Tačiau mano nusistatymas pasikeitė beskaitant šią dalį - ir gana greitai. Supratimas, iš pradžių gal pasireiškęs kaip pajautimas, labai greitai ir užtikrintai įtikino mane: tai, ką kalba ši knyga, aš girdžiu ir privalau sugromuliuoti į tekstą.
Ir pradedu nuo to, kad "Silva Rerum IV", lyginant su jos pirmtakėmis, yra visiškai kitokia. Ne dėl to, kad veikėjai ar siužetas nukrypsta nuo anųjų dalių ar kad autorės stilius pakinta. Šioje - paskutiniojoje - dalyje garsiausiai ir aiškiausiai jaučiamas autorės žodis: lyg palinkėjimas, pamokymas, bene palikimas Lietuvai.
Kad persvarstytume savo elgesio papročius ("tenka gyventi metu, kai seni sprendimai nė kiek nebetinka, kai reikia ieškoti naujų išeičių pavojaus akivaizdoje, atėjo sunkūs laikai, kai derėtų vien vienytis, kad išliktume, o ne ieškoti skirtybių"), didintume mokslingumą ("jei mes norime išgyventi, turime pirmiausia jais pasirūpinti, o šitai neįmanoma be mokslo ir edukacijos, nesgi, bičiuli, ar manai, kad mūsų užmojai, mūsų reformos galės sudygti beraščių kvailių galvose?"), mylėtume ("juk galbūt ir krikščioniškos meilės tegaunam tik tiek, kiek patys jos išdaliname kitiems"), mokytumėmes iš klaidų ("neturime būti pasmerkti kartoti mūsų protėvių nuodėmių, tekartokime žygdarbius, kad mes kiekvienas užgimę atverčiame naują puslapį ir tik nuo mūsų dorybės, garbės ir žodžio tęsėjimo priklauso ką jame įrašysime"), susirūpintume miestelių ir kaimų padėtimi ("valstiečiai ir jų padėtis, jų trobelių švarumas, laukų įdirbis, miestelių tankumas jiems patikimai bylodavo apie pirmąkart matomo krašto ekonominę būklę"), nebūtume trumparegiais ("išvydus nematytą, nesupramtamą daiktą ar reiškinį pirmiausia jį stengtis ištyrinėti, suprasti, tik vėliau - įvertinti ar juolab pasmerkti"); nebijotume šypsotis ("ak, bičiuli, tikiuosi, toji šypsena bus dar dažnai tau ant lūpų, nors čia, jūsų krašte, regis, vis dar laikoma šėtonišku savimylos ir arogancijos ženklu, o ne nebylia padėka Viešpačiui už jo malones"), būtume tolerantiški ("jei Viešpats mums atsiunčia ne šiaip geismą, o meilę, kuri yra jo didžiausia malonė, negi mes galime rinktis ar su šituo kovoti, negi mes galine rinktis, ką mums mylėti? Juk pirmiausia mylime sielą, o ne kūną ir lytį...")..
Šis kūrinys labai sodrus geografine imtimi, veikėjų portretais, gvildenamomis temomis bei vaizduojama kultūrine, politine atmosfera. Nors ir ne paskutinysis iš Norvaišų, betgi autorės plunksnai nulėmus, Pranciškus Ksaveras iš Milkantų Norvaiša tapo finaliniu giminės sagos heroju. Vis dar šiek tiek provincialus, bet jau labiau kosmopolitiškas; vis dar šiek tiek pasiduodantis meilei, bet jau daugiau išlaikantis šaltą protą. Jėzuitas, eruditas, nuosaikus modernistas, pietavęs su didikais ir vadavęsis skurde, gyvenimą nugyvenęs kvailai, nes, kaip pasirodė senatvėj, pernelyg nelaimingai. Jis, tebepasižymintis giminės per kartas suformuotomis ypatybėmis, jau yra kitoks. Ir tai teikia vilties.
Negailiu, jog baigėsi "Silva Rerum" serija. Keturis kartus buvo taip gerai, kaip tik gali būti (ar galėjome pre-SilvaRerum laikotarpyje tikėtis tokio lietuviškos literatūros apogėjaus?). Ir visai ramiai laukiu naujų autorės dovanų.
Kristina Sabaliauskaitė "Silva Rerum IV", išleido "Baltos Lankos", 2016.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą