Michelle Obama "Becoming"

Nežinau, ar būčiau begalėjus 2019 - uosius pradėti su geresne knyga. Ir nežinau, ar pajėgsiu šiame įraše išlaikyti šaltus nervus. Abejoju. Labai stipriai abejoju.


 M.Obamos pasakojimas yra toks stiprus, paveikus ir įkvepiantis, kad, ir aš šioje vietoje nei kiek neperspaudžiu, ne tik perėjau visą emocijų aplitudę, bet dievaži, man ir temperatūra buvo pakilusi!!! Skaičiau dieną, skaičiau naktį, skaičiau tūlike, skaičiau prie keptuvės tarp blynų vartymo, galiausiai peržiūrėjau aibę Mišelės ir Barako kalbų bei interviu. Lėkiau per puslapius ir tuo pačiu peikiau save už tą skubą, žinodama dar labai anksti, kad svajosiu pamiršti viską ir trokšiu skaityti iš naujo.

Tekstas, slystantis lyg per sviestą; istorijos, verčiančios patikėti žmogiškumu ir neretai duodančios spyrį į pačio skaitytojo sėdimąją. Tai optimizmo, teisingesnio pasaulio žinią nešanti knyga.

Subalansuota neužkietėjusiems skeptikams, tebetikintiems idėjomis pagrįsta, nekorumpuota bei nesavanaudiška lyderyste. O ir tiems, kuriems nepakeliui su išvardintomis alinkybėmis - ir YPAČ tokiems - norėtųsi stipriai bei nuoširdžiai rekomenduoti.

P.S. Palinkėjimas nuo Mišelės:

Michelle Obama "Becoming", 2018, Penguin.

Haruki Murakami "Avies medžioklė"

Atvirai kalbant, Murakami yra tas autorius, dėl kurio jaučiau didžiausią spaudimą. Mūsuose išversta 20 jo knygų (!!!), visi jį skaito, sutartinai žavisi, o aš, du kartus anksčiau bandžiusi jas skaityti, abu kartus turėjau pristabdyti ir susitaikyti su mintimi, kad laikas Murakamiui dar neatėjo.


Tiesa ta, kad knyga yra itin savalaikis dalykas. Dažnai sulaukiu komentarų, kad tai, kaip tu (ne)priimi knygą, priklauso nuo asmeninių aplinkybių - skonio reikalas, suprask. Apie skonį mano nuomonė yra tik vienokia - jis neturi status quo. Taip išeina ir su knygom: skonio receptoriai jų atžvilgiu gal ir nesikeičia per dieną, tačiau jie kinta - dažnai netgi kardinaliai.

 Ar sulaukiau savo laiko skaityti Murakamį? Manau, kad taip. Arba trečias kartas nemeluoja. Iš tiesų, tai buvo grynai sąmoningas sprendimas - paakinta vieno atsiliepimo (kuris skambėjo maždaug taip: "aš baltai pavydžiu tam, kuris Murakamio neskaitęs ir tas jo tik laukia") nutariau pasilikti "Avies medžioklę" 2018 metų pabaigai (2017 m. pabaigiau su Susan Sontag "Ugnikalnio mylėtoju" ir man labai patiko užbaigti metus su kokybiška ir prasminga literatūra). Ir šiuo kartu mano planas išdegė - jaučiau, kad palydžiu metus tiek prasmingai, tiek kokybiškai. 


Tas Murakamis man - jo raštų skaistuolei - pasirodė iš pradžių keistas, vėliau apgaulingas, o galiausiai - gudriai genialus. Pusę knygos skaičiau ir mąsčiau "apie kokį velnią jis čia rašo? kaip tai susiję?", tada pasinėriau į neva tai kokią transo būseną: aprašomi gamtos vaizdiniai, aiškiai jaučiamos begalinės erdvės, kurtinanti tyla, trikdanti vienatvė - tai kėlė tiek šiurpą, tiek jaukumo iliuziją. Išties, tie skyriai, kuriuose knygos herojus, o kartu ir skaitantysis, tampa pavaldus gamtai, kalnams, sniegui - jie kažkokie hipnotizuojantys. 


Galiausiai, nors po pirmosios patirties su Murakamiu būtų pernelyg pasipūtėliška imti ir atsidėjus aiškinti jo raštų reikšmę ir svarbą, man visgi norisi žodį tarti. Galbūt tai, apie ką jis rašo "Avies medžioklėje" gali skambėti pernelyg absurdiškai, komiškai ar fantastiškai, man visgi jo požiūris į gyvenimiškuosius procesus ir pokyčius pasirodė vaizdingas bei reikalingas. Lyg kokie transdimensiniai akiniai, kuriais žmonės, namai, istorijos ir ta pati avis regisi visai kitaip. Na, o kai pajausiu tą šnabždesį, raginantį atsiversti kokią nors NEPAPRASTĄ knygą, vienintelė kliūtis tai padaryti man gali iškilti dėl nesugebėjimo išsirinkti kitos iš likusių 19.

Haruki Murakami "Avies medžioklė", Baltos lankos, 2015.

Rachel Joyce "Muzika Ilzei Brauchman"

Kas atsitinka, kai į muzikai abejingo žmogaus rankas pakliūna knyga, kurioje muzika yra pastatoma ant pjedės stalo? Tas žmogus, skaitantis žmogus, užsisako Spotify ir ima klausytis muzikos. Ir ne todėl, kad staiga pasireiškia nušvitimas ar koks kitoks racionaliai nepaaiškinamas mistinis įvykis. Tiesiog žmogus perskaito įdomią, nevadovėlinę informaciją, kurios jam matyt reikėjo žengti tam žingsniui ir tiesiog imti klausytis muzikos.



Taigi toks tad žmogus aš esu. Nejaučiantis poreikio klausytis muzikos. Nėra mano ausys visiškai meškų nutryptos, tiesiog su retom išimtimis (vairuojant, kas be ko), aš muzikos beveik neklausau. O kai randu ką klausyti, visada užsiciklinu, kas beje mane labai erzina (aplinkinius irgi).

Tačiau aš esu taip pat žmogus, kuriam reikalingos teorinės žinios. Ir nors ponia Joyce tikrai skyriuose nedėsto muzikos teorijos, ji iš kažkur traukia labai patrauklios informacijos apie muzikantus ir jų atliekamus kūrinius. Graudžią istoriją slepia Bethoveno "Mėnesienos sonata", Sex Pistols beveik nemokšiškai atliekama kontraversiškoji "God save the Queen", anot Joyce, supykdė britus, bet galėjo patikti Elizabeth II, o Shalamar "A night to remember" matyt turi afrodiziakinių savybių...

O pati pasakojama istorija kaip dažnai būna, yra graudžiai, bet gražiai pozityvi. Su pašiurpusia oda ir pavandenijusiomis akimis finale, ji gali pamokyti, jei tik leisiesi, būti ištikimam savo principams, o kartu nepamiršti, kad tas po krūtinės ląsta stuksenantis organas ne tik varinėja kraują, bet ir dažnai atlieka kompaso funkciją mūsų gyvenimo vingiuose.


Rachel Joyce "Muzika Ilzei Brauchman", Baltos lankos, 2018.

Guillermo Arriaga "Laukinis"

Kiek kartų begalvočiau apie šią knygą, pirma vis kylanti mintis - ji atsiduoda testosteronu. Puslapiai pulsuoja vyriška energija, dominuoja ...