbJZzI/AAAAAAAAAQ0/LGU4baYEpm86wDI0UH8gnU2M9CYUD4gmgCLcBGAs/s1600/20180827_191751.jpg" imageanchor="1" style="margin-left: 1em; margin-right: 1em;"><img border="0" data-original-height="1600" data-original-width="1200" height="320" src="https://4.bp.blogspot.com/-hn5igz01TPs/W4QkmxbJZzI/AAAAAAAAAQ0/LGU4baYEpm86wDI0UH8gnU2M9CYUD4gmgCLcBGAs/s320/20180827_191751.jpg" width="240" /></a></div>
<br />
O štai Korai, vyrą palaidojusiai ir laime neatsidžiaugiančiai londonietei, pamatyti ir pagauti vadinamąjį slibiną tampa misija! Ir nors ji nei to, nei to abu kartus nepadaro, suranda artimą sielą, draugą bei mylimąjį, kurio, kaip ir slibino, atsisako. Dėl dalyko, mums įprasto šiandien, bet 1890 metais ir dar moteriai, mažai girdėto ir skambančio provokuojančiai - laisvės.<br />
<br />
Ir yra tie, kuriems "slibinas" nė motais. Juos labiau jaudina progresiniai gydymo metodai, darbininkų klasės apgyvendinimo būklės gerinimas, arba savanaudiškesni tikslai: draugo susigrąžinimas, monetų pilna kepurė, kančių pabaiga, niekučių rankiojimas. Tų veikėjų ir įvykių tiek daug ir autorės plunksna ties kiekvienu vis paskrebina, kad skaitai ir nežinai, fosilijos ar kylantis visuomenės bruzdesys, širdies klystkeliai ar gamtos ciklai čia groja pirmuoju smuiku. Matyt, kaip kam norisi ar patinka.<br />
<br />
O man patinka tas "Esekso slibino" sodrumas, gausumas, margumas; įvairių veiklų, veikėjų ir jausmų formų išskyrimas bei priešpastatymas (tikėjimas Dievu vs tikėjimas mokslu, meilė vs abejingumas, draugystė vs išsiskyrimas, santuoka, tradicinė šeima vs kiti, valstybės nesankcionuoti saitai). Jausmas, lyg perskaitytum ilgėliausią knygą, kuri neprailgtų; išgyventum meilės dramą, o nei vienos ašaros nenubrauktum. Toks džiuginantis, praturtinantis, sotus skaitymas.<br />
<br />
O dar būtinai turiu pridurti, kadangi skaitant "Esekso slibiną" vis neapleido jausmas (todėl apie jį tiesiog reikia parašyti), kad knyga kažkuo panaši į Eleanor Catton <a href="http://skaitancioji.blogspot.com/2018/04/eleanor-catton-sviesuliai-top-5-pildosi.html?m=1">"Šviesulius"</a>. Galbūt tuom, kad abiejų istorijų siužetas plėtojamas karalienės Viktorijos epochoje. Ar kad šiuolaikinės autorės rašo apie laikus, nepalikusius amžininkų. O gal istorijų kuriama žaviai mistiška, keistai savotiška atmosfera pasamonėj jas skatina gretinti?...<br />
<a href="http://www.baltoslankos.lt/knygos/grozine-literatura/esekso-slibinas"><br /></a>
<a href="http://www.baltoslankos.lt/knygos/grozine-literatura/esekso-slibinas">Sarah Perry "Esekso slibinas", Baltos lankos 2018.</a><br />
<div>
<br /></div>
Skaitančiojihttp://www.blogger.com/profile/17296731873547767756noreply@blogger.com0