Visgi iliuzijos efektas tėra momentinis ir nereikia raustis giliai po sąmonę, kad suvoktum apie kokius išgyvenimus rašoma. Tačiau tas autoriaus nenoras susikoncentruoti ties bevardžiais įvykiais nukreipia skaitytojo žvilgsnį į kitą problemą. Į žmoniškumą ir tai, kas turėtų būti laikoma visiška jo priešingybe.
"Brodeko" veikėjai baugiai apgaulingi. Skalė, matuojanti jų žmoniškumo "laipsnį", šviesos ar tiksliau būtų sakyti skyriaus, netgi pastraipos greičiu, gali pasikeisti nuo teigiamos iki minusinės. Tokia nepastovi atmosfera, veikėjų pasiskirstymas tarp žmonių ir... "antžmonių" (neišsiskiriančių jokiomis fizinėmis savybėmis, deja) verčia ne tik stebėtis, kelti klausimus ir labiau palinkti ties skaitomu puslapiu, bet ir giliau įsirausti į savo dūšią. Kurioje gal ir nebus rasti atsakymai bei paaiškinimai, susiję su aprašomais įvardinamais ir neįvardinamais įvykiais, bet tikrai bus suduotas impulsas savo ir artimųjų požiūrių bei poelgių įsivertinimui.
Gal dėl to aplanko jausmas, lyg prie visų patirtų emocijų dar gautum ir karmos taškų. Kurie, beje, tikiu, yra dosniai suteikiami kiekvienam skaitytojui. Nes kokia gi kita problema nei žmoniškumas gali būti universalesnė? Todėl labai norėtųsi "Brodeką" prikalbinti perskaityti kiekvieną. Dėl akimirkos iliuzijos ir galiojimo termino neturinčios savistabos. Ir dėl tų nematomų centimetrų, kuriais paaugi kažkur gilumoje.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą