Leïla Slimani "Žmogėdros sode"

Siela nesušils, širdis neapsals, harmonija neateis perskaičius šią knygą. Tai kam tada skaityti tokią ar panašias knygas? Knygas, kurios verčia pasijusti nepatogiai, knygas, kurios piktina, knygas, kurios lenda į galvą ir neduoda ramybės. Būtent dėl to. Nes ir gera literatūra būna nekomfortiška. Nes mes gyvename pasaulyje, kuriame jei nesiekiame būti izoliuotais, turime nutuokti ir apie tokias psichologiškai sunkias temas.

Tai knyga, kurioje seksas tuo pačiu nieko nereiškia ir reiškia pernelyg daug. Pagrindiniai herojei Adelei seksas yra jos gelmė, jos šešėlis, tai jos būties šaltinis, tačiau kartu ir momentinis, atmintyje neišliekantis veiksmas - "jos amnezijoje plūduriuoja raminantis pojūtis tūkstantį kartų egzistavus per kitų geismą". Kiekvienas kartas - jos egzistavimo įrodymas, lyg maža mozaikos dalis bendroje dėlionėje. Atsisakiusi to, jos paveikslas pakriks ir išbluks.

Tai istorija apie moterį, kuri išgyvena baimę bei liūdesį ir kuri per patiriamą geismą bando apčiuopti save. Bet ji negeidžia vyrų, su kuriais sueina. Ne kūno ji trokšta, o situacijos. Tai jos narkotikas, jos žiežirba. Ir jai yra du keliai - perdegti arba užgesti.

"Žmogėdros sode" - tai nepatogaus siužeto kūrinys. Nemanau, kad jam gali likti abejingas, nes skaitytojui duodamas impulsas: skatinama ieškoti, aiškintis, suprasti. Manau, tai pagrindinė jos vertingumo ir sėkmingumo priežastis: neįmanoma likti nuošaly.

Leïla Slimani "Žmogėdros sode", Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2017.