Profesionalus požiūris į legendinį, labiausiai pasaulyje atpažįstamą Renesanso meistro Leonardo Davinči paveikslą "Mona Lisa" ("Džokonda"). Pirmoje knygos dalyje, remiantis istoriniais faktais, archyvine medžiaga analizuojami portreto "žmogiškieji ištekliai": tai žmonės, šeimyniniais ar profesiniais ryšiais susiję su pozuotoja Lisa Gherardini. Jos tėvų, protėvių, sutuoktinio bei jo šeimos ir Leonardo Davinči bei meistro giminių portretai atkuriami analizuojant istorinius šaltinius.
Antroje knygos dalyje dėmesio centre - paveikslas bei jam įtaką padariusi poezija, tapytojo asmeniniai interesai, mokslas; taip pat apžvelgiami įvairūs šiuolaikiniai technologiniai tyrinėjimo būdai.
Autoriai žada: perskaitę jų knygą į legendinį portretą jau nebežiūrėsite taip pat. Na, čia jie neklydo. Nes dabar aš matau ~24 m. moterį, trečią sėkmingo audinių prekeivio iš Florencijos žmoną. Ištekintą jauną (kaip įprasta anuomet), prigimdžiusią būrį vaikų (šiandien sakytume krūvą), greičiausiai vis dėl to nepasižymėjusią jokiomis ypatingomis asmeninėmis savybėmis, dėl kurių ir po 500 turėtų būt taip masiškai šlovinama.
Visiškai kitaip dabar suprantu ir mitologizuotą josios šypseną ir žvilgsnį. Ir manau, kad jai tai buvo tikslingai priskirta Davinčio teptuko. Skyriuose, analizuojančiuose Renesanso dailės ir poezijos tarpusavio santykius, pristatoma Davinči kūrybai įtaką padariusi Dantės ir Petrarko poezija. Remiantis Leonardo interpretacija "painting is mute poetry" bei tokiomis eilėmis kaip Dantės "the image of her when she starts to smile breaks out of words, the mind cannot contain it, a miracle too rich and strange to hold" ar Petrarko "and her expression promises me peace" galima daryti prielaidą, kad Lisai Gherardini labai nuskilo - portreto autorius, siekdamas "supoetinti" savo darbą bei įamžinti moters grožį priskyrė jai tokius bene dieviškus bruožus, kurie masina ir praėjus pusei tūkstantmečio... O taip pat knygoje įrodoma, kad "Mona Liza" yra ne tik meno kūrinys, bet ir mokslo objektas. Juk Leonardo, turėjęs daug žinių žmogaus anatomijoje, optikoje, geografijoje jas panaudojo tapymui, todėl kiekviena paveikslo detalė buvo kruopščiai apgalvota.
"Mona Lisa" - tai Renesanso moters iš Florencijos portretas. Ne aristokratės ar kitos svarbios, žymios moters, o eilinės vidurinio sluoksnio šeimos atstovės atvaizdas. Jos portretas niekada nekabėjo pozuotojos namuose, galimas daiktas - užbaigto Davinči darbo ji net nematė. Tuo labiau ir apie užkluptą šlovę nutuokti negalėjo. Tačiau ne tik už ją turėtų būti dėkinga tapytojui, bet ir už suteiktą atminimą. Laikais, kai dažnai žmonių, ypač moterų gimimo datos pranykdavo, ką jau bekalbėti apie išlikusį atvaizdą, Lisa Gherardini niekada nebus užmiršta.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą