Susan Sontag "Ugnikalnio mylėtojas"

Literatūros haute couture. Sodrus, vaizdingas, besikeičiantis pasakojimas apie meilę žmogui, daiktui, ugnikalniui. Ir apie žmogaus savastį, nublankstančią prieš chaotiškas akimirkas.

Cavalliere - šios istorijos bendrasis vardiklis - racionali, santūri, stoiška asmenybė, tačiau ir aistringas kolekcionierius, neabejingas grožiui, jam pavaldus. Potraukis gražiems daiktams, objektams ir nerimstantis siekis pildyti kolekciją atveda į jo gyveniną tą, kuri kartu bus ir jo laimė, ir pragaištis. Šios dvi atrodytų nesuderinamos sąvokos joje nevalingai gyvena kartu ir nulemia tiek labai mylimų aplinkinių, tiek ir pačios gyvenimą.

"Mylėti ugnikalnius reiškė pastatyti revoliuciją į jos vietą. Gyventi šalia negandos prisiminimo, gyventi tarp griuvėsių - Neapolio arba šiandien Berlyno - vadinas, būti garantuotam, kad gali ištverti bet kokią katastrofą, net ir pačią didžiausią." Bet ne visa griaunantis ugnikalnio išsiveržimas ar brutalaus politinio režimo išgyvenimas knygoje reiškia esmines gyvenimiškas katastrofas. Tai gaivališkas, neracionalus džiaugsmas, meilė, sėkmė, aistra - jie sužybsi akinamai, bene akimirkai, bet tampa žmogaus charakteristikos pamatais, atminimo poliais.

Šios katastrofos - asmeniniai herojų ugnikalniai: priversti gyventi jų papėdėje, taigi nepajėgūs ir pamiršti savo pragaištingos laimės. Ir nors juos gali palaikyti nugalėtojais, tai tėra apgaulė. Nes jie bus pergyventi savo palikimo, kurį formavo ne įdirbis ir pasiekimai, o bendras įspūdis, visada labiau įtakojamas ekstravagantiškų akimirkų.


Kristina Sabaliauskaitė tarė: "Ne kartą esu minėjusi, kad man labai patinka proza, parašyta akademinių žmonių. Tai būna įdomūs, labai intelektualūs tekstai ir kartu labai stiprūs literatūriškai. Kaip vieną tokių pavyzdžių galėčiau įvardyti Susan Sontag ir jos knygą "Ugnikalnio mylėtojas", kuri man yra turbūt vienas tobuliausių intelektualaus, istorinio romano pavyzdžių". Galiu tik paantrinti, kad tai buvo neeilinė literatūrinė kelionė, kokybiškas 2017 palydėjimas (knyga užbaigta ~23 val., 2017 12 31)

Susan Sontag "Ugnikalnio mylėtojas", Baltos lankos, 1998.

Adam Johnson "Našlaičių prižiūrėtojo sūnus"

Kai žmogaus gyvybė yra nieko verta ir priklauso nuo kito valios, ir kai tėra svarbiausia išgyventi. Ar kai sutuoktinis, darbo, gyvenamoji vieta yra parenkama ir primetama. O kai mama, tėtis ar vaikas gali būti "nusavinamas" dėl kito įnorių. Net kai gerai suplanuotas, bet vis dėl to absurdiškas melas traktuojamas kaip tiesa.

Tai Adam Johnson fikcija apie gyvenimą Šiaurės Korėjoje, kuri man pasirodė tarsi panaši į á la bado žaidynių ar kitas post-apokaliptines knygas. Ir nors ji parašyta taip įtaigiai, kad imi ir įtiki lyg kokia autobiografija, vis kartoji "fikcija...fikcija"... Lyg mantra... Veltui.

Tikrai sunku patikėti, kad toks absurdiškas gyvenimas galimas realiu laiku realioje vietoje. Radijo pranešimai - visiems vienodi, signalizuojantys tarsi kokiai zombių bandai, kada keltis, dirbti, ką ir kaip mąstyti. Kiekvieną vakarą išjungiama elektra. Nuolatinė baimė tapti šnipinėjimo objektu ir auka. Ir nors aprašomi įvykiai turėtų būti dalinai išgalvoti (nes juk ir absurdiška, ir kraupu), gali taip ir nebūti. Nes štai japonų grobimas iš pakrantės - faktas. Patikrinau.

Kaip bebūtų, knyga yra labai sodri  tuo atžvilgiu, kad joje aprašomi matyt visi Šiaurės Korėjoje įmanomi gyvenimai - eilinio darbininko, smogiko, valstybinio sektoriaus tarnautojo, darbo stovyklos kalinio, top valdininko. Ir šiuos amplua pereina vienas ir tas pats pilietis - našlaičių prižiūrėtojo sūnus. Šalia jo kuriami ir kiti, ne mažiau įdomūs, personažai: pabėgę, likę, tikėję, bijoję, atradę, viešpatavę, pasitraukę, išdrįsę, pasidavę, pasiaukoję, išgyvenę.

Netikiu, kad perskaičius šią knygą galima apseiti be sukrėtimo. Be keliamų klausimų ar abejonių. Galiausiai be susierzinimo ar pykčio. Bent vienas iš šių potyrių garantuotas. O kartu ir skaitymo malonumas. Pažadu.

Adam Johnson "Našlaičių prižiūrėtojo sūnus", 2014, Baltos lankos.

Orhan Pamuk "Stambulas. Prisiminimai ir miestas"

Man rodos, įgimtas, su laiku sustiprėjęs prisirišimas prie miesto, galintis koreliuoti tarp meilės ir kančios, pavirto  miesto/autoriaus biografiniu kūriniu. Pamuk, aprašydamas pirmąjį savo gyvenimo dvidešimtmetį, Stambulą pateikia kaip ašį, aplink kurią sukasi tiek kasdieniai, tiek neeiliniai jo išgyvenimai. Skaitant susidaro įspūdis, lyg Stambulas būtų svarbus autoriaus egzistavimui. Ir nors tokia "priklausomybė" iš šalies žiūrint negali būti lygiavertė (juk su Pamuku ar be - Stambulas niekur nedingtų), autorius akcentuoja "<...> kad ir ką sakytume apie miestą, jo savybes ir atmosferą, visa tai daugiau ar mažiau susiję su mumis pačiais, mūsų gyvenimu ir dvasios būsena. Miestas neturi jokio kito centro, tik mus." Visgi šiuose santykiuose Stambulas visada buvo viršesnis: tai jo lyg virusas platinama melancholija, kartu ir pragaištinga, ir kelianti savotišką pasididžiavimo jausmą, kuria unikalų miestiečių vidinį pasaulį, kurių milijonai susijungia paversdami Stambulą tokiu, kokiu jį mato ir aprašo vienas iš tųjų, priklausomų nuo šio organiško darinio.

Ir nors Pamuk jau yra rašęs apie Stambulą (nuostabioji "Tos keistos mano mintys"), šiame kūrinyje, netgi skyriuose skirtuose autoriaus asmeniniams prisiminimams, Stambulas visada išlieka pirmame plane ir tampa autoriaus tikslu, priežastimis ir aplinkybėmis. Taip pat autorius nagrinėja XIX - XX a. miesto architektūrinius, kultūrinius, socialinius bruožus pasitelkdamas Kemalio, Koçu, Hisaro, Tanpinaro ir kt. kūrybą. Šie knygos skyriai yra ypač vertingi meninio ir literatūrinio pažinimo prasme; knygoje apstu senųjų Mellingo paveikslų, retro nuotraukų. Tai daro knygą daugiafunkcinę:
▪ Orhan Pamuk autobiografija - ✔
▪ Stambulo biografija - ✔
▪ divano literatūros žanro apžvalga - ✔
▪ meninis albumas - ✔

Ir nors "Stambulo" negalėčiau dėti į lentyną šalia turistinių vadovų, knyga dėl suteikiamo alternatyvaus, gilaus požiūrio ir miesto dvasios supratimo bei pajautimo bus mano rekomenduojama planuojantiems aplankyti šį miestą, nesugrūdomą į klišinius epitetinius rėmus.

Orhan Pamuk "Stambulas. Prisiminimai ir miestas", Tyto alba, 2017.

Leïla Slimani "Žmogėdros sode"

Siela nesušils, širdis neapsals, harmonija neateis perskaičius šią knygą. Tai kam tada skaityti tokią ar panašias knygas? Knygas, kurios verčia pasijusti nepatogiai, knygas, kurios piktina, knygas, kurios lenda į galvą ir neduoda ramybės. Būtent dėl to. Nes ir gera literatūra būna nekomfortiška. Nes mes gyvename pasaulyje, kuriame jei nesiekiame būti izoliuotais, turime nutuokti ir apie tokias psichologiškai sunkias temas.

Tai knyga, kurioje seksas tuo pačiu nieko nereiškia ir reiškia pernelyg daug. Pagrindiniai herojei Adelei seksas yra jos gelmė, jos šešėlis, tai jos būties šaltinis, tačiau kartu ir momentinis, atmintyje neišliekantis veiksmas - "jos amnezijoje plūduriuoja raminantis pojūtis tūkstantį kartų egzistavus per kitų geismą". Kiekvienas kartas - jos egzistavimo įrodymas, lyg maža mozaikos dalis bendroje dėlionėje. Atsisakiusi to, jos paveikslas pakriks ir išbluks.

Tai istorija apie moterį, kuri išgyvena baimę bei liūdesį ir kuri per patiriamą geismą bando apčiuopti save. Bet ji negeidžia vyrų, su kuriais sueina. Ne kūno ji trokšta, o situacijos. Tai jos narkotikas, jos žiežirba. Ir jai yra du keliai - perdegti arba užgesti.

"Žmogėdros sode" - tai nepatogaus siužeto kūrinys. Nemanau, kad jam gali likti abejingas, nes skaitytojui duodamas impulsas: skatinama ieškoti, aiškintis, suprasti. Manau, tai pagrindinė jos vertingumo ir sėkmingumo priežastis: neįmanoma likti nuošaly.

Leïla Slimani "Žmogėdros sode", Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2017.

Tomas Venclova "Nelyginant šiaurė magnetą. Pašnekesiai su Ellen Hinsey"

Šis pasikalbėjimas tarp Tomo Venclovos, inteligentijos mohikano iš už Atlanto bei Ellen Hinsey - tai pirmiausia Lietuvos nuo 1939 m. iki poeto emigracijos 1977 m. visuomenės ir kultūros restropektyva, kartu paklaidžiojimas po literatūros ir meno pogrindį, susipažįstant su tokiais poezijos maištininkais kaip Brodskis, Pastarnakas, Achmatova, Cvetajeva, Milošas. Perskaičius šią knygą, jaučiuos lyg visai netyčia išėjusi Lietuvos istorijos bei Lietuvos bei SSRS literatūros kursą. Beje, knygos vertė atsiskleidė bene iškart ir jausmas, lydėjęs visus 491+ puslapių - nehiperbolizuojant - buvo laimė. Kuri užgimė iš mano santykio su knyga: nenujaustų lūkesčių, jų pateisinimo, žinių pagausinimo, įkvėpimo ir pasotinimo. Aš tikrai neapsigalvosiu - "Nelyginant šiaurė magnetą" negrįžtamai užsitikrino vietą mano 2017 m. top trejetuke.

Eilės prie maisto, blatai, produktai iš po prekystalio, kelialapiai ir panašiai - taip aš suvokiau sovietmetį. Literatūra - tarp Salomėjos Neries iki drasiųjų kelių serijos, kultūrinis gyvenimas - tai kas aprobuota, cenzūros girnose sumalta ir persijota. Atotrūkis tarp mano įsivaizdavimo ir Venclovos dėstomos kasdienybės (tebūnie būsiu naivi, bet tikiu - objektyvios) menko su kiekvienu klausimu - atsakymu. Iš čia ir tas nuvalkiotas laimės jausmas - menkai nutuokdama, ko man trūksta, ėmiau ir tai gavau. Netikėtai lyg dovaną be progos. Ar ne priežastis būti laimingam?

Poezija - šios knygos idėjinė ašis. Mano menkai suprasta ir vertinta, ji, anot Venclovos "dažnai imasi sunkių, nepalankių temų - tai mūsų atsakas į neišsprendžiamas problemas. Tai nereiškia raudos ar pasidavimo, tai bandymas pranokti nelaimę - rasti aukštesnį lygmenį, kuriame prieštaravimai įveikiami." O kūrybinis polėkis, norom nenorom varžomas aplinkybių, reikalavo išpildymo - "pasaulis aplink mus buvo nestabilus ir sklidinas katastrofų, bet menininkui veiksmingiausia - ne mėgdžioti šį chaosą, o užsklęsti jį įformintoje struktūroje" - kuris Venclovai ir kitiems anksčiau minėtiems kūrėjams užtraukė įvairias negandas.

Apibendrinant, tai knyga apie primestą režimą ir ištikusias dilemas, apie kūrybinį polėkį ir alkį, suspaustą nomenklatūriniuose rėmuose, apie viešai sumenkintus kūrėjus, kurie vistiek masindavo būrius, apie ribą tarp pricipingumo ir susitaikymo. Apie tai, ką reiškia gyvent atsiskyrus nuo tėvyės, kai ji išlieka kūrybine atsvara, motyvu ir tikslu.

Ir žinoma, apie poeziją, kuri padeda spręsti asmenines ir viršasmenines problemas.


Tomas Venclova "Nelyginant šiaurė magnetą: pašnekesiai su Ellen Hinsey", Apistrofa, 2017.

M.Kemp & G.Pallanti "Mona Lisa. People and the painting"

   Profesionalus požiūris į legendinį, labiausiai pasaulyje atpažįstamą Renesanso meistro Leonardo Davinči paveikslą "Mona Lisa" ("Džokonda"). Pirmoje knygos dalyje, remiantis istoriniais faktais, archyvine medžiaga analizuojami portreto "žmogiškieji ištekliai": tai žmonės, šeimyniniais ar profesiniais ryšiais susiję su pozuotoja Lisa Gherardini. Jos tėvų, protėvių, sutuoktinio bei jo šeimos ir Leonardo Davinči bei meistro giminių portretai atkuriami analizuojant istorinius šaltinius.

Antroje knygos dalyje dėmesio centre - paveikslas bei jam įtaką padariusi poezija, tapytojo asmeniniai interesai, mokslas; taip pat apžvelgiami įvairūs šiuolaikiniai technologiniai tyrinėjimo būdai.

Autoriai žada: perskaitę jų knygą į legendinį portretą jau nebežiūrėsite taip pat. Na, čia jie neklydo. Nes dabar aš matau ~24 m. moterį, trečią sėkmingo audinių prekeivio iš Florencijos žmoną. Ištekintą jauną (kaip įprasta anuomet), prigimdžiusią būrį vaikų (šiandien sakytume krūvą), greičiausiai vis dėl to nepasižymėjusią jokiomis ypatingomis asmeninėmis savybėmis, dėl kurių ir po 500 turėtų būt taip masiškai šlovinama. 

Visiškai kitaip dabar suprantu ir mitologizuotą josios šypseną ir žvilgsnį. Ir manau, kad jai tai buvo tikslingai priskirta Davinčio teptuko. Skyriuose, analizuojančiuose Renesanso dailės ir poezijos tarpusavio santykius, pristatoma Davinči kūrybai įtaką padariusi Dantės ir Petrarko poezija. Remiantis Leonardo interpretacija "painting is mute poetry" bei tokiomis eilėmis kaip Dantės "the image of her when she starts to smile breaks out of words, the mind cannot contain it, a miracle too rich and strange to hold" ar Petrarko "and her expression promises me peace" galima daryti prielaidą, kad Lisai Gherardini labai nuskilo - portreto autorius, siekdamas "supoetinti" savo darbą bei įamžinti moters grožį priskyrė jai tokius bene dieviškus bruožus, kurie masina ir praėjus pusei tūkstantmečio... O taip pat knygoje įrodoma, kad "Mona Liza" yra ne tik meno kūrinys, bet ir mokslo objektas. Juk Leonardo, turėjęs daug žinių žmogaus anatomijoje, optikoje, geografijoje jas panaudojo tapymui, todėl kiekviena paveikslo detalė buvo kruopščiai apgalvota. 

"Mona Lisa" - tai Renesanso moters iš Florencijos portretas. Ne aristokratės ar kitos svarbios, žymios moters, o eilinės vidurinio sluoksnio šeimos atstovės atvaizdas. Jos portretas niekada nekabėjo pozuotojos namuose, galimas daiktas - užbaigto Davinči darbo ji net nematė. Tuo labiau ir apie užkluptą šlovę nutuokti negalėjo. Tačiau ne tik už ją turėtų būti dėkinga tapytojui, bet ir už suteiktą atminimą. Laikais, kai dažnai žmonių, ypač moterų gimimo datos pranykdavo, ką jau bekalbėti apie išlikusį atvaizdą, Lisa Gherardini niekada nebus užmiršta.

"Mona Lisa. People and the painting", M.Kemp & G.Pallanti, 2017, Oxford University Press.

Kristina Sabaliauskaitė "Silva Rerum IV" - kaip užbaigiami šedevrai

Prisipažįstu: neplanavau apie ją rašyti. Be abejo, ne dėl įspūdžio trūkumo. Tiesiog jaučiausi per menka, kad mano padrikos mintys apie tokį epinį kūrinį būtų ištransliuotos eterin.

Tačiau mano nusistatymas pasikeitė beskaitant šią dalį - ir gana greitai. Supratimas, iš pradžių gal pasireiškęs kaip pajautimas, labai greitai ir užtikrintai įtikino mane: tai, ką kalba ši knyga, aš girdžiu ir privalau sugromuliuoti į tekstą.

Ir pradedu nuo to, kad "Silva Rerum IV", lyginant su jos pirmtakėmis, yra visiškai kitokia. Ne dėl to, kad veikėjai ar siužetas nukrypsta nuo anųjų dalių ar kad autorės stilius pakinta. Šioje - paskutiniojoje - dalyje garsiausiai ir aiškiausiai jaučiamas autorės žodis: lyg palinkėjimas, pamokymas, bene palikimas Lietuvai.

Kad persvarstytume savo elgesio papročius ("tenka gyventi metu, kai seni sprendimai nė kiek nebetinka, kai reikia ieškoti naujų išeičių pavojaus akivaizdoje, atėjo sunkūs laikai, kai derėtų vien vienytis, kad išliktume, o ne ieškoti skirtybių"), didintume mokslingumą ("jei mes norime išgyventi, turime pirmiausia jais pasirūpinti, o šitai neįmanoma be mokslo ir edukacijos, nesgi, bičiuli, ar manai, kad mūsų užmojai, mūsų reformos galės sudygti beraščių kvailių galvose?"), mylėtume ("juk galbūt ir krikščioniškos meilės tegaunam tik tiek, kiek patys jos išdaliname kitiems"), mokytumėmes iš klaidų ("neturime būti pasmerkti kartoti mūsų protėvių nuodėmių, tekartokime žygdarbius, kad mes kiekvienas užgimę atverčiame naują puslapį ir tik nuo mūsų dorybės, garbės ir žodžio tęsėjimo priklauso ką jame įrašysime"), susirūpintume miestelių ir kaimų padėtimi ("valstiečiai ir jų padėtis, jų trobelių švarumas, laukų įdirbis, miestelių tankumas jiems patikimai bylodavo apie pirmąkart matomo krašto ekonominę būklę"), nebūtume trumparegiais ("išvydus nematytą, nesupramtamą daiktą ar reiškinį pirmiausia jį stengtis ištyrinėti, suprasti, tik vėliau - įvertinti ar juolab pasmerkti"); nebijotume šypsotis ("ak, bičiuli, tikiuosi, toji šypsena bus dar dažnai tau ant lūpų, nors čia, jūsų krašte, regis, vis dar laikoma šėtonišku savimylos ir arogancijos ženklu, o ne nebylia padėka Viešpačiui už jo malones"), būtume tolerantiški ("jei Viešpats mums atsiunčia ne šiaip geismą, o meilę, kuri yra jo didžiausia malonė, negi mes galime rinktis ar su šituo kovoti, negi mes galine rinktis, ką mums mylėti? Juk pirmiausia mylime sielą, o ne kūną ir lytį...")..

Šis kūrinys labai sodrus geografine imtimi, veikėjų portretais, gvildenamomis temomis bei vaizduojama kultūrine, politine atmosfera. Nors ir ne paskutinysis iš Norvaišų, betgi autorės plunksnai nulėmus, Pranciškus Ksaveras iš Milkantų Norvaiša tapo finaliniu giminės sagos heroju. Vis dar šiek tiek provincialus, bet jau labiau kosmopolitiškas; vis dar šiek tiek pasiduodantis meilei, bet jau daugiau išlaikantis šaltą protą. Jėzuitas, eruditas, nuosaikus modernistas, pietavęs su didikais ir vadavęsis skurde, gyvenimą nugyvenęs kvailai, nes, kaip pasirodė senatvėj, pernelyg nelaimingai. Jis, tebepasižymintis giminės per kartas suformuotomis ypatybėmis, jau yra kitoks. Ir tai teikia vilties.

Negailiu, jog baigėsi "Silva Rerum" serija. Keturis kartus buvo taip gerai, kaip tik gali būti (ar galėjome pre-SilvaRerum laikotarpyje tikėtis tokio lietuviškos literatūros apogėjaus?). Ir visai ramiai laukiu naujų autorės dovanų.

Kristina Sabaliauskaitė "Silva Rerum IV", išleido "Baltos Lankos",  2016.