Rachel Joyce "Muzika Ilzei Brauchman"

Kas atsitinka, kai į muzikai abejingo žmogaus rankas pakliūna knyga, kurioje muzika yra pastatoma ant pjedės stalo? Tas žmogus, skaitantis žmogus, užsisako Spotify ir ima klausytis muzikos. Ir ne todėl, kad staiga pasireiškia nušvitimas ar koks kitoks racionaliai nepaaiškinamas mistinis įvykis. Tiesiog žmogus perskaito įdomią, nevadovėlinę informaciją, kurios jam matyt reikėjo žengti tam žingsniui ir tiesiog imti klausytis muzikos.

Taigi toks tad žmogus aš esu. Nejaučiantis poreikio klausytis muzikos. Nėra mano ausys visiškai meškų nutryptos, tiesiog su retom išimtimis (vairuojant, kas be ko), aš muzikos beveik neklausau. O kai randu ką klausyti, visada užsiciklinu, kas beje mane labai erzina (aplinkinius irgi).

Tačiau aš esu taip pat žmogus, kuriam reikalingos teorinės žinios. Ir nors ponia Joyce tikrai skyriuose nedėsto muzikos teorijos, ji iš kažkur traukia labai patrauklios informacijos apie muzikantus ir jų atliekamus kūrinius. Graudžią istoriją slepia Bethoveno "Mėnesienos sonata", Sex Pistols beveik nemokšiškai atliekama kontraversiškoji "God save the Queen", anot Joyce, supykdė britus, bet galėjo patikti Elizabeth II, o Shalamar "A night to remember" matyt turi afrodiziakinių savybių...

O pati pasakojama istorija kaip dažnai būna, yra graudžiai, bet gražiai pozityvi. Su pašiurpusia oda ir pavandenijusiomis akimis finale, ji gali pamokyti, jei tik leisiesi, būti ištikimam savo principams, o kartu nepamiršti, kad tas po krūtinės ląsta stuksenantis organas ne tik varinėja kraują, bet ir dažnai atlieka kompaso funkciją mūsų gyvenimo vingiuose.


Rachel Joyce "Muzika Ilzei Brauchman", Baltos lankos, 2018.