Taip ir klostosi istorijos herojų likimai. Kiekvienas su savo asmeniniais išgyvenimais ir katastrofomis griebiasi paskutinio vilties šiaudo ir bando laiku pasiekti Prūsijos uostus, kur jų prisišvartavę laukia didingi gelbėjimosi laivai. Tik ar jie bus pajėgūs knygos herojus apsaugoti nuo juos persekiojančių vidinių ir išorinių priešų?
Kalbant apie šią knygą negaliu jos nelyginti su "Tarp pilkų debesų" (juolab kad ir autorė paliko tiesioginę šių kūrinių sąsają: pagrindinė šios istorijos veikėja Joana yra Linos iš "Tarp pilkų debesų" pusseserė). Šioji istorija, lyginant su pirmąja, man pasirodė lyg kurta ekranizacijai. Daug veiksmo, įtampos, intrigų, jausmų išbandymo. Tai, apie ką "Tarp pilkų debesų" buvo tik užsiminta (Linos ir Andriaus jausmai, jų likimas po tremties), šioje istorijoje atvirai vystoma ir tai tampa paralele siužetine linija.
Knyga labai paveiki, norisi dar ir dar, tačiau ji nėra tokia sukrečianti kaip pirmoji. Nors netrūksta sunkesnių scenų, jos gana nuosaikios, todėl man susidarė įspūdis, kad autorės rašymas buvo tikslingas, įrėmintas, galgi sukomercintas...
Vis dėl to, Rūta Šepetys savo kūryba atkreipia pasaulio dėmesį į Lietuvą ir mūsų skaudulius. Ji kuria lengvai skaitomą, istoriniais faktais paremtą dramatišką literatūrą. Knyga "Druska jūrai" jau truputį bendresnė Europai, bet vistiek labai reikšminga Lietuvai - aprašoma laivo "Wilhelm Gustloff" katastrofa be abejo palietė ir mūsų kraštiečius. Bet kaži kaip sugebėjo praslysti pro vadovėliuose sutrauktus stoiškus faktus ar platesnį viešąjį diskursą...?
Rūta Šepetys "Druska jūrai", 2016, Alma Littera.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą