Kazuo Ishiguro "Dienos likučiai" ir "Neleisk man išeiti"

Jei aplinkybės būtų susiklosčiusios kitaip, šiuo metu jau žinotume, kas gavo Nobelio literatūros premiją.  (Ir gal visi šluotume iš knygynų Murakami knygas. Ar vis dar ne?). Ir nors tyčia neplanavau kaip tik tokiu laiku rašyti apie praėjusiųjų metų laureato kūrinius, šįkart noriu pakalbėti apie Kazuo Ishiguro duetą - "Dienos likučius" bei "Neleisk man išeiti".

Abiejų šių knygų skaitymo patirtys - visiškai skirtingos. "Dienos likučiai" pareikalavo iš manęs ir drausmės, ir užsispyrimo (na, bent iki to taško, nuo kurio susigyvenama su knyga ir skaitymas nebereikalauja pastangų). Tuo tarpu jau pradėjusi skaityti pirmąjį "Neleisk man išeiti" puslapį pajutau esanti visiškai užkibusi. Nepaisant šių aspektų, abu kūriniai pasirodė labai panašūs tiek problematine prasme, tiek galutinėje išdavoje.

"Dienos likučiuose" rašoma apie liokajų - profesionalą iki kaulų smegenų. Jo stotas ir maniera yra tokie keisti bei svetimi, kad nesu tikra, ar siųsčiau jį eksponuoti į muziejų, ar kokiai nors paranormalius reiškinius tiriančiai komisijai. Gali pasirodyti, kad mano pareiškimas yra perspaustas, tačiau knygos veikėjas yra toks mechaniškas ir nepripažįstantis savanaudiškų tikslų, kad nori nenori imi kvestionuoti jo žmoniškumą. Jo profesija užvaldžiusi, o gal reikėtų sakyti apnuodijusi širdį ir protą, o paaukotas gyvenimas šeimininkams kelią tą graudulį, kai vis ima virpėti lūpos, o akys drėksta taip ir neišliedamos nei vienos ašaros. Toks suturėtas skaitymo potyris, atspindintis ir liokajaus gyvenimą, kai net ir menka atsiradusi galimybė asmeniniai laimei išlįsti pro adatos skylutę numalšinama pareigos jausmu.

O štai nors knygoje "Neleisk man išeiti" rašoma apie visiškai realybės neatitinkančius įvykius (aš bent viliuosi!), tiek kuriama atmosfera, tiek aplinka bei veikėjai atrodo visiškai normalūs ir natūralūs. Ir nors tų veikėjų atsiradimo aplinkybės bei funkcija kelia diskomforto jausmą, skaitant neapleidžia empatija ir susitaikymas. O kartu su vis naujesnėmis, vis šiurpesnėmis pasakojimo detalėmis gimsta klausimai dėl veikėjų žmoniškumo, mokslo bei technologijų progreso etiškumo ir žmonijos ateities.

Ishiguro rašo ramiai, jo kūryba neįaudrina tiek, kad norėtųsi knyga patikrint sienų tvarumą ar necenzūriniais žodžiais išplūsti savo priedermės uzurpuotą liokajų ar beširdžias žmonių užmačias organas po organo paaukoti jaunuolius. Bet pastraipa po pastraipos, skyrius po skyriaus pasijauti užburtas tos graudžios ramybės, leidžiančios į pasakojamus liūdnus, žiaurius, nehumaniškus įvykius pažiūrėti blaivia galva ir giedromis akimis. Gal dėl to ir nuo perdėm reakcingų emocijų atmieštas įspūdis bus grynesnis bei ilgaamžiškesnis.

Kazuo Ishiguro "Dienos likučiai", Baltos lankos, 2017.
Kazuo Ishiguro "Neleisk man išeiti", Baltos lankos, 2018aaa.