Anna Burns "Milkman"

Dievaži, neturiu su kuo Annos Burns palyginti. Jos braižas jaudinančiai keistas, primenantis tą šokiruojantį malonumą, kadais aplankiusį skaitant "Silva Rerum" pimąją dalį. Taigi, greičiausiai toks ir turi būti efektas, sukeltas vadinamojo šviežio balso literatūroje: iš pradžių kažkiek nejauku, juk neįprasta, bet drauge taip sumanu bei stipru. Nepaisant to, "Milkman'o" skaitymo patirtis buvo ne iš lengvųjų. Sudėtingi, ilgi sakiniai; sodri, intelektuali kalba; skyriai, nusitęsiantys iki 100 psl. - panašu, kad autorė nebuvo nusiteikusi juokauti! Situacijos nelengvino ir Burns nenoras įvardinti vietovardžius ar veikėjus: čia į juos kreipiamasi "Middle Sister", "Somebody McSomebody", "Tablets Girl", "Third Brother-in-Law" ir pan.

O kalbant apie siužetą, jis nuo pirmo-antro puslapio mane apmovė. Jau pirmajame skyriuje tariausi pergudravusi rašytoją ir Booker'io komisiją - pasirodė itin relevantiškas ir gudrus žingsnis #MeToo eroje apdovanti knygą apie moters dviprasmišką padėtį sulaukus nepageidavimo, seksualinio pobūdžio dėmesio iš vyro. Tačiau nors pastaroji linija išliko jungiamąja gija, iš jos šakojosi ir aibė kitų, nemažiau jaudinančių. Viena svarbiausių bei ryškiausių - katalikų padėtis Belfaste (vėlgi, jis niekur konkrečiai neįvardinamas, bet vieša paslaptis, kad rašoma apie šį Šiaurės Airijos miestą); gyvenimas bendruomenėje, valdomoje maištininkų. Taip pat, apie politikos nulemtas mirtis ir kaip tai įtakoja santuokos sudarymą; apie ekstremalų lojalumo ir patriotiškumo apibrėžimą bei absurdiškai apribotas elgesio normos. Štai dėl pastarųjų nepaisymo - konkrečiai skaitymo vaikščiojant (o tai, beje, yra autobiografinis knygos elementas) - pagrindinė herojė matyt ir įklimpo į visą pasakojamą košę. 

Aš negaliu apsiimti vertinti, ar "Milkman'ą" buvo verta apdovanoti Booker'iu - juo labiau, kad nesu skaičiusi kitų į trumpąjį sąrašą papuolusių knygų! Tačiau man visiškai lengva tvirtinti, kad šioji knyga tapo metų charakteringiausia. Tai kelionė, kurioje negali matyti, kas slypi už kampo, o tik pajutus tam tikrą stabilumą, Burns vėl pakeičia kursą ir tu puoli į naujus tekstinius vandenis!

P.S. Negaliu nepasidžiaugti - autorė knygoje mini ir Lietuvos vardą!!! Ir nors jis atsiduria kontekste, nagrinėjančiame keistą, nepageidaujamą elgesį, visgi tai mūsų vardas juodu ant balto užrašytas vienoje geriausių metų knygų. Whoop whoop!

Anna Burns "Milkman", 2018, Faber&Faber.

Goran Vojnović "Jugoslavija, mano tėvynė"

"Tai istorija apie baisiausią mūsų pasaulio ligą - atmintį. Žmonės prisimena - tai didžiausias jų prakeiksmas", rašo Vojnović. Prakeiktas Vladanas, niekaip neužmirštantis pirmųjų savo vienuolikos gyvenimo metų - kupinų laimės, džiaugsmo ir vilčių, ir tėvo - jo anuometinio pasaulio centro. Prakeikti ir visi tie Balkanų katilo gyventojai, išgyvenę karą ir praėjus penkiolikai metų nuo jo, nebegalintys klausytis tų, kurie jame nedalyvavo. O užvis labiausiai prakeikti tie, kuriems tas karas tebesitęsia.

Kai Vladano tėvą - Jugoslavijos armijos karininką - perdislokavo, jam "gyvenimas trenkė per galvą". Ir po to sekė tyla lyg epidemija, apnuodijanti ląstelę po ląstelės. Motinos sprendimu numarintas tėvas po daugiau nei dešimtmečio grįžo karo nusikaltėlio pavidalu ir Vladano vienintelė sau leista iliuzija apie kadais patirtą laimę, žlugo. Siekdamas išspręsti moralines dvejones ir pasirinkti vieną iš priešiškų pozicijų - "teisimas" bei "teisinimas", jis leidžiasi į klajones po buvusias vaikystės vietas, o kartu ir po buvusios Jugoslavijos miestus. 

Kartkartėmis, kai perskaitau itin gerą knygą, jaučiuosi lyg atsidurčiau akligatvyje, nes nežinau tų mokslinių terminų ar taisyklių, kuriomis vadovaujantis rašomos recenzijos. Aš galiu tik pasakyti: "turtinga kalba" ar "gerai sukaltas pasakojimas" ir pan. Ir šiuo atveju man trūksta tų stiprių išsireiškimų, kurie perteiktų literatūrinį šios knygos genialumą. Visgi, kad ir kokia šiuo atveju jausčiausi pasimetusi, labai noriu akcentuoti knygos išpildymą: kiekvienas sakinys yra nuodugniai apgalvotas, o pastraipa - parašyta jautriai bei stipriai. Todėl aplanko tas pasitenkinimo jausmas, kuris kyla ištikus laimei ir sėkmei perskaityti tokią gerą knygą bei kartu su Vladanu ne tik pakeliauti po buvusią Jugoslaviją, bet ir būti įsiurbtai ir nuneštai jo vidinių klajonių. Todėl norisi perspėti tuos, kurių rankose atsidurs "Jugoslavija, mano tėvynė" - nusiteikit įsijausti.

Goran Vojnović "Jugoslavija, mano tėvynė", Kitos knygos, 2018.

Penelope Fitzgerald "The Bookshop"

XX a. 6-ojo dešimtmečio pab. mažas Anglijos pajūrio miestelis... Vieniša našlė, nutarusi sename švyturyje atidaryti knygyną... Man vien nuo šių dviejų sakinių jau oda pagaugais eina. Deja, būtent šios aplinkybės mane nuteikė pernelyg entuziastingai ir pakišo koją įsisąmoninti tai, ką autorė, mano asmeniška nuomone, norėjo mums perduoti. Tai tas gyvenimo principas, kurio mes šiandien per dažnai nepaisom - vadinamasis "mažiau yra daugiau". (O norėjosi daugiau, stipriau, giliau!)

Taigi, nors pageidavau dažnesnių knygyno savininkės Florencijos ir seno, atsiskyrusio turtuolio susitikimų, autorė nusprendė apsiriboti viena kartu praleista arbatos pertraukėle, kuri vis dėlto padovanojo ilgam užstrigsiančią citatą: "It is a good book and therefore you should try and sell it to the inhabitants of Harborough. They won't understand it, but that is all to the good. Understanding makes the mind lazy".

O su nekantrumu ir baime laukti V.Nabokovo "Lolitos" egzemplioriai nors ir sukvietė minias smalsuolių, kurių trypčiojimas prie knygyno vitrinos suerzino ir taip nerimstančią miestelio matroną, (ko rezultate galėjome stebėti rašytinį nuomonių apsikeitimą tarp sukurstyto vietinio teisininko ir sau ant galvos neleidžiančios lipti Florencijos), sukeltos bangos greitai nurimo ir miestelis vėl užmigo letargo miegu.

Taigi, kad ir kaip toli fantazijos mane bandė nešti, autorės plunksna neleido atsiplėšti nuo žemės bent centimetrą ir reikalus sutvarkė logiškai bei realistiškai. Tačiau dabar, kai knyga jau užversta ir atidėta į šalį, spėkit, kas prieš užmiegant svajoja įgyvendinti Florencijos sumanymą?...

Penelope Firzgerald "The Bookshop", HarperCollins Publishers, 2016. 

Gail Honeyman "Eleonorai Olifant viskas gerai"

Ši knyga muša pardavimo rekordus, atsiliepimų apie ją negalėjo pražiopsoti įvairiais pavidalais internetuose šmėžuojantys knygų mylėtojai, o Reese Witherspoon suskubo įsigyti teises ekranizuoti istoriją apie Eleonorą Olifante. G.Honeyman sukurtas fenomenas išties primena Bridžitos Džouns sukeltą šaršalą: pasakojimas apie dvi brites, gyvenančias niekuo neypatingą, nuobodoką, kartais šiek tiek nevykusį gyvenimą. Visgi, kol knygos apie Bridžitą buvo sutiktos kaip sarkastiška komedija apie romantinių santykių iššūkius, Eleonoros pasakojimas, dažnai išsiskiriantis taip pat absurdiškai juokingu tonu, įkūnija rimtas ir mūsų pasaulyje plačiai išsikerojusias problemas - vienatvę ir depresiją.

Eleonora Olifante - slenkanti per gyvenimą, slystanti jo paviršiumi, po juo, aplink jį; vienatvės sluoksniu atsiribojusi nuo aplinkinių. Jos gyvenimą ženklina ritualai: darbas, namai, kryžiažodis su sumuštiniu per pietų pertrauką, pasta bei radijo laida vakarais, du tos pačios rūšies degtinės buteliai kiekvieną savaitgalį. "Nuolatiniame, nekintamame darbo, degtinės ir miego cikle" ji tyliai, viena, sukosi aplink savo ašį, kol užkibo už atsitiktinio šiaudo, vizijos, kuria įtikėjo taip stipriai, kaip tik begalėjo. O kai toji iliuzija, pirmą kartą per jos gyvenimą suteikusi impulsą bei viltį, sužlugo, - per plauką nesunaikino ir jos. Eleonora tikėjo, kad tik stipriausieji gali sąmoningai pasirinkti vienatvę, taip išlaisvindami save. Tačiau atsidūrusi ant susinaikinimo ribos, ji pasidavė ir priėmė jai ištiestą pagalbos ranką. Ir tada viskas pasikeitė.

Žinot, kuo man labiausiai patiko ši knyga? Taip, vienu metu tikrai norėjau šokinėti iš džiaugsmo, nes nors ir noriu save laikyti geros, rimtesnės literatūros skaitytoja, anaiptol nesu snobė, todėl kai knygos herojė suima save į nagą ir įšoka į gražinimosi karuselę, tai pabunda mano viduje slypinti ir katučių plojanti "Pretty woman" gerbėja (scena, kur Julia Roberts apsipirkinėja? Comme on!). Bet iš tiesų mane suvis labiausiai nudžiugino tas beskaitant atsiradęs jausmas, tarsi įgytum PERSPEKTYVĄ. Galim vadinti tai knygos "bonusu", kuris paskatina permąstyti aplinką ir įprastas situacijas. Eleonora, jos asmenybė bei elgesys, dažnai primenantys tai ateivę, tai robotę bei jai užgimusi simpatija verčia susimąstyti ir iš naujo įvertinti savo požiūrį į artimoje aplinkoje esančius, buvusius ar dar tik sutiksimus nepritapėlius, atsiskyrėlius, keistai kalbančius, besirengiančius ir pan. Ir nors jos ir Reimondo draugystė, kuri nepaisant mano būgštavimų nepavirto į banalią epinę meilės istoriją (nors jei yra susibūrusios stovyklos, aš visgi priklausyčiau tai, kuri "serga" už jų santykių perkėlimą į kitą lygmenį), ji tikrai suteikė nuoširdžios, atsidavusios draugystės pavyzdį: kai vienas susiima ir pabūna kito uola. Tokių pavyzdžių mums daugiau reikia gyvenime, sutikite.

Gail Honeyman "Eleonorai Olifant viskas gerai", Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2018.

Elizabeth Kolbert "Šeštasis išnykimas. Ne vien gamtos istorija"

Nepataikaujanti, nekabinanti ant nosies rožinių akinių ir tiesiog dozę realybės siūlanti knyga. Čia žmonės - "rūšis it piktžolė" ir "dabar pat regime masinį rūšių išnykimą, kuris gali būti sukeltas žmonių". Tad jeigu nepriklausai tai stovyklai, kuri netiki klimato atšilimu ir esi toks ar tokia, kuriam (-iai) nesvetimas noras sužinoti apie anksčiau ir dabar vykstančius reiškinius, šiuo atveju rūšių išnykimus, siūlau perskaityti šią knygą. Ypač jei slapta viliesi kada nors sudalyvauti kokioje nors TV viktorinoje; manau, kad šioje knygoje apstu faktų ir terminų, kurie turi potencialą atsidurti žydrajame ekrane.

"Teigti, kad dabartinį išnykimą galima sustabdyti, jei tik žmonės labiau aukotųsi, nėra klaidinga - tačiau svarbiausia ne tai. Nesvarbu, ar žmonės rūpinasi, ar nesirūpina. Svarbiausia - kad žmonės keičia pasaulį." Tai privalu suprasti, nes autorė perspėja - mes jį keičiame taip smarkiai, kad rūšys nespėja prisitaikyti. Pietų Amerikoje baigia išnykti auksiniai atelopai, dėl vandenynų rūgštėjimo byra jų ekosistema, šiksnosparniai masiškai miršta nuo baltosios nosies sindromo, o mėgstantys nardyti po koralus visai greitai tuo nebegalės mėgautis. E.Kolbert leidžiasi kelionėn po salas, džiungles, kalnus ir miestus, neria po vandeniu ir lenda į urvus, kad papasakotų jau nebeegzistuojančių ar ant išnykimo ribos esančių gyvybių istorijas. Tai ne tik gamtos istorijos, mokslinių faktų, tyrimų ir perspektyvų kupina kelionė, bet ir supažindinimas su Antropocenu - naujuoju geologiniu amžiumi, "žmogaus epocha". Ir nors tai viena iš tų mano minėtų vertų įsiminti sąvokų, ja nereikia nei džiaugtis, nei didžiuotis. Bet suprasti, kokią apokaliptinę įtaką mūsų rūšies patogus, šiltas ir sotus gyvenimo būdas sukelia kitoms planetos rūšims.

Elizabeth Kolbert "Šeštasis išnykimas. Ne vien gamtos istorija", Baltos lankos, 2018.

Fiston Mwanza Mujila "Klubas "Tram 83""

"Saulė pakyla Šiaurės geležinkelio stotyje ir leidžiasi "Trame" tarp dviejų krūtų - greipfrutų. Mes esam gudrybių debesų princai, žemės ir geležinkelio sūnūs. Čia - Naujasis Pasaulis. Jei nesidulkini, tave dulkina. Jei nevalgai, tave valgo. Jei nenaikini, tave naikina. Čia - Naujasis Pasaulis. Čia kiekvienas už save ir kiekvienam tu šūdas. Čia džiunglės."

Čia - interaktyvus teatras. Čia uodžiame sodriai šleikščius kvapus, judame į muzikos užduotą ritmą, kvėpuojame aitrų, pritvinkusį nakties orą. Čia esame alkani ir apgirtę. Pradedami skyrius nuo naratoriaus pastabų ir vedini jomis, mes klaidžiojame po skirtingas inscenizacijas, klausomės senų ir naujų veikėjų. Minint juos, norisi išskirti šiuos tipus:
- žemrausiai. Jų čia dauguma, nes tokioje vietoje kaip Miestas-Valstybė bet kuri veikla yra susijusi su akmeniu: "Nieko kito kaip palįsti po žeme mes, kurmiai, kokie buvome, esame ir būsime, taip ir nemokėjom";
- prasisiekėkiai, kaip Rekviemas. Nuolat minantys geležinkelius, plėšiantys šachtas, kuriantys žabangas turistams ir vietiniams; keliantys tiek panieką, tiek žavesį;
- nepakenčiami intelektualai. Duotuoju momentu iš Šalies Užpakalio atvykęs Liusjenas, laikomas ateiviu, erzinantis savo nuolatiniu skrebenimu, pašiepiamas, nušvilpiamas:

                    "- Tu nerūkai, nesidulkini, neryji šunienos, nesileidi į poligoną, nevežioji prekių, bėgi nuo mergų, negeri degtinės, tai ir galvoju, ką gi tu veiki šiame gyvenime?!";

- antytės. Gyvosios zombės, medžiojančios "tarpukojo malonumus" ištroškusius patenkinti vyrus. Jų įžanginę frazę  "Ar turite minutėlę?" palydi tiesmukiškesnės, ekspresyvesnės, sultingesnės, kaip antai "Išsivežk mane į Bratislavą ir paversk mane savo svajonių karaliene!" ar "Man glamonės - tai kaip demokratija. Jei manęs nepaglamonėsi, iškviesiu amerikiečius".  Jos gyvenime vadovaujasi moto, paremtą kažkokio paslaptingo sąvado 15 taisykle: "Turėsi ką valgyti, kai prakaituos tavo šlaunys, tad būk karšta ir atkakli".  Nei dėl vieno, nei dėl antro autoriaus dėka abejonių nekyla.

Fiston Mwanza Mujila rašo: "Jei laimė turėjo vardą, jis buvo "Tram 83". Well, iš tokio klubo ir tokios valstybės neščiau kudašių kaip mat! Tačiau turint omeny, kad autoriaus tikslas buvo atspindėti post-kolonistinės Afrikos tikrovę, belieka kliautis jo žodžiu. Turbūt gražesnių iliuzijų ir neturėta: kalnakasyba, vaikai-kariai, parsiduodančios mergaitės, išnaudotojai vyrai, lytiniu keliu plintančios ligos, apgaulės, spąstai, narkotikai... Klube "Tram 83", į kurį kaip į Romą veda visi Miesto-Valstybės keliai, telpa visi šie elementai, ir dar muzika - vienintelė pateisinama meno forma. Jis - šio išgalvoto miesto centras, jo gyventojų bastionas, kuris netgi atlaiko įžeisto vado antpuolius. O jo lankytojas, kaip ir Mujila rašymo stilius, purvinas, piktas, įžūlus, linksmas bei kupinas sarkazmo.

Į šią knygą besčiau pirštu tam ar tai, kuris (-i) panorėtų iššaukiančio, nepadoriai juokingo bei brutaliai poetiško skaitymo.

Fiston Mwanza Mujila "Klubas "Tram 83"", Kitos knygos, 2017.

Herman Koch "Griovys"

Ši knyga labai klastinga. Skaitant ją galvoje nepaliovė dūgzti įvairios aprašomų įvykių aiškinamosios versijos: a) pagrindinis veikėjas yra užslėptas maniakas ir jau kitame puslapyje imsis šaltakraujiško susidorojimo; b) pagrindinis veikėjas serga šizofrenija ir aprašomas jo vidinis pasaulis, galbūt jam reziduojant psichiatrinėje įstaigoje; c) pagrindinis veikėjas yra itin įžvalgus vyras, gebantis pastebėti įvairias detales ir teisingai jas interpretuoti.

Na, ką galiu pasakyti: nei viena iš trijų mano sugeneruotų versijų nėra nei teisinga, nei klaidinga. Sunku pasakyti, ar toks braižas yra įprastas Hermanui Koch ("Griovys" - pirmoji mano skaityta jo knyga), ar šį pasakojimą tikrai taip sunku įsprausti į tam tikrus rėmus. Bet turbūt visiškai neklysiu čia knygą pavadindama intriguojančia. Šioje vietoje turiu pridurti, kad esu gana disciplinuota skaitytoja. Kasdien daugmaž nustatytu laiku, sąlyginoje vienatvėje ir tyloje aš atsiverčiu knygą. Retais atvejais, kurie išimtinai būna susiję su įtraukiančiais trileriais, man pasidaro per sunku išsiskirti su skaitomu pasakojimu ir pradedu laiką "nusukinėti". Taip buvo ir šį sekmadienio rytą - nepaisant rytinio chaoso, "Griovį" perskaičiau prie pusryčių stalo. Štai kokią intrigą autorius sugebėjo susukti - ir negali užtikrintai sakyti, kad tai trileris. Ar garantuoti, kad ne trileris. Painu, žinau.

Kartu tai ir intelektuali knyga. Greta nuolatinių išgyvenamų abejonių dėl esamos ar iš piršto laužtos pagrindinio veikėjo sutuoktinės neištikybės, Herman Koch atkreipia dėmesį į situacijas, su kuriomis Lietuvoje kol kas galime susidurti tik taip - juodu ant balto. Kalbu apie žmonių pasirinkimą teisėtai nutraukti savo gyvenimą. Ar įprastesnes situacijas, kaip antai atliekų rūšiavimas, vėjo jėgainės, klimato kaita. Bei egzistencines - vienos akimirkos galią pakreipti gyvenimą tik ta ir ne kita vaga ar gyvenimo po mirties klausimą. Dėl visų mano išvardintų niuansų knyga įtraukia ir suteikia peno, daug peno, mintims, svarstymams, įsivaizduojamiems pasirinkimams. Ir greta nuolatinio įvykių narpliojimo ir aiškinamųjų versijų kūrimo dar ir rausies po savo protą bei širdį. Kas, neneigsiu, vargina. Tad reikia nusiteikti įtraukiančiam skaitymui, bet kuris neatpalaiduoja, o sujudina mintis ir pareikalauja nemažai savianalizės. O kartu gal gi net ir apčiuopiamų veiksmų (žr. citatą žemiau).

Herman Koch "Griovys", Baltos lankos, 2018.

Elena Ferrante "Istorija apie prarastą mergaitę"

Pagaliau lietuviškai skaitantys galėjo užbaigti Elenos Ferrante tetralogiją. Ir nors sunkiai įsivaizduoju ankstesnes dalis skaičiusį, kuris paskutiniosios galėjo laukti be išankstinio nusistatymo, visgi pasitaiko visokių patirčių. O mano nusistatymas buvo tiesiai šviesiai teigiamas, tad "Istorija apie prarastą mergaitę" manęs nei nustebino, nei nuvylė. Tik greičiau sudėliojo dauguma taškų ant "i".

Galbūt jei būčiau komentavusi visas ligšiolines "Neapolietiškos sagos" dalis turėčiau daugiau ką parašyti. O gal mane pristabdo tai, kad tiek Elena Ferrante, tiek jos kūriniai yra patapę visuotiniu fenomenu, gyva istorija, klasika... Galbūt tai tikrai priverčia buksuoti, sukelia pojūtį lyg nuosava skūra būtų tam per plona. Bet tegul tai jūsų nesuklaidina - šios knygos yra neabejotinai tai, dėl ko literatūra bei skaitymas man ir daugeliui jūsų kelia šiurpuliukus.

Vis dėl to, norisi šį tą nuosavo pridurti. Aš skaičiau nemažai apžvalgų apie Ferrante ir "Neapolitiškąją sagą". Tai vadinama ir pavyzdine moteriška literatūra nagrinėjančia socialinius, politinius, kultūrinius klausimus, kurioje pirmąja gaida groja bundanti moteriškoji savimonė, feminizmas, o istorijos ašis - kažkokia klastinga, bet kartu ir nepamainoma draugystė tarp Lilos ir Lenučios. Su visomis šiomis įžvalgomis visiškai sutinku. Bet man ši saga visada (arba iki neabejotino pakartotino skaitymo) bus pirmiausia apie kuriozinę draugystę, kuri smukdo ir tuo pačiu verčia pasitempti. Apie savidrausmę ir atsipalaidavimą. Apie nuolatinį bandymą bėgti nuo savo ištakų - vienai pavykstantį beveik natūraliai, kitai - su vis nauja gudrybe... Bet užvis labiausiai mane šiose knygose sukurstė švietimo, mokslo vaidmuo. Ir vėl, nebe pirmą kartą, pasijaučiau dėkinga ir įkvėpta šiais laikais savaime suprantamam dalykui.

P.S. Ilgai piktinausi tiek mūsų, tiek angliakalbiam pasauliui sukurtais Ferrante knygų viršeliais. Kol nepasidomėjau plačiau. Pasirodo, tai nei klaida, nei kvailas neapsižiūrėjimas. O siekis reabilituoti moteriškąją literatūrą (daugiau skaityti čia).

P.P.S "Ant dienų" turi išeiti pagal šias knygas sukurtas TV serialas. Beje, pirmasis per HBO istoriją ne anglų kalba. Tad nors kitų sagos knygų jau nebesulauksime, dar galėsim sugrįžti prie istorijos ekranuose. Vadinas, ne viskas taip jau ir galutinai prarasta.

Elena Ferrante "Istorija apie prarastą mergaitę", Alma littera, 2018.

Robert Seethaler "Tabakininkas"

"Tabakininkas", kaip beje ir mūsuose anksčiau autoriaus išverstas, nors vėliau paties sukurtas "Visas gyvenimas" yra knyga, kuri teikia išgrynintą, nepretenzingą, sklandų skaitymo malonumą. Ji trumpa, todėl pernelyg neįpareigojanti; istorija sklidina humaniškumo, todėl būtina ją plačiau paskleisti; o viršelio grožis prašyte prašosi paglostomas ir akimis pamyluojamas. Tai sakau, ši knyga - universali dovana Homo legens padermei!

II - asis pasaulinis karas, fašizmas, antisemitizmas - tai nėra temos, kurios būtų grožinėje literatūroje retai nagrinėjamos. Kaip ir išvykimas iš namų, įsimylėjimas, aistra, nusivylimas... Tačiau nors Robert Seethaler kuria šiame "universaliame" fone, jo istorija - autentiška ir kokybiška, o ypač mane asmeniškai džiugino Zigmundo Freudo įtraukimas į siužetą. Garsiojo psichoanalitiko ir nepatyrusio, naiviojo Francelio pasikalbėjimai - ir juokingi, ir įkvepiantys. Tarkim šis:

"- Jums, tiesą sakant, daug geriau, pone profesoriau, - kiek patylėjęs pridūrė jis. - Jūs tiksliai žinote, kur keliaujate.
Freudas atsiduso.
- Na, vis dėlto dauguma kelių atrodo man tarsi pažįstami. Bet iš tiesų žinoti kelius ir nėra mūsų lemtis. Mūsų lemtis kaip tik yra jų nežinoti. Mes ateiname į šį pasaulį ne rasti atsakymų, bet užduoti klausimų. Sakytum, klaidžiojame nuolatinėje tamsybėje, ir tik jeigu labai pasiseka, kartais išvystame plykstelint švieselę. Ir tik turėdamas daug drąsos arba atkaklumo, arba kvailumo, o geriausia visko kartu, gali ir pats šen ten palikti savo ženklą!"

Savo ženklą, be abejo, Seethaler palikti pavyko. O mums, tebeklaidžiojantiems tamsybėse, belieka šildyti širdis ir protus prie tos jo švieselės, tikintis įžiebti ir savąją.

Robert Seethaler "Tabakininkas", Baltos lankos, 2018.

Rupi Kaur "Pienas su medum" - arba Skaitančioji neria į nepažintus vandenis

Aš skaitau daug ir daug ko neskaitau. Ir nors nelaikau šių knygų bloga literatūra, neskaitau (kol kas) fantastikos, psichologinių (su viena A.Matulaitės išimtimi), motyvacinių knygų. Ir poezijos beveik neskaitau.

Mokyklos ir gūdžiais užrašų knygučių pildymo laikais poezijos skaitymas apsiribojo švietimo planų nuostatomis ar buvo pasitelkiamas užplūdus vienai ar kitai nuotaikai (dažniausiai romantiškai). Tačiau niekada lig šiol aš eilių neskaičiau tyčia.

Bet kai vis dažniau mane ėmė ėsti mintis, kad poezijos neskaitymas daro mane menkesne skaitytoja nei vaizduojuosi, ėmiausi padėtį taisyti.

Pasirodo, tai buvo juokingai paprasta! Imti ir vienu prisėdimu patapti iš neskaitančios į (pradedančiąją) skaitytoją! Ir nors pasikeitusi padėtis nuteikia pozityviai, vertinti knygą truputį baugu - štai grožinę literatūrą skaitau eilę metų, bet kažin ar bučiau drįsus pirmuosius savo "zuikius" viešai komentuoti.

Nepaisant to, gal amžius, o gal ta taurė vyno mane nuteikia drąsiau. Ir sprūsta nuo liežuvio galo tokie šių eilių apibūdinimai kaip drąsios, intymios, feministinės, erotiškos, baugios, skaudžios, įkvepiančios...

Bet užvis labiausiai šios:

TEIGIAMAI ŠOKIRUOJANČIOS

kiekvienąkart kai

pasakai savo dukrai

kad rėki ant jos

iš meilės

mokai ją supainioti

pyktį su gerumu

ir tai atrodo neblogai

kol ji užaugusi pradeda

pasitikėti vyrais kurie ją skriaudžia

nes jie tokie panašūs

į tave

STIPRINANČIOS

buvai drakonė daug seniau negu

atėjo jis ir pasakė

kad moki skraidyti

ir liksi drakonė

dar ilgai jam išėjus

ĮGALINANČIOS

jei jau gimei turėdama

silpnybę griūti

gimei ir turėdama

stiprybę keltis

IŠLAISVINANČIOS

kai kitą kartą jis

parodys

plauką tau ant kojos

ataugantį primink

kad vaikine tavo kūnas

nėra jo namai

jis čia svečias

perspėk jį

daugiau niekada

neperžengti ribų

Bet o tačiau man didžiausią efektą padarė nuolatinis savęs atpažinimas eilėse bei tarp jų. Ar čia "Pienas su medum" taip gebėjo atliepti mano vidinį pasaulį, ar poezijos toks jau likimas - priversti skaitovą atsigręžti į save? Vardan šio klausimo dar einu kartą ir dar kartą Rupi eiles išgyventi ir senu papročiu išsirašyti (o gal įsiminti?..). Ir turint minty šiandien perskaitytą JAV autorės Barbaros Kingsolver mintį "Poetry before sleep is essential, like flossing the word-loving parts of the brain", dairytis kito poezijos kūrinio.

Rupi Kaur "Pienas su medum", Baltos lankos, 2018.

Fredrik Backman "Močiutė perduoda linkėjimų ir atsiprašo"

Pirmiausia norisi rašyti "smagi knygelė", bet tai skamba taip menkinamai... Arba "graudžiai juokinga", bet atrodytų lyg gretinčiau prie á la Bridžitos Džouns stiliaus literatūros (kas vėlgi nėra nei blogai, nei ką). Iš esmės "Močiutė perduoda linkėjimų ir atsiprašo" yra už širdies griebiantis pasakojimas, kur vis norisi aikčioti "kaip taiklu... kaip gražu... kaip jautru... kaip juokinga". Ir, kaip man jau su Backman yra buvę, verstis kūliais per puslapius be jokios savidrausmės.

Čia pasakojami iškirtinai skaudūs, baisūs, tragiški likimai. Bet smagiu, šiltu, jaukiu tonu bei apipinti paslaptimi, lyg kokioje pasakoje suaugusiems. Ir kartais skaitant apie tokius išskirtinius, daugiau šalto nei šilto mačiusius herojus, pagauni savyje surusenant pavydo kibirkštį ir atsidūstant "ot jų gyvenimas...!". Tik laiku suveikia blaivus protas ir nusispjauni tris kart per petį bei pasilieki pasyvaus stebėtojo pozicijoje. Bei truputį labiau pradedi vertini savo dalią bei šeimą.

Aš suprantu, kad Backman turbūt negaus nei Bookerio, nei Nobelio ar dar bala žino kokios premijos, bet jo knygos suteiks skaitytojui dozę pozityvo ir sukels ne tik džiugesį, bet ir laimę. Nei daugiau, nei mažiau.

Beje, apie Močiutę - ji ne tik iš keblių situacijų išdaigomis išsisukanti, ant visuomenės normų "dėjusi", riebią, tiesmuką leksiką naudojanti herojė. Ji - tai raminantis ir drąsinantis balsas, kurio mūsų gyvenime taip trūksta. Ir nors ji visiškai fiktyvi, kažkaip veikia jos fenomenas. Mane bent tikrai.

Fredrik Backman "Močiutė perduoda linkėjimų ir atsiprašo", Alma Littera, 2018.

Kazuo Ishiguro "Dienos likučiai" ir "Neleisk man išeiti"

Jei aplinkybės būtų susiklosčiusios kitaip, šiuo metu jau žinotume, kas gavo Nobelio literatūros premiją.  (Ir gal visi šluotume iš knygynų Murakami knygas. Ar vis dar ne?). Ir nors tyčia neplanavau kaip tik tokiu laiku rašyti apie praėjusiųjų metų laureato kūrinius, šįkart noriu pakalbėti apie Kazuo Ishiguro duetą - "Dienos likučius" bei "Neleisk man išeiti".

Abiejų šių knygų skaitymo patirtys - visiškai skirtingos. "Dienos likučiai" pareikalavo iš manęs ir drausmės, ir užsispyrimo (na, bent iki to taško, nuo kurio susigyvenama su knyga ir skaitymas nebereikalauja pastangų). Tuo tarpu jau pradėjusi skaityti pirmąjį "Neleisk man išeiti" puslapį pajutau esanti visiškai užkibusi. Nepaisant šių aspektų, abu kūriniai pasirodė labai panašūs tiek problematine prasme, tiek galutinėje išdavoje.

"Dienos likučiuose" rašoma apie liokajų - profesionalą iki kaulų smegenų. Jo stotas ir maniera yra tokie keisti bei svetimi, kad nesu tikra, ar siųsčiau jį eksponuoti į muziejų, ar kokiai nors paranormalius reiškinius tiriančiai komisijai. Gali pasirodyti, kad mano pareiškimas yra perspaustas, tačiau knygos veikėjas yra toks mechaniškas ir nepripažįstantis savanaudiškų tikslų, kad nori nenori imi kvestionuoti jo žmoniškumą. Jo profesija užvaldžiusi, o gal reikėtų sakyti apnuodijusi širdį ir protą, o paaukotas gyvenimas šeimininkams kelią tą graudulį, kai vis ima virpėti lūpos, o akys drėksta taip ir neišliedamos nei vienos ašaros. Toks suturėtas skaitymo potyris, atspindintis ir liokajaus gyvenimą, kai net ir menka atsiradusi galimybė asmeniniai laimei išlįsti pro adatos skylutę numalšinama pareigos jausmu.

O štai nors knygoje "Neleisk man išeiti" rašoma apie visiškai realybės neatitinkančius įvykius (aš bent viliuosi!), tiek kuriama atmosfera, tiek aplinka bei veikėjai atrodo visiškai normalūs ir natūralūs. Ir nors tų veikėjų atsiradimo aplinkybės bei funkcija kelia diskomforto jausmą, skaitant neapleidžia empatija ir susitaikymas. O kartu su vis naujesnėmis, vis šiurpesnėmis pasakojimo detalėmis gimsta klausimai dėl veikėjų žmoniškumo, mokslo bei technologijų progreso etiškumo ir žmonijos ateities.

Ishiguro rašo ramiai, jo kūryba neįaudrina tiek, kad norėtųsi knyga patikrint sienų tvarumą ar necenzūriniais žodžiais išplūsti savo priedermės uzurpuotą liokajų ar beširdžias žmonių užmačias organas po organo paaukoti jaunuolius. Bet pastraipa po pastraipos, skyrius po skyriaus pasijauti užburtas tos graudžios ramybės, leidžiančios į pasakojamus liūdnus, žiaurius, nehumaniškus įvykius pažiūrėti blaivia galva ir giedromis akimis. Gal dėl to ir nuo perdėm reakcingų emocijų atmieštas įspūdis bus grynesnis bei ilgaamžiškesnis.

Kazuo Ishiguro "Dienos likučiai", Baltos lankos, 2017.
Kazuo Ishiguro "Neleisk man išeiti", Baltos lankos, 2018aaa.

Philippe Claudel "Brodekas"

Mesjė Claudel mums dovanoja iliuziją. Išsisukdamas nuo geografinės erdvės patikslinimo ir neįvardindamas įvykių, seniai apibrėžtų ir įvairiai lig šiol įamžinamų, jis mums įduoda "Brodeką", kad išganingą skaitymo akimirką įtikėtume, jog pogromai, Holokaustas ir II pasaulinis karas nevyko mūsų - žmonių - Žemėje, o tik jo kuriamoje siurrealioje vietovėje.

Visgi iliuzijos efektas tėra momentinis ir nereikia raustis giliai po sąmonę, kad suvoktum apie kokius išgyvenimus rašoma. Tačiau tas autoriaus nenoras susikoncentruoti ties bevardžiais įvykiais nukreipia skaitytojo žvilgsnį į kitą problemą. Į žmoniškumą ir tai, kas turėtų būti laikoma visiška jo priešingybe. 

"Brodeko" veikėjai baugiai apgaulingi. Skalė, matuojanti jų žmoniškumo "laipsnį", šviesos ar tiksliau būtų sakyti skyriaus, netgi pastraipos greičiu, gali pasikeisti nuo teigiamos iki minusinės. Tokia nepastovi atmosfera, veikėjų pasiskirstymas tarp žmonių ir... "antžmonių" (neišsiskiriančių jokiomis fizinėmis savybėmis, deja) verčia ne tik stebėtis, kelti klausimus ir labiau palinkti ties skaitomu puslapiu, bet ir giliau įsirausti į savo dūšią. Kurioje gal ir nebus rasti atsakymai bei paaiškinimai, susiję su aprašomais įvardinamais ir neįvardinamais įvykiais, bet tikrai bus suduotas impulsas savo ir artimųjų požiūrių bei poelgių įsivertinimui.

Gal dėl to aplanko jausmas, lyg prie visų patirtų emocijų dar gautum ir karmos taškų. Kurie, beje, tikiu, yra dosniai suteikiami kiekvienam skaitytojui. Nes kokia gi kita problema nei žmoniškumas gali būti universalesnė? Todėl labai norėtųsi "Brodeką" prikalbinti perskaityti kiekvieną. Dėl akimirkos iliuzijos ir galiojimo termino neturinčios savistabos. Ir dėl tų nematomų centimetrų, kuriais paaugi kažkur gilumoje.

Philippe Claudel "Brodekas", Baltos lankos, 2018.

Charles Bukowski "Paštas"

Jei dažniausiai aš stengiuosi skaityti iš pažiūros emociškai jautrias, literatūriškai stiprias knygas, tai Charles Bukowski "Paštas" yre ne kas kita kaip kandus, politiškai nekorektiškas, komiškai brutalus literatūrinis gūsis.

Bukowski rašo apie pageriantį, paūliavojantį antisocialų tipą Činaskį, kuris vis malasi tarp JAV valstybinio pašto girnų. Darbo jis nevirškina ir darbas nevirškina jo. Štai ištrauka su dialogu tarp herojaus ir jo viršininko. Pavandykit nežvengti!

Ir tokia tad leksika, tarpais dar egzotiškesnė, su ją palydinčiomis pobjaurėmis, pikantiškomis scenomis, užpildo visą knygą ir atskleidžią žemesnįjį visuomenės sluoksnį, bet dar gi ne dugną. Ir nors nuo pagrindinio herojaus (ar tiksliau antiherojaus) nuolat trenkia pagiriomis, o rodomas gyvenimo būdas, sakykim, nėra perdėm rafinuotas ar orientuotas į aukštąsiais materijas, iš šio pasakojimo galima išlukštenti ir teigiamą, pamokomąją prasmę. Kad ir tokią: net ir paskutiniems lūzeriams gyvenime nuskyla! Kadangi tai autobiografinis kūrinys, pats autorius ilgus metus dirbo pašte, o knygos gale jo alter ego Činaskis sugalvoja parašyti romaną. Ir va prašau!

Charles Bukowski "Paštas", Kitos knygos, 2018.

Elif Shafak "Trys Ievos dukterys"

Man šią knygą perskaityti buvo vardo garbės reikalas. O ir Shafak, kartu su Pamuk yra tie turkų autoriai, kuriuos visada entuziastingai skaitau. Trečia, knygos, kurių veiksmas vyksta Stambule, mane labai masina. Sutikit, šis miestas turi kažką užburiančio, beprotiško. Ar kaip autorė tai aiškina: "šio miesto gatvės pilnos beprotybės it kraujas svaigulingo narkotiko. Kasdien milijonai Stambulo gyventojų suvartoja po dozę, nesuvokdami, kad jie vis labiau krinka. Žmonės atsisako dalytis duona, bet ne beprotybe. Visuotinė sveiko proto netektis buvo savaip paslaptinga: haliucinacija, kurią mato daug akių, virsta tiesa; bėda, iš kurios juokiasi daug žmonių, virsta linksmu pokštu." Stambulo efektas?

Šįkart Shafak rašo apie žmonių santykį su religija, daug dėmesio skirdama šiuolaikinės turkų visuomenės - viduriniosios klasės bei aukštuomenės ypatybėms, susiskirstymui į tikratikius, modernius pasauliečius bei moderniuosius musulmonus. Taip pat nagrinėjami ir Turkijos politiniai, ekonominiai bei kultūriniai klausimai. Ir nors knygoje apstu rimtų temų, man itin įstrigo komiška scena, kurioje pas naujai praturtėjusias turkes aplinkeliais atvyksta automobiliai užtamsintais stiklais, transportuojantys vadinamąsias "padėlkas".

Keista, kad autorė knygai pasirinko tokį pavadinimą, nes visumoje pasakojama apie vieną "dukterį" - savyje pasiklydusią, nuolat Dievo (ne)egzistavimu susirūpinusia turkę Perę, o antroji bei trečioji "Ievos dukra" minimos labai taupiai. Matyt, toks pavadinimas pasirodė pagaulesnis.

Taip pat man pasirodė, kad ši Shafak knyga stipriai išreiškia jos poziciją savo tėvynės atžvilgiu, kuris kupinas ir atokios meilės, ir kritikos. Na, o skyriai vykstantys Oksforde galėtų atspindėti ir autorės asmeninį - profesinį gyvenimą (šiuo metu ji yra vizituojanti dėstytoja Oksfordo universitete).

Žinoma, aš rekomenduoju šią knygą. Jau vien dėl pradžioje išvardintų priežaščių. Bet ir dėl aibės knygoje keliamų klausimų bei savianalizės reikalaujančių įvykių.

Elif Shafak "Trys Ievos dukterys", 2018, Tyto alba.

Tan Twan Eng "Vakaro miglų sodas"

Turbūt teko girdėti apie vadinamąją safe place. Kur viduje gali atsitraukti, nurimti, pabūti su savimi. Tai štai. Paslapty nelaikysiu: mano saugioji priebėga nuo šiol yra Jugiris (arba kitaip vakaro miglų sodas). Skaityti apie jį man buvo ne tik malonumas, bet ir įkvėpimas (mintys materializuojasi - nykus kiemo kampelis nužiūrėtas savajam Jugiriui). O štai ką apie jį rašo autorius (kas nenorėtų po tokių žodžių ten atsidurti? Tuoj pat?!)

"<...> kur medžių kvėpavimas virsdavo miglomis, kur miglos kildavo į debesis ir grįždavo į žemę lietumi, kur lietų sugerdavo šaknys žemės gelmėse, o lapai jį vėl ištraukdavo į paviršių šimtus pėdų virš žemės ir paversdavo garais.  Dienos čia brėkšdavo už vienų kalnų, o gesdavo už kitų, ir Jugiris man ėmė atrodyti kaip vieta, prisiglaudusi kažkur linkyje tarp apyaušrio ir saulėlydžio."

Knygos vaizdiniai itin ryškūs, poetiški, o tekstas kinematografinis (neveltui jau kuriama knygos ekranizacija!). Pasakojimas tiesiog plaukia prieš akis, įsiurbia ir nepaleidžia. Taip ir vaikštai lunatikuodamas: viena koja realybėje, kita ten kažkur Malajos džiunglėse.

Ir nors tas malonus, jėgų nereikalaujantis skaitymas, kurį dar galėčiau pavadinti terapiniu - meditaciniu jau yra pakankamas knygos rekomendacijai, autoriaus kuriama istorija dar ir padovanoja viltį. Kad ir išgyvenus karą, skriaudas, neteisybes galima vėl atrasti ir savomis rankomis kurti grožį. Kad chaosą galvoje ir širdyje malšina harmonijos aplinkoje kūrimas, o neigiamas, viduje nebetelpančias emocijas galima ir reikia atgniaužti bei įdarbinti. Taip pyktis nuslūgsta įkasant akmenis, liūdesys išsisklaido grėbiant lapus, o skausmas mąžta su kiekviena surinkta ir išmesta šaka. Ir pamažu vėl grįžta šioks toks gyvenimo džiaugsmas. Gal jis ir ne visa apimantis. Bet pakankamas.

Pakankamas norėti išlaikyti galvą virš vandens, kai šiurpūs praeities aidai grasina nugramzdinti. Ir tol, kol jie girdimi, kol sesuo atmintis neužleido vietos dvynei užmarščiai, pagrindinė veikėja Teo kabinasi į gyvenimą. Kaip ir kiti pasakojimo herojai - tiek kaltieji, tiek aukos, pranykę ir išlikusieji. Juos sieja kova ne tik dėl dar vieno gyvenimo gurkšnio tėvynei grąsant išoriniams bei vidiniams priešams, bet ir siekis gyventi pro-laimingą, subjektyviai nuoširdų gyvenimą.

Kurio siekti reikėtų kiekvienam. Ir rasti savąją ramią priebėgą. Japoniško sodo, tykaus namų kampelio ar bet kokiu kitu pavidalu.

Tan Twan Eng "Vakaro miglų sodas", Baltos lankos, 2018.

Carlos Ruiz Zafón "Vėjo šešėlis"

"Vėjo šešėlį" reikia perskaityti, jei į knygą per se tu žiūri truputį per rožinius akinius. Šiame pasakojime, pajudančiame iš seno knygynėlio, veikia knygas skaitantys, rašantys, verčiantys, kolekcionuojantys, leidžiantys arba deginantys (!) herojai ir esti vietovė "Pamirštų knygų kapinės". Ir nors knygą nesunku palaikyti šios istorijos priežastimi ir pasekme, misija bei vizija, vis dėl to ne kas kitas, o meilė yra šio pasakojimo stimulas.

Tokią, kurią vos prasiskleidusią jaunų žmonių širdyse, nutarė pavadinti neteisinga ir užgniaužti. Džiaugsmui virtus skausmu ir pati meilė tarsi išsigimė: ji griaužė, žalojo, kenkė. Bet juk būtent tokie tragiški meilės likimai labiausiai ir jaudina, apžavi nelyg burtai, verčia pasinerti į kitų širdžių gyvenimus ir primiršti savąjį. Štai ir pagrindinis herojus įpuolė į seniai nurimti turėjusias aistras. Ir per plauką, o gal likimo pirštą laiku išgirdo savosios širdies plakesį, jau taip pat tuksenantį duetu su kita.

Šis neramių širdžių choras, mistiškos, bene antgamtiškos būtybės ir įvykiai, paslaptys, kurios prašosi būti išnarpliojamos - tokią XX amžiaus pirmos pusės Barseloną kuria autorius. Miestą, kurio kasdien dar nebando užgrobti masės turistų (kiek jų atvesta paties Zafón ranka?). Ar dar įmanoma tykiai stovint prie eilinės miesto aikštės, trumpam užtildžius šurmulį, pajusti tą magiją ir įžvelgti autentiką, kuri tvyro knygoje? Norisi tikėti, kad taip.

◇◇◇◇◇◇◇◇◇◇◇◇◇◇◇◇◇◇◇◇◇◇◇

Nutylėdama, kokiomis aplinkybėmis knyga atsiduria mano dėmesio centre, dažnai jaučiu lyg prigesinčiau jos žavesį. Rekomendacijos kilmė, o kartais ir patirti sunkumai knygą sumedžiojant peršasi būti akcentuojami. Neva taip pačios knygos vertė ir svarba sustiprėja. Kodėl gi ne? Pabandykim! Štai šių metų Vilniaus knygų mugės metu rengtoje diskusijoje išgirstas komentaras, kad lietuviai nesuprantamai vangiai priėmė "Vėjo šešėlį" pažadino manyje smalsumą, kurio vedina po kelių paklaidžiojimo internetuose sesijų pavyko atrasti ir iš antrų rankų ties vieno Senamiesčio kampu perimti šią knygą. Dabar apie tai rimčiau susimąsčius, "Vėjo šešėlio" įsigijimo aplinkybės yra gana atliepiančios jos siužetą: jei ne internetas, gal būtų tekę belstis į duris, panašias į tas, kurias atvėrus pagrindinis pasakojimo herojus pateko į knygų kapines (norisi rašyti rojų) ir rado savo "Vėjo šešėlio" kopiją.

Carlos Ruiz Zafón "Vėjo šešėlis", Tyto alba, 2011.

Sarah Perry "Esekso slibinas"

Pasirodo, kadais Esekso, konkrečiai Aldvinterio gyventojus šiurpino mistiškas, Blekvoterio vandenyse rymojantis "slibinas". Jų baimė nebuvo paveiki raminančioms kaimo vikaro Viljamo kalboms, nes nors religinės tiesos gali nuraminti paklydusias sielas, ypač sekmadieniais pamokslo metu, susidūrus su antgamtišku bei nepažintu padaru ir įtariant jį kenkėjiškais darbais, jos esti bergždžios.

O štai Korai, vyrą palaidojusiai ir laime neatsidžiaugiančiai londonietei, pamatyti ir pagauti vadinamąjį slibiną tampa misija! Ir nors ji nei to, nei to abu kartus nepadaro, suranda artimą sielą, draugą bei mylimąjį, kurio, kaip ir slibino, atsisako. Dėl dalyko, mums įprasto šiandien, bet 1890 metais ir dar moteriai, mažai girdėto ir skambančio provokuojančiai - laisvės.

Ir yra tie, kuriems "slibinas" nė motais. Juos labiau jaudina progresiniai gydymo metodai, darbininkų klasės apgyvendinimo būklės gerinimas, arba savanaudiškesni tikslai: draugo susigrąžinimas, monetų pilna kepurė, kančių pabaiga, niekučių rankiojimas. Tų veikėjų ir įvykių tiek daug ir autorės plunksna ties kiekvienu vis paskrebina, kad skaitai ir nežinai, fosilijos ar kylantis visuomenės bruzdesys, širdies klystkeliai ar gamtos ciklai čia groja pirmuoju smuiku. Matyt, kaip kam norisi ar patinka.

O man patinka tas "Esekso slibino" sodrumas, gausumas, margumas; įvairių veiklų, veikėjų ir jausmų formų išskyrimas bei priešpastatymas (tikėjimas Dievu vs tikėjimas mokslu, meilė vs abejingumas, draugystė vs išsiskyrimas, santuoka, tradicinė šeima vs kiti, valstybės nesankcionuoti saitai). Jausmas, lyg perskaitytum ilgėliausią knygą, kuri neprailgtų; išgyventum meilės dramą, o nei vienos ašaros nenubrauktum. Toks džiuginantis, praturtinantis, sotus skaitymas.

O dar būtinai turiu pridurti, kadangi skaitant "Esekso slibiną" vis neapleido jausmas (todėl apie jį tiesiog reikia parašyti), kad knyga kažkuo panaši į Eleanor Catton "Šviesulius". Galbūt tuom, kad abiejų istorijų siužetas plėtojamas karalienės Viktorijos epochoje. Ar kad šiuolaikinės autorės rašo apie laikus, nepalikusius amžininkų. O gal istorijų kuriama žaviai mistiška, keistai savotiška atmosfera pasamonėj jas skatina gretinti?...

Sarah Perry "Esekso slibinas", Baltos lankos 2018.

Anthony Doerr "Neregimoji šviesa"

Štai knyga, dėl kurios išnaršiau įvairiausius dar nežinotus e-knygynus ir skelbimų portalus. O radau ją visai netikėtai pačiame Kauno centriniame knygyne! Kaip dažnai nutinka, užsukus į tą knygų šventovę paveizėti į knygas, kurios ten matosi visai kitu kampu ir kvepia absoliučiai unikaliai nei mandruose prekybcentrių knygynuose, paklausiau turbūt tik vedama smalsumo. Ir įsigijau, matyt, paskutiniąją ant šio svieto išlikusią Anthony Doerr "Neregimąją šviesą".

Jau nebepamenu, kurie blogeriai liaupsino šią knygą. Ir visai nesigėdinsiu rašydama, kad vien dėl to jos labai atkakliai ieškojau. Kadangi siužetas manęs nepatraukė - pastaruoju metu apie II p.k. skaičiau nemažai. Bet tie atsiliepimai ir, būkim biedni bet teisingi, tiražo iššlavimas užkūrė many tokį medžioklės instinktą, kuris nusileido tik Lampedusa "Leopardui" (apie tai kažkada vėliau). Bet kai perskaičiau, supratau, kad...

Tai knyga - retas grynuolis. Tokia grožinė literatūra, kurią lentynon reikia statyti šalia kitų grandų. O susitikus kitą homo legens dar jo/jos subtiliai perklausti, dėl užsitikrinimo:

- "o tai kaip su "Neregimąja šviesa", skaitei?";

- .........

- "taip?". "Respect, užskaitau."

Pasakojimas apie du vaikus iš priešpastatytų pasaulių. Mažasis našlaitis vokietis, kartu su savo kadais karą pralaimėjusia tauta kovojantis dėl kiekvieno oro gurkšnio ir prancūzaitė, negalinti matyti gražiųjų Paryžiaus gatvių, bet piršteliais klaidžiojanti po rajono maketą. Jų vaikystės, svetimos ir tolimos nejučia, pirštų galiukais protarpiais susiliečia radijo bangomis. O paskui vėl ateina karas ir jaunuolis įtraukiamas į jo sūkury, kol bemedžiodamas uždraustas transliacijas išgirsta pažįstamą balsą. Metų metus, gal gi nuo pat gimimo nesąmoningai ėjus pas nepažinotą, bet visgi artimą mergaitę, jam užteks kelių akimirkų, kad visi taškeliai surastų savąsias "i", o jis išliktų gyvas jos atminty.

Anthony Doerr "Neregimoji šviesa", Alma littera, 2015.

Romas Treinys "Dziedas"

Kai mokiausi mokykloje, lietuvišką literatūrą skaitydavau tik pagal sąrašiuką. Ir tai - sukandus dantis. O šiandien va jau ir savo noru, ir netgi tikslingai - užėjus specifiniam norui paskaityti kažką lietuviško siekiu tėvynainio (-ės) kūrinio. Ir nors jau net ir naiviai nesitikiu, kad kas nors greitu laiku (ar kada nors) perspjaus legendinę tetralogiją, istorinių aspektų panaudojimas siužete visada į mane atsilieps.

Taip buvo ir su "Dziedu". Žadėjo jis man kažką negirdėto ir autentiško. Intrigavo škotais Lietuvoje, dzūkais, partizanais, mūšiais ir meile. O reziume gavosi kiek daugiau - protarpiais juokingas, dažniau skaudus pasakojimas apie garbę, orumą, žmoniškumą, patriotiškumą. Nuteikiantis viltingai bei kurstantis gerąsias nacionalines ugneles. Verčiantis gailėti, kad daugiau kažko tokio iš autoriaus nesulauksim...

Tie keli veikėjai iš skirtingų epochų rodosi kaip vienas - nemirtingas, kažkoks magiškas savo stiprybe, gyvybingumu personažas. Galbūt kad jie glaudžiasi po viena Ramzos pavarde, o gal kad likimas talžė juos negailestingai ir niekaip nepalaužė jie atrodo lyg vienas asmuo. Toks, į kurį žiūri su meile, grauduliu ir pagarbia baime.

Aš Dziedo(-ų) buvimą priėmiau kaip už gryną pinigą. O jei tos istorijos iš piršto laužtos, aš vis tiek nepamiršiu kaip partizanai krėtė išdaigas okupantams, patrakę lietuviai su škotu priešaky užšąlusia Baltija rogėmis skrodė, o vidur lauko augo žiemą nemetantis lapų ąžuolas.

Romas Treinys "Dziedas", Tyto alba, 2018.

Elina Hirvonen "Kai baigiasi laikas"

''Visapusiškai aktuali" - kuždasi mano mintys, kai galvoju apie šią knygą. (Ne)auginantiems vaikus, (ne)abejingiems klimato kaitos problemoms, (ne)šokiruotiems dėl eilinio teroristinio išpuolio, (ne)susidūrusiems su depresija. Taip, tai knyga apie mūsų žmonijos - planetos skaudulius. Ir jeigu jūs esate žmogus - skaitytojas, kuris neužmerkia akių, neužsidaro saugiame iliuziniame burbule, skaitykit "Kai baigiasi laikas", nes šie dalykai pasaulyje vyksta - be atokvėpių (ir vasaros atostogų). Todėl apie tai reikia kalbėti. Ir rašyti.

Kai kažkas kur nors susisprogdina, rėžiasi į minią ar paleidžia salvę kulkų, man visuomet kyla tokie ir panašūs klausimai - "kokia buvo to žmogaus vaikystė?", "kas jo/jos tėvai?", "kas jam/jai blogai?", "kas tokio blogo jam/jai galėjo nutikti, kad pasirinko paaukoti savo, kitų gyvenimą?". Šioje knygoje autorė, visiškai nesistengdama ir nesiekdama pateisinti terorizmo, bando atsakyti į tokius klausimus, bando apčiuopti žmogiškąjį teroristinių išpuolių aspektą. Nes visuomet, be išimties, čia veikia žmogus. Kuriam dažnai (ir tai atrodo klaikiausia!) gyvenime neatsitiko nieko tokio katastrofiško, nuo kurio lyg lūžio taško galima būtų bandyti suprasti ir aiškinti jo padarytus pasirinkimus.

Be viso to tai ir pasakojimas apie šeimą, normalią, gražią, mylinčią šeimą. Apie brolį ir seserį, kurie būdami maži viens kitam reiškė daugiau nei paūgėjus. Apie mažą vaiką, kuris aplinkiniams autobuse šypsojosi ir klegėjo, o paauglystėje įgrimzdo į depresijos liūną, iš kurio nesugebėjo išsikapanoti. Apie vyrą, kuriam buvo per sunku susitvarkyti, todėl ištiestas šiaudas - įvyniotas į bene herojišką, teisingą, veiksmingą apvalkalą - pasirodė galėsiantis padėti rasti vietą ir tikslą šiame pasaulyje.

Tai istorija apie tai, jog pasaulis nėra vien baltas ir juodas, o takoskyra tarp gėrio ir blogio dažnai esti per plona ir trapi, kad būtų pastebima.

Elina Hirvonen "Kai baigiasi laikas", Baltos lankos, 2018.

Jørn Lier Horst "Urvinis žmogus"

Aš retai sau leidžiu skaityti kriminalinius romanus. Nes turiu ydą, dėl kurios sunku miegoti naktimis, o dieną būnu išsiblaškiusi ir abejinga. Liaudiškai tai vadinama kabliu. Taigi, kaip supratote, užkibau. Papuoliau. Susiviliojau. Kaip pavadinsi, taip esmės nepagadinsi. "Urvinis žmogus" mane visiškai išmušė iš vėžių. {Ir kaip man dabar grįžti prie senų įpročių, tai yra knygų krūvelės, kantriai laukiančios savo eilės?}

"Urvinis žmogus" - tai ne tik pamatuotas, nuoseklus, neperspaustas skandinaviškas trileris. Tai taip pat ir pasakojimas apie vienišumą, susvetimėjimą, žmones, kurie šiuolaikinėje visuomenėje pasirenka gyventi paribiuose ir savo noru, savo namuose tampa atsiskyrėliais - vadinamaisiais urviniais žmonėmis. Arba lengvu grobiu nusikaltėliams, ieškantiems naujos tapatybės.

Man patiko šis pasakojimas - logiškas, neperdėtas, įtraukiantis į savo verpetus, kurio centre tėvo ir dukters duetas. Bet kartu ir skatinantis įvertinti savo santykį su artimaisiais ar vos pažįstamais žmonėmis. Bei parodantis, kad gyvenimu rizikuoja ne tik stabdantys pakeleivingas mašinas atskalūnai, bet ir ant fotelio tyliai laiką leidžiantys vienišiai.

Niekaip neišsivaduodama iš bendro apdujimo, sekusio po šios knygos, imuosi kitos kriminalinės istorijos. Nes man nebuvo gana! Juk galiausiai vasara, atostogų metas. O aš sakiau ir sakysiu, kad geriausias poilsis - detektyvų skaitymas. Lengva įsitraukti, užsimiršti ir kaip bebūtų keista (turint omeny keliamą šiurpą ir įtampą) atsipalaiduoti.

Jørn Lier Horst "Urvinis žmogus", Baltos lankos, 2018.

Fredrik Backman "Beartown"

Mažo, miškų glūdumoje pasislėpusio miestelio komanda, prasilaužusi į valstybės ledo ritulio elitą. Žmonės, save tapatinantys su meškomis ir tarsi absorbuodami tąją jų jėga, stojantys prieš eilinę gyvenimo jiems metamą negandą. Įkvepiančios kalbos, broliška draugystė, sielų bendrystė, šeimos vienybė, nepažįstamųjų artuma, magiškos pergalės ir euforija. Skamba herojiškai, bemaž stebuklingai. Tačiau vienas incidentas palaužia bendruomenės vienybę ir sportinis interesas, o kartu ir miestelio identitetas, prasilenkia su žmogiškumu bei morale.

Man pasirodė, kad ši istorija itin gyvenimiška. Joje apstu veikėjų, kurie nuolat keičiasi ar nepateisina pirmojo įspūdžio. Štai, vienas, iš pirmo žvilgsnio bjaurus peštukas, vėlesniame skyriuje pasiroso besąs herojus. Arba atvirkščiai. Antras pamina savo principus. Trečias išduoda. Ketvirtas nusigręžia. Penktas po sarkazmo kauke slepia savo baimes. Jie klaidžioja, klysta, skaudina, vėl "normalizuojasi". Visai kaip mes. Nes gyvenime nėra vien balta ir juoda spalvos.

Sakydama, kad ši knyga skirta atsipalaidavimui kartu esu teisi ir meluoju. Ji lengvai skaitosi, tiesiog įsiurbia į save ir žiū - vanduo vonioje nepastebimai atšalo. Tačiau ji kartu ir stipriai paveikia, nejučiomis imi save analizuoti. Todėl man sunku patikėti, kad kas nors, skaitantis "Beartown" gali nereplikuoti į vaizduojamus įvykius kaip pavyzdžiui "aš taip niekada nesielgčiau", "jis klysta", "tai amoralu" ar "žmonės, atsitokėkit!". Jau vien dėl šio niuanso rekomenduoju perskaityti "Beartown" (maža ką, gal sulauksime ir lietuviško vertimo - jau trečiojo iš Fredrik Backman repertuaro).

Fredrik Backman "Beartown", 432 p., 2017.

Karl Ove Knåusgard "Mano kova. Mirtis šeimoje"

Kaip čia taip išeina su knygomis (ir ne tik) bei pirmais įspūdžiais..?.. Aš tikrai jaučiuosi suglumusi. Kai Baltos lankos "ant knygų mugės" išleido šią knygą, visi tie rimtesnieji apie literatūrą feisbukuose rašantys žmonės džiūgavo šiuo didžiu įvykiu (neperspaudžiu). Aišku, jie visas Knausgård knygas jau perskaitę anglų ar bala žino kokiomis kalbomis, bet daugiau plojo ir kitus pritarimo gestus rodė grynai dėl garbės reikalo. Tai yra - lietuviškos verstinės literatūros garbės reikalo.

O suglumusi aš likau ir nebe pirmą kartą, nes vat taip būna, kad visų liaupsinama knyga nesuapeliuoja nors tu ką!!! O po kiek laiko, nei suprasi iš kur, nei kodėl, ateina UŽSIMANYMAS. Ir jis niekada niekada nenuvilia.

Štai taip aš išsiplėčiau savo pamąstymuose, o galbūt turėjau pradėti nuo tokių skambių frazių kaip wow, valio, beprotiškai fantastiška ir pan. Nes "Mano kova. Mirtis šeimoje" yra unikalus literatūrinis kūrinys. Aiškinu kodėl.

Visų pirma, eilinis Norvegijos bičas, bandantis prasimušti kaip rašytojas, sugalvoja tiesiog imti ir aprašyti savo gyvenimą. Bet suprask, įspūdingai jis net negyveno! Būdamas šešiolikos suko galvą su kuo praleist naujus metus (ar ne tik man naujako praleidimas namie su tėvais, ypač paauglystėj, prilygo socialinei savižudybei???), stebėjo savo tėvų tarpusavio ir asmeninius elgsenos pokyčius, pats tavo tėvu ir jautėsi greičiau visišku fail'u tame reikale, o ne "super duper visada ramiu ir laimingu, užkandžiais ir pleistrais apsirūpinusiu tėvu, su gražia žingine einančiais, ačiū prašau frazėmis besimėtančiais ir nesikeikiančiais vaikais". Aš tėvystės reikale truputį patirties turiu, bet perskaičius šiuos du Karlo Ovės pamąstymus, lyg kabėjusį ant liežuvio galo žodį pagaliau prisiminiau.

Ir galiausiai, įsivaizduokit, kad jūsų mylimas knygų herojus, kad ir Haris Hūlė (o gal Poteris), Pranciškus Ksaveras iš Milkantų Norvaiša ar Bridžita Džouns būtų gyvi, nefiktyvūs asmenys, ir juos kokioje Vilniaus knygų mugėj galėtum sutikti? How cool is that???

Mane po šitos knygos ištiko sunkus book hangover. Ir labai daug jėgų prireikė (su tuo noru kovoju lig šiol), kad likusių PENKIŲ dalių neatsisiųsčiau anglų k. Bet velniai rautų, kaip gera skaityti kokybišką verstinę literatūrą!!!

Karl Ove Knausgård "Mano kova. Mirtis šeimoje", Baltos lankos 2018.

Thomas Mann "Budenbrokai"

Thomo Manno "Budenbrokai" yra visiška klasika, didžioji literatūra, legend. Stora, kokybiška, autentiška - ji, deja, kaip ir kitos autoriaus knygos Lietuvoje mažai buvo akcentuojama. Ar čia aš klystu ir visi jau Thomą Manną skaitė ir jo trobelėje Nidoje lankėsi?

Knygoje pasakojamas vienos Liubeko verslininkų šeimos - kelių jos kartų - gyvenimas, o aprašomi epizodai varijuoja nuo šeimyninės pusryčių scenos iki miesto tarybos posėdžių. Knyga labai sodri įvykių ir personažų atžvilgiu, nors pasakojimo ašis - trys Budenbrokai - broliai Tomas ir Kristijanas bei jų sesuo Toni. Tomas - stoiškas, principingas, tvirtas vyresnysis brolis. Kristijanas - plevėsa, nuolat kalbantis apie savo emocinę ir fizinę būklę. O Toni! Vėjavaikė, pamaiva, nenustygstanti Toni...

Skaitant susidaro įspūdis, jog Budenbrokų misija - būti pavyzdine miesto šeima: valdyti pelningiausią verslą, auginti sėkmingiausius vaikus, sklandžiai kūrenti šeimos židinį. Tai jų skleidžiami, bet nepasiekiami idealai. Nes "argi idealai yra tam, kad mes juos pasiektume, juos įgyvendintume? Ne, anaiptol ne! Žvaigždžių niekas negeidžia, geidžia vilties..." Taigi viltis, o ne išsipildymas Thomo Manno kūrinyje laikomas didžiausiu gėriu. Įspūdžiui sustiprinti pasitelkiama François de Rochefoucauld citata "Viltis, nors ir apgauli, bet veda mus maloniu keliu į gyvenimo galą". O ir priėjusi tą galą Toni - tipiška, vilties nestokojanti Toni - tikisi vėl susitikti su anksčiau išėjusiais brangiais žmonėmis.

Na, o aš viliuosi, kad į mano rankas dar ne kartą pateks tokia kokybiška, amžiumi alsuojanti grožinės literatūros knyga!

Thomas Mann "Budenbrokai", Jotema, 2014.

Eleanor Catton "Šviesuliai" - TOP 5 pildosi

Šį įrašą pradėsiu matyt itin neprofesionalia gaida: nuostabi knyga! Ir nuo šiol kiekvienas mano žodis tenedrįsta prieštarauti užduotam tonui.

Man gyvenime pasitaiko pajusti impulsyvią nuojautą rinktis tam tikrą knygą. Pamenu, kaip "užplaukė" pirkti O.Pamuk "Tos keistos mano mintys" bei T.Venclovos "Nelyginant šiaurė magnetą". Gerai pamenu ir tą šypseną, lydėjusią verčiamus puslapius bei patiriamą išgyvenimą - tiesiog laimę. Šįkart nuojautos vėl gi paklausiau (o buvo ganėtinai sunku ją išgirsti knygų mugės šurmuly). ((Dar turiu pridurti, kaip man rankose kilnojant "Šviesulius" šalia su ta pačia intencija atsistojo paauglė ir jos mama, bambėdama kokia nesąmoninga knyga - tai mano atveju sealed the deal. Matyt, vis dar turiu polinkį priešgyniauti bambančių mamų akivaizdoj)). Norėdama būti atvira, turiu pripažinti, kad mane veikė vienintelis išankstinis žinomas faktas - tai istorijos lokacija. Juk aš, būdama knygine keliautoja, kuriai skaitymas atstoja realų turizmą, tikrai negalėčiau atleisti sau progos aplankyti išsvajotąją Naująją Zelandiją!!!

Bet o tačiau, labiausiai mane sužavėjo siužeto plėtojimo maniera. Tikiu, kad yra terminas jai apibūdinti. Literatūrologai? Na, kai viename skyriuje dėstoma, ką pasakė ar padarė X ir Y, o kitame rašoma  "o Z tuo metu". Taip, tai gali varginti (juk herojų yra 20 ir kiekvienas išsamiai aprašomas) ir erzinti (tikrai žinomas tas jausmas, kai įsiskaitai ir lauki kas bus su aprašomu veikėju toliau, o čia BAM - naujo herojaus nuotykiai!), bet oj kaip verta! Puiki, meistriška, intriguojanti ir neprailgusi (750 psl.) literatūrinė kelionė, vedanti tiesiai į mano asmeninį 2018 metų TOP 5.

Turiu pripažinti: pradžioje su knyga reikia dirbti. Įsiskaityti nėra labai lengva, o ir vėliau ta veikėjų gausybė priverčia karts nuo karto sugrįžti į knygos pradžią ir pasitikrinti asmenybes. Netgi siūlų galų suvedimas verčia sukti galvas. Kas mano atveju užmezgė labai nudžiuginusį dialogą su Fantastiškąja knygų žiurke, kuri aprašė labai įdomius knygos atsiradimo ir vertimo į lietuvių kalbą aspektus (minimas net Kristinos Sabaliauskaitės vardas, todėl turėtų suklusti mano skaitytoja iš už Baltijos).

Eleanor Catton "Šviesuliai", Baltos lankos, 2018.

Hallgrimur Helgason "1000° moteris"

Galbūt kad gimė Islandijoje, gyvenimas jos taip susiklostė. Juk gyventi tokioje šalyje atrodo ne pyragai. O galbūt mano grynai netiesioginis įspūdis yra visiškai klaidingas. Gal kaltos perskaitytos tragišką moterų likimą šioje šalyje aprašančios knygos ( H.Kent "Paskutinės apeigos" ir šioji), galbūt gyvenimas toje vis dar mistiškai bauginančioje, o kartu ir paslaptingai traukiančioje šalyje visai kitoks... Tačiau ne apie tai šis įrašas.

O apie skaudžiai gyvenimo mėtytą ir vėtytą moterį. Jos, senos, ligotos, mirštančios moters prisiminimai, pradžioje pasakojami lengvabūdžiu, humoristiniu tonu ir tokios įžvalgos kaip ši ne tik verčia kikenti, gerai nuteikia, bet ir skatina susimąstyti: "Visą gyvenimą taupai senatvei, o kai ji pagaliau ateina, nebesvajoji, kur išleisti pinigus, ir nebenori nieko kito, tik myžti į lovą. Na, žinoma, būtų buvę neblogai nusisamdyti kokį jaunutį vokietuką, kad pusnuogis pašoktų žvakių šviesoje ir man, prie patalo prikaustytai senei, paskaitytų Šilerį. Bet dabar Islandijoje uždrausta bet kokia prekyba žmonėmis, taigi nėra dėl ko apgailestauti."

Tačiau, nors pasakojimo pradžioje gali pasirodyti, kad knygos varikliukas - šūstros moterėlės pabičinimai apie gyvenimą ir vyrus ("aš gerai pažįstu vyrus, nes gyvenau su tieka jų, kiek būta apaštalų, nors kiekvieno pimpalą ir suka kitokia aureolė"), kuo toliau, tuo labiau atskleidžiamas negandų ir skausmo persotintas knygos herojės gyvenimas.

Ir kol neperskaitai apie visą išgyventą skausmą, norisi pabumbėti apie josios apleistus vaikus, įskaudintus artimuosius, egoistišką elgesį. Bet galiausiai, visoms jos kelyje įvykusioms tragedijoms nugulus juodu ant balto, papasakojus apie išgyventą karą, prievartą, badą, smurtą, vaiko netektį, ligas; po viso to nebegali jos smerkti. Nes jei įmanoma tokį gyvenimą išgyventi be sudurtų venų, pragertų kepenų ar kambario minkštomis sienomis - tai tik šitaip. Lengvabūdiškai, humoristiškai, atsainiai. Bet išgyventi galima!

Šiandien mano gimtadienis, pirmas 30+. Ir man simboliškai svarbu palikti įrašą apie šią stiprią moterį. Apie pirmojo Islandijos prezidento anūkę, pasakojančią apie savo gyvenimą, jau daug metų mirštančią, bet užtat su savo fake profiliu Facebook apsimetančia ex mis pasaulis ir subūrusia nemaža gerbėjų pasaulyje, gebančia įsilaužti į įtartinos marčios elektroninio pašto dėžutę ir rezervuojančios sau laiką krematoriume. Aj, ir dar turinčią veikiančią, nepanaudotą granatą. Kiekvienai moteriai - stipriai rekomenduoju perskaityti!

P.S. Autorius sako, kad istorija išgalvota. Bet aš priėmiau kaip už gryną pinigą ir man dzin!

Hallgrimur Helgason "1000° moteris", Alma littera

Ann Patchett "Vieningieji"

Viršelyje pavaizduoti apelsinai istorijos pradžioje pasirodo trumpai, bet efektyviai. Jų lupimas, sulčių spaudimas - labai įtraukiantys, gyvi vaizdiniai, tačiau už aprašomas scenas svarbiau tai, kad su šiuo įvykiu pasikeičia dviejų šeimų likimai. Dvi santuokos virsta viena, o šeši vaikai neužilgo bus priversti savo laiką karts nuo karto leisti drauge. Ir tai turės pasekmių ne tik jų, jiems artimų žmonių gyvenimui, bet ir rašytojos plunksnos kuriamam pasauliui bendrąja prasme.

Nors šioje knygoje aprašomi epizodai iš dviejų šeimų gyvenimo, norisi išskirti tą kuriamos istorijos paliktą įspūdį, kurį galima įvardinti tokiais žodžiais: "gyvenimo vingiai nėra pavaldūs žmogui". Ir nors jie kartais gali atrodyti neteisingi, kvaili, beprasmiai ar netgi komiški, visgi žmogaus valia juos pakreipti yra labai ribota ir trumpalaikė.


Šios knygos skaitymas lyg transo būsena. Jauties prikaustytas, gal netgi supančiotas, bemaž užburtas - bevalis skaitomos istorijos stebėtojas. Beskaitant vis lauki to didžiojo "boom", o perskaičius - nežinai ar jis buvo. Bet štai rašau ir mąstau, kad tai knyga vien apie tuos "boom", kurie, ir tai esminis autorės meistriškumo įrodymas, o kartu ir knygos žavesio paslaptis, aprašomi bene kaip fonas paprastiems, dažnai buitiškiems herojų išgyvenimams. Dėl šio niuanso yra mažai dirginamos skaitovo emocijos ir jos išlieka pastovios. Tačiau tai tikrai nereiškia nuobodaus ar neintelektualaus skaitymo. Greičiau ramų ir atpalaiduojantį, bet vistiek kokybišką.

O perskaityta istorija vis sugrįžta. Ypač kai mintys klajoja mąstant apie susitikimus, atsitiktinumus, kvailokai susiklosčiusius pokštus ar kitus gyvenimo vingius. Juk herojų gyvenimai parodė: gyvenimo kelias netolygus ir netiesus. Jis sukasi, šakojasi, kyla ir leidžiasi, dažnai netikėtai sustoja, o kitu atveju vis tęsiasi ir tęsiasi. Ir kiekvienas ištartas žodis, atsitiktinis poelgis turi tik sau būdingas pasekmes.

Ann Patchett "Vieningieji", Baltos lankos, 2017.

Agnė Matulaitė "Žali sausainiai. Knyga sveikiems neurotikams"

Nerimas, sumaištis, baimė, pyktis, liūdesys - tai žmogaus jausmai, vis nustumiami į paribį. Nes juos jausti ar apie juos kalbėti nekoretiška. B l o g a i. Netgi liaudies išmintis byloja - "nervus į konservus". Tačiau A.Matulaitė, nors ir neskatina tuoj pat imti ir išjausti viską atvirai bei viešai, ugdo toleranciją tiems mūsų ne tokiems patraukliems asmenybės atspalviams. Ir teigia: kol vykdoma refleksija, tol augama ir tobulėjama. Taigi nuo šiol visi neurotikai lendam į dienos šviesą!

Autorė į rankas įduoda patrauklų įrankį savirefleksijai - knygą keistu, bet pagaunančiu pavadinimu. Iš jos aprašomų trumpų, asmeninių, savoje kasdienybėje atpažįstamų istorijų lengva susigeneruoti pamokymus. Jos aprėpia tikrai daug temų, todėl esu tikra, kad knygą ne tik galima, o ir reikia skaityti pakartotinai - kad pavyktų iš jos išspausti kuo daugiau.

Aš norėčiau išskirti tris svarbiausius momentus, darančius knygą patrauklia ir paklausia. Pirmiausia, tai autorės gebėjimas kitu kampu pažvelgti į įprastas situacijas (pavyzdžiui kambario tvarkymą). Taip pat, gilinimąsis į aktualias, dažnai rezonansines temas bei jų analizavimas pasitelkiant mokslines žinias (tarkim alkoholio vartojimo kultūrą ir su ja susijusius draudimus). Galiausiai ir svarbiausiai - naujų temų pristatymas.

Labiausiai mane asmeniškai supurčiusių tokių temų - suaugusiųjų patyčios. Tai, kas buvo visai čia pat ir sugebėjo išlikti neįvardinta, dabar, po Agnės žodžių, matosi kaip ant delno. Elgsena, mūsuose laikoma normalia ir netgi laukiama suaugusiųjų tarpe, ant darželių ir mokyklų sienų kabančiuose plakatuose afišuojama kaip absoliučiai netoleruotinas elgesys. Neabejotinai juokingai graudi situacija!

Todėl ne veltui sakoma, kad reikia pradėti nuo savęs. Nes kol nesame atskira sala ir gyvename visuomenėje, sulig kievienu mūsų žingsniu vardan to augimo bei tobulėjimo, ir šalia mūsų esantys bus priversti bent galvas pasukti ta kryptimi. Ir aš šventai tikiu, kad niekada nesuklysi nusprendęs paskaityti knygą. Ypač jei ji kokybiška, aktuali bei jautri. Būtent tokia kaip ši.

Agnė Matulaitė "Žali sausainiai. Knyga sveikiems neurotikams". Tyto alba, 2017.

Manuel Rosa "Kolumbas. Atskleistoji istorija"

"Tiesa ta, kad apie istoriją žinome kur kas mažiau, negu nežinome. Vien tai, kad nieko nežinome apie kai kuriuos įvykius, nereiškia, kad tų įvykių nebuvo. Be to, daugelis užrašytų ir išlikusių pasakojimų parašyti laimėtojų ir skleidžia laimėtojų požiūrį pralaimėjusiųjų atžvilgiu. Tie, kurie valdo plunksną ir rašalą, gali laisvai rašyti, cenzūruoti,  iškraipyti ir pakeisti įvykius savo pačių naudai ir šlovei. Iškraipymas ir cenzūra priveda ne prie tikslaus, o prie klaidingo istorijos atpasakojimo. Niekas negali to iliustruoti geriau už plačiai pasklidusią pasaką apie Amerikos atradėjo gyvenimą ir žygdarbius".

Netikiu, kad kada nors sugebėsime vertinti žmonijos istoriją objektyviai. Visada jos supratimą ir pateikimą veiks interesai, lūkesčiai ar polinkiai. Matyt, ir vienintelės, teisingiausios tiesos čia nėra ir negali būti. Tačiau melą karts nuo karto bandoma atskleisti, o klaidingus faktus paneigti.

Manuel Rosa šioje knygoje siekia paneigti ligi šiol faktais laikytas žinias: Amerikos atradėjo kilmę, vardą, saitus su Portugalija, netgi Amerikos atradimo netikėtumo faktorių. Jis teigia: "Kristobalio Kolono skaptas vaidmuo buvo ne "atrasti" Naująjį Pasaulį, o paprasčiausiai būti pirmuoju portugalų jūrininku, įgaliotu portugalų karaliaus atskleisti, kad tos slaptos žemės egzistuoja". Ir nors retkarčiais autoriaus naudojamas stilius primena sąmokslo teorijos, o to paties dalyko akcentavimas - įkyrų siekį patraukti dėmesį, yra ir labai stiprių momentų. Ir jų nemažai!

M.Rosa, pusę savo gyvenimo paskyręs šiam tyrimui, bando įtikinti, kad Kolonas (aka Kolumbas) buvo didikas, puikus jūreivis, Ispanijos rūmuose vykdęs slaptą, Portugalijos karaliaus Jono II paskirtą misiją - įtikinti karalienę Izabelę ir karalių Ferdinandą ieškoti jūrų kelio į Indiją per Vakarus, taip apsaugant Portugalijos prekybinius interesus Afrikoje ir tikrojoje Indijoje. Autoriaus cituojami šaltiniai ir argumentai yra išsamūs ir įtikinami, todėl nesunku priimti ir "užsidegti" naująja versija.

Nepaisant to, ji nors ir suintrigavo, bet nenustebino. Juk negali būti naivus ir aklai tikėti vadovėlinėmis tiesomis, ypač kai ant kortos pastatyta tiek daug. Tačiau kita autoriaus pateikiama žinia - alternatyvus Kolono tapatybės aiškinimas - yra gana revoliucinga, o ir intriga atsiranda kaip mat. Pagrįsdamas savo spėjimą, autorius teigia, kad didysis Amerikos atradėjas turėjo karališko - Jogailaičių - kraujo, t.y., buvo Varnos mūšyje dingusio Jogailos sūnaus Vladislovo III sūnus. Sukirbėjus nacionaliniam interesui, darosi itin įdomu. Ir nors perskaičius knygą, iš kurios pirmiausia išmokstama aklai netikėti oficialiomis istorinėmis tiesomis, kažkaip visai paprasta patikėti šia (juk neoficiali!).

Manuel Rosa "Kolumbas. Atskleistoji istorija", Charibdė, 2014.

Susan Sontag "Ugnikalnio mylėtojas"

Literatūros haute couture. Sodrus, vaizdingas, besikeičiantis pasakojimas apie meilę žmogui, daiktui, ugnikalniui. Ir apie žmogaus savastį, nublankstančią prieš chaotiškas akimirkas.

Cavalliere - šios istorijos bendrasis vardiklis - racionali, santūri, stoiška asmenybė, tačiau ir aistringas kolekcionierius, neabejingas grožiui, jam pavaldus. Potraukis gražiems daiktams, objektams ir nerimstantis siekis pildyti kolekciją atveda į jo gyveniną tą, kuri kartu bus ir jo laimė, ir pragaištis. Šios dvi atrodytų nesuderinamos sąvokos joje nevalingai gyvena kartu ir nulemia tiek labai mylimų aplinkinių, tiek ir pačios gyvenimą.

"Mylėti ugnikalnius reiškė pastatyti revoliuciją į jos vietą. Gyventi šalia negandos prisiminimo, gyventi tarp griuvėsių - Neapolio arba šiandien Berlyno - vadinas, būti garantuotam, kad gali ištverti bet kokią katastrofą, net ir pačią didžiausią." Bet ne visa griaunantis ugnikalnio išsiveržimas ar brutalaus politinio režimo išgyvenimas knygoje reiškia esmines gyvenimiškas katastrofas. Tai gaivališkas, neracionalus džiaugsmas, meilė, sėkmė, aistra - jie sužybsi akinamai, bene akimirkai, bet tampa žmogaus charakteristikos pamatais, atminimo poliais.

Šios katastrofos - asmeniniai herojų ugnikalniai: priversti gyventi jų papėdėje, taigi nepajėgūs ir pamiršti savo pragaištingos laimės. Ir nors juos gali palaikyti nugalėtojais, tai tėra apgaulė. Nes jie bus pergyventi savo palikimo, kurį formavo ne įdirbis ir pasiekimai, o bendras įspūdis, visada labiau įtakojamas ekstravagantiškų akimirkų.


Kristina Sabaliauskaitė tarė: "Ne kartą esu minėjusi, kad man labai patinka proza, parašyta akademinių žmonių. Tai būna įdomūs, labai intelektualūs tekstai ir kartu labai stiprūs literatūriškai. Kaip vieną tokių pavyzdžių galėčiau įvardyti Susan Sontag ir jos knygą "Ugnikalnio mylėtojas", kuri man yra turbūt vienas tobuliausių intelektualaus, istorinio romano pavyzdžių". Galiu tik paantrinti, kad tai buvo neeilinė literatūrinė kelionė, kokybiškas 2017 palydėjimas (knyga užbaigta ~23 val., 2017 12 31)

Susan Sontag "Ugnikalnio mylėtojas", Baltos lankos, 1998.

Adam Johnson "Našlaičių prižiūrėtojo sūnus"

Kai žmogaus gyvybė yra nieko verta ir priklauso nuo kito valios, ir kai tėra svarbiausia išgyventi. Ar kai sutuoktinis, darbo, gyvenamoji vieta yra parenkama ir primetama. O kai mama, tėtis ar vaikas gali būti "nusavinamas" dėl kito įnorių. Net kai gerai suplanuotas, bet vis dėl to absurdiškas melas traktuojamas kaip tiesa.

Tai Adam Johnson fikcija apie gyvenimą Šiaurės Korėjoje, kuri man pasirodė tarsi panaši į á la bado žaidynių ar kitas post-apokaliptines knygas. Ir nors ji parašyta taip įtaigiai, kad imi ir įtiki lyg kokia autobiografija, vis kartoji "fikcija...fikcija"... Lyg mantra... Veltui.

Tikrai sunku patikėti, kad toks absurdiškas gyvenimas galimas realiu laiku realioje vietoje. Radijo pranešimai - visiems vienodi, signalizuojantys tarsi kokiai zombių bandai, kada keltis, dirbti, ką ir kaip mąstyti. Kiekvieną vakarą išjungiama elektra. Nuolatinė baimė tapti šnipinėjimo objektu ir auka. Ir nors aprašomi įvykiai turėtų būti dalinai išgalvoti (nes juk ir absurdiška, ir kraupu), gali taip ir nebūti. Nes štai japonų grobimas iš pakrantės - faktas. Patikrinau.

Kaip bebūtų, knyga yra labai sodri  tuo atžvilgiu, kad joje aprašomi matyt visi Šiaurės Korėjoje įmanomi gyvenimai - eilinio darbininko, smogiko, valstybinio sektoriaus tarnautojo, darbo stovyklos kalinio, top valdininko. Ir šiuos amplua pereina vienas ir tas pats pilietis - našlaičių prižiūrėtojo sūnus. Šalia jo kuriami ir kiti, ne mažiau įdomūs, personažai: pabėgę, likę, tikėję, bijoję, atradę, viešpatavę, pasitraukę, išdrįsę, pasidavę, pasiaukoję, išgyvenę.

Netikiu, kad perskaičius šią knygą galima apseiti be sukrėtimo. Be keliamų klausimų ar abejonių. Galiausiai be susierzinimo ar pykčio. Bent vienas iš šių potyrių garantuotas. O kartu ir skaitymo malonumas. Pažadu.

Adam Johnson "Našlaičių prižiūrėtojo sūnus", 2014, Baltos lankos.