Pirmoji autorės knyga "Paskutinės apeigos" buvo gana naujas literatūrinis pergyvenimas - atšiaurus, skaudus, bet vistiek maloniai išjaustas. Užtat antruoju bandymu Hannah Kent išplešia iš komforto zonos ir iššaukia visą eilę tamsių emocijų: baimę, liūdesį, pyktį. Bei verčia svarstyti.
Įsivaizduok save, 200 metų atgal, gyvenimas ribojamas slėnio ir kalnų, o nei fizinio, nei metafizinio horizonto plėsti neturi galimybių (nelabai apie galimybių egzistavimą nutuoki). Bet tai yra norma, taip gyventa prieš tave, bus ir po tavęs. Ir tau svarbiausia, kad karvė duotų riebaus pieno, vištos dėtų kiaušinius, o bulvių derlius būtų gausus... Ir sveikata dar svarbu, bet kaip išlikę iki šių dienų, ja rūpinies paskiausiai.
Ir staiga vaikelis, buvęs sveikas, kalbus, nustoja vieno ir kito. Keli klausimus, į kuriuos tavo pasaulis tarp slėnio ir kalnų pajėgus atsakyti tik vienopai. Ir tas atsakymas tau priimtinas, nes tavo, visų, negandų paaiškinimas visada būdavo tas pats - Gerieji žmonės.
Arba fėjos. Kurios mėgsta drumsti žmonių ramybę tai susargdindamos, tai padegdamos trobą. O kartais sukeisdamos saviškius su žmonėmis, arba fėjūkščius su vaikais.
Ir kai tau, nesusipratusiam, susirūpinusiam suteikia viltį, kad tą paliegusį berniuką (aka fėjūkštį) reikia tik atkeisti, tu šios misijos imiesi. Girdai vaiką nuodingom žolelėm, verti badauti, merki į ledinę upę... Juk vis dar tiki: tikslas pateisina priemones, o tavo tikslas - susigrąžiti vaiką ir fėjoms atiduoti saviškį...
Ši istorija parodo, kaip tamsiai gyventa anuomet (suprask, taip kai kur, daug kur, tebegyvenama). Kokios ribotos buvo žmogaus galimybės, o kartu ir poreikiai. Ir tuo pačiu, nebyliai leidžia suprasti švietimo, savimonės svarbą.
Šis atvejis, mažo vaiko auka, parodo, kokios iš tiesų didelės aukos padarytos evoliucijos kely. Hanna Kent dar kartą ėmėsi visiškai unikalios temos, kad mes, skaitantieji, persvarstytume savaime suprantamus dalykus. Ir juos naujai įvertintume.
Hannah Kent "Gerieji žmonės", Baltos lankos, 2017.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą