Fredrik Backman "Močiutė perduoda linkėjimų ir atsiprašo"

Pirmiausia norisi rašyti "smagi knygelė", bet tai skamba taip menkinamai... Arba "graudžiai juokinga", bet atrodytų lyg gretinčiau prie á la Bridžitos Džouns stiliaus literatūros (kas vėlgi nėra nei blogai, nei ką). Iš esmės "Močiutė perduoda linkėjimų ir atsiprašo" yra už širdies griebiantis pasakojimas, kur vis norisi aikčioti "kaip taiklu... kaip gražu... kaip jautru... kaip juokinga". Ir, kaip man jau su Backman yra buvę, verstis kūliais per puslapius be jokios savidrausmės.

Čia pasakojami iškirtinai skaudūs, baisūs, tragiški likimai. Bet smagiu, šiltu, jaukiu tonu bei apipinti paslaptimi, lyg kokioje pasakoje suaugusiems. Ir kartais skaitant apie tokius išskirtinius, daugiau šalto nei šilto mačiusius herojus, pagauni savyje surusenant pavydo kibirkštį ir atsidūstant "ot jų gyvenimas...!". Tik laiku suveikia blaivus protas ir nusispjauni tris kart per petį bei pasilieki pasyvaus stebėtojo pozicijoje. Bei truputį labiau pradedi vertini savo dalią bei šeimą.

Aš suprantu, kad Backman turbūt negaus nei Bookerio, nei Nobelio ar dar bala žino kokios premijos, bet jo knygos suteiks skaitytojui dozę pozityvo ir sukels ne tik džiugesį, bet ir laimę. Nei daugiau, nei mažiau.

Beje, apie Močiutę - ji ne tik iš keblių situacijų išdaigomis išsisukanti, ant visuomenės normų "dėjusi", riebią, tiesmuką leksiką naudojanti herojė. Ji - tai raminantis ir drąsinantis balsas, kurio mūsų gyvenime taip trūksta. Ir nors ji visiškai fiktyvi, kažkaip veikia jos fenomenas. Mane bent tikrai.

Fredrik Backman "Močiutė perduoda linkėjimų ir atsiprašo", Alma Littera, 2018.

Kazuo Ishiguro "Dienos likučiai" ir "Neleisk man išeiti"

Jei aplinkybės būtų susiklosčiusios kitaip, šiuo metu jau žinotume, kas gavo Nobelio literatūros premiją.  (Ir gal visi šluotume iš knygynų Murakami knygas. Ar vis dar ne?). Ir nors tyčia neplanavau kaip tik tokiu laiku rašyti apie praėjusiųjų metų laureato kūrinius, šįkart noriu pakalbėti apie Kazuo Ishiguro duetą - "Dienos likučius" bei "Neleisk man išeiti".

Abiejų šių knygų skaitymo patirtys - visiškai skirtingos. "Dienos likučiai" pareikalavo iš manęs ir drausmės, ir užsispyrimo (na, bent iki to taško, nuo kurio susigyvenama su knyga ir skaitymas nebereikalauja pastangų). Tuo tarpu jau pradėjusi skaityti pirmąjį "Neleisk man išeiti" puslapį pajutau esanti visiškai užkibusi. Nepaisant šių aspektų, abu kūriniai pasirodė labai panašūs tiek problematine prasme, tiek galutinėje išdavoje.

"Dienos likučiuose" rašoma apie liokajų - profesionalą iki kaulų smegenų. Jo stotas ir maniera yra tokie keisti bei svetimi, kad nesu tikra, ar siųsčiau jį eksponuoti į muziejų, ar kokiai nors paranormalius reiškinius tiriančiai komisijai. Gali pasirodyti, kad mano pareiškimas yra perspaustas, tačiau knygos veikėjas yra toks mechaniškas ir nepripažįstantis savanaudiškų tikslų, kad nori nenori imi kvestionuoti jo žmoniškumą. Jo profesija užvaldžiusi, o gal reikėtų sakyti apnuodijusi širdį ir protą, o paaukotas gyvenimas šeimininkams kelią tą graudulį, kai vis ima virpėti lūpos, o akys drėksta taip ir neišliedamos nei vienos ašaros. Toks suturėtas skaitymo potyris, atspindintis ir liokajaus gyvenimą, kai net ir menka atsiradusi galimybė asmeniniai laimei išlįsti pro adatos skylutę numalšinama pareigos jausmu.

O štai nors knygoje "Neleisk man išeiti" rašoma apie visiškai realybės neatitinkančius įvykius (aš bent viliuosi!), tiek kuriama atmosfera, tiek aplinka bei veikėjai atrodo visiškai normalūs ir natūralūs. Ir nors tų veikėjų atsiradimo aplinkybės bei funkcija kelia diskomforto jausmą, skaitant neapleidžia empatija ir susitaikymas. O kartu su vis naujesnėmis, vis šiurpesnėmis pasakojimo detalėmis gimsta klausimai dėl veikėjų žmoniškumo, mokslo bei technologijų progreso etiškumo ir žmonijos ateities.

Ishiguro rašo ramiai, jo kūryba neįaudrina tiek, kad norėtųsi knyga patikrint sienų tvarumą ar necenzūriniais žodžiais išplūsti savo priedermės uzurpuotą liokajų ar beširdžias žmonių užmačias organas po organo paaukoti jaunuolius. Bet pastraipa po pastraipos, skyrius po skyriaus pasijauti užburtas tos graudžios ramybės, leidžiančios į pasakojamus liūdnus, žiaurius, nehumaniškus įvykius pažiūrėti blaivia galva ir giedromis akimis. Gal dėl to ir nuo perdėm reakcingų emocijų atmieštas įspūdis bus grynesnis bei ilgaamžiškesnis.

Kazuo Ishiguro "Dienos likučiai", Baltos lankos, 2017.
Kazuo Ishiguro "Neleisk man išeiti", Baltos lankos, 2018aaa.

Philippe Claudel "Brodekas"

Mesjė Claudel mums dovanoja iliuziją. Išsisukdamas nuo geografinės erdvės patikslinimo ir neįvardindamas įvykių, seniai apibrėžtų ir įvairiai lig šiol įamžinamų, jis mums įduoda "Brodeką", kad išganingą skaitymo akimirką įtikėtume, jog pogromai, Holokaustas ir II pasaulinis karas nevyko mūsų - žmonių - Žemėje, o tik jo kuriamoje siurrealioje vietovėje.

Visgi iliuzijos efektas tėra momentinis ir nereikia raustis giliai po sąmonę, kad suvoktum apie kokius išgyvenimus rašoma. Tačiau tas autoriaus nenoras susikoncentruoti ties bevardžiais įvykiais nukreipia skaitytojo žvilgsnį į kitą problemą. Į žmoniškumą ir tai, kas turėtų būti laikoma visiška jo priešingybe. 

"Brodeko" veikėjai baugiai apgaulingi. Skalė, matuojanti jų žmoniškumo "laipsnį", šviesos ar tiksliau būtų sakyti skyriaus, netgi pastraipos greičiu, gali pasikeisti nuo teigiamos iki minusinės. Tokia nepastovi atmosfera, veikėjų pasiskirstymas tarp žmonių ir... "antžmonių" (neišsiskiriančių jokiomis fizinėmis savybėmis, deja) verčia ne tik stebėtis, kelti klausimus ir labiau palinkti ties skaitomu puslapiu, bet ir giliau įsirausti į savo dūšią. Kurioje gal ir nebus rasti atsakymai bei paaiškinimai, susiję su aprašomais įvardinamais ir neįvardinamais įvykiais, bet tikrai bus suduotas impulsas savo ir artimųjų požiūrių bei poelgių įsivertinimui.

Gal dėl to aplanko jausmas, lyg prie visų patirtų emocijų dar gautum ir karmos taškų. Kurie, beje, tikiu, yra dosniai suteikiami kiekvienam skaitytojui. Nes kokia gi kita problema nei žmoniškumas gali būti universalesnė? Todėl labai norėtųsi "Brodeką" prikalbinti perskaityti kiekvieną. Dėl akimirkos iliuzijos ir galiojimo termino neturinčios savistabos. Ir dėl tų nematomų centimetrų, kuriais paaugi kažkur gilumoje.

Philippe Claudel "Brodekas", Baltos lankos, 2018.

Charles Bukowski "Paštas"

Jei dažniausiai aš stengiuosi skaityti iš pažiūros emociškai jautrias, literatūriškai stiprias knygas, tai Charles Bukowski "Paštas" yre ne kas kita kaip kandus, politiškai nekorektiškas, komiškai brutalus literatūrinis gūsis.

Bukowski rašo apie pageriantį, paūliavojantį antisocialų tipą Činaskį, kuris vis malasi tarp JAV valstybinio pašto girnų. Darbo jis nevirškina ir darbas nevirškina jo. Štai ištrauka su dialogu tarp herojaus ir jo viršininko. Pavandykit nežvengti!

Ir tokia tad leksika, tarpais dar egzotiškesnė, su ją palydinčiomis pobjaurėmis, pikantiškomis scenomis, užpildo visą knygą ir atskleidžią žemesnįjį visuomenės sluoksnį, bet dar gi ne dugną. Ir nors nuo pagrindinio herojaus (ar tiksliau antiherojaus) nuolat trenkia pagiriomis, o rodomas gyvenimo būdas, sakykim, nėra perdėm rafinuotas ar orientuotas į aukštąsiais materijas, iš šio pasakojimo galima išlukštenti ir teigiamą, pamokomąją prasmę. Kad ir tokią: net ir paskutiniems lūzeriams gyvenime nuskyla! Kadangi tai autobiografinis kūrinys, pats autorius ilgus metus dirbo pašte, o knygos gale jo alter ego Činaskis sugalvoja parašyti romaną. Ir va prašau!

Charles Bukowski "Paštas", Kitos knygos, 2018.

Elif Shafak "Trys Ievos dukterys"

Man šią knygą perskaityti buvo vardo garbės reikalas. O ir Shafak, kartu su Pamuk yra tie turkų autoriai, kuriuos visada entuziastingai skaitau. Trečia, knygos, kurių veiksmas vyksta Stambule, mane labai masina. Sutikit, šis miestas turi kažką užburiančio, beprotiško. Ar kaip autorė tai aiškina: "šio miesto gatvės pilnos beprotybės it kraujas svaigulingo narkotiko. Kasdien milijonai Stambulo gyventojų suvartoja po dozę, nesuvokdami, kad jie vis labiau krinka. Žmonės atsisako dalytis duona, bet ne beprotybe. Visuotinė sveiko proto netektis buvo savaip paslaptinga: haliucinacija, kurią mato daug akių, virsta tiesa; bėda, iš kurios juokiasi daug žmonių, virsta linksmu pokštu." Stambulo efektas?

Šįkart Shafak rašo apie žmonių santykį su religija, daug dėmesio skirdama šiuolaikinės turkų visuomenės - viduriniosios klasės bei aukštuomenės ypatybėms, susiskirstymui į tikratikius, modernius pasauliečius bei moderniuosius musulmonus. Taip pat nagrinėjami ir Turkijos politiniai, ekonominiai bei kultūriniai klausimai. Ir nors knygoje apstu rimtų temų, man itin įstrigo komiška scena, kurioje pas naujai praturtėjusias turkes aplinkeliais atvyksta automobiliai užtamsintais stiklais, transportuojantys vadinamąsias "padėlkas".

Keista, kad autorė knygai pasirinko tokį pavadinimą, nes visumoje pasakojama apie vieną "dukterį" - savyje pasiklydusią, nuolat Dievo (ne)egzistavimu susirūpinusia turkę Perę, o antroji bei trečioji "Ievos dukra" minimos labai taupiai. Matyt, toks pavadinimas pasirodė pagaulesnis.

Taip pat man pasirodė, kad ši Shafak knyga stipriai išreiškia jos poziciją savo tėvynės atžvilgiu, kuris kupinas ir atokios meilės, ir kritikos. Na, o skyriai vykstantys Oksforde galėtų atspindėti ir autorės asmeninį - profesinį gyvenimą (šiuo metu ji yra vizituojanti dėstytoja Oksfordo universitete).

Žinoma, aš rekomenduoju šią knygą. Jau vien dėl pradžioje išvardintų priežaščių. Bet ir dėl aibės knygoje keliamų klausimų bei savianalizės reikalaujančių įvykių.

Elif Shafak "Trys Ievos dukterys", 2018, Tyto alba.

Tan Twan Eng "Vakaro miglų sodas"

Turbūt teko girdėti apie vadinamąją safe place. Kur viduje gali atsitraukti, nurimti, pabūti su savimi. Tai štai. Paslapty nelaikysiu: mano saugioji priebėga nuo šiol yra Jugiris (arba kitaip vakaro miglų sodas). Skaityti apie jį man buvo ne tik malonumas, bet ir įkvėpimas (mintys materializuojasi - nykus kiemo kampelis nužiūrėtas savajam Jugiriui). O štai ką apie jį rašo autorius (kas nenorėtų po tokių žodžių ten atsidurti? Tuoj pat?!)

"<...> kur medžių kvėpavimas virsdavo miglomis, kur miglos kildavo į debesis ir grįždavo į žemę lietumi, kur lietų sugerdavo šaknys žemės gelmėse, o lapai jį vėl ištraukdavo į paviršių šimtus pėdų virš žemės ir paversdavo garais.  Dienos čia brėkšdavo už vienų kalnų, o gesdavo už kitų, ir Jugiris man ėmė atrodyti kaip vieta, prisiglaudusi kažkur linkyje tarp apyaušrio ir saulėlydžio."

Knygos vaizdiniai itin ryškūs, poetiški, o tekstas kinematografinis (neveltui jau kuriama knygos ekranizacija!). Pasakojimas tiesiog plaukia prieš akis, įsiurbia ir nepaleidžia. Taip ir vaikštai lunatikuodamas: viena koja realybėje, kita ten kažkur Malajos džiunglėse.

Ir nors tas malonus, jėgų nereikalaujantis skaitymas, kurį dar galėčiau pavadinti terapiniu - meditaciniu jau yra pakankamas knygos rekomendacijai, autoriaus kuriama istorija dar ir padovanoja viltį. Kad ir išgyvenus karą, skriaudas, neteisybes galima vėl atrasti ir savomis rankomis kurti grožį. Kad chaosą galvoje ir širdyje malšina harmonijos aplinkoje kūrimas, o neigiamas, viduje nebetelpančias emocijas galima ir reikia atgniaužti bei įdarbinti. Taip pyktis nuslūgsta įkasant akmenis, liūdesys išsisklaido grėbiant lapus, o skausmas mąžta su kiekviena surinkta ir išmesta šaka. Ir pamažu vėl grįžta šioks toks gyvenimo džiaugsmas. Gal jis ir ne visa apimantis. Bet pakankamas.

Pakankamas norėti išlaikyti galvą virš vandens, kai šiurpūs praeities aidai grasina nugramzdinti. Ir tol, kol jie girdimi, kol sesuo atmintis neužleido vietos dvynei užmarščiai, pagrindinė veikėja Teo kabinasi į gyvenimą. Kaip ir kiti pasakojimo herojai - tiek kaltieji, tiek aukos, pranykę ir išlikusieji. Juos sieja kova ne tik dėl dar vieno gyvenimo gurkšnio tėvynei grąsant išoriniams bei vidiniams priešams, bet ir siekis gyventi pro-laimingą, subjektyviai nuoširdų gyvenimą.

Kurio siekti reikėtų kiekvienam. Ir rasti savąją ramią priebėgą. Japoniško sodo, tykaus namų kampelio ar bet kokiu kitu pavidalu.

Tan Twan Eng "Vakaro miglų sodas", Baltos lankos, 2018.

Carlos Ruiz Zafón "Vėjo šešėlis"

"Vėjo šešėlį" reikia perskaityti, jei į knygą per se tu žiūri truputį per rožinius akinius. Šiame pasakojime, pajudančiame iš seno knygynėlio, veikia knygas skaitantys, rašantys, verčiantys, kolekcionuojantys, leidžiantys arba deginantys (!) herojai ir esti vietovė "Pamirštų knygų kapinės". Ir nors knygą nesunku palaikyti šios istorijos priežastimi ir pasekme, misija bei vizija, vis dėl to ne kas kitas, o meilė yra šio pasakojimo stimulas.

Tokią, kurią vos prasiskleidusią jaunų žmonių širdyse, nutarė pavadinti neteisinga ir užgniaužti. Džiaugsmui virtus skausmu ir pati meilė tarsi išsigimė: ji griaužė, žalojo, kenkė. Bet juk būtent tokie tragiški meilės likimai labiausiai ir jaudina, apžavi nelyg burtai, verčia pasinerti į kitų širdžių gyvenimus ir primiršti savąjį. Štai ir pagrindinis herojus įpuolė į seniai nurimti turėjusias aistras. Ir per plauką, o gal likimo pirštą laiku išgirdo savosios širdies plakesį, jau taip pat tuksenantį duetu su kita.

Šis neramių širdžių choras, mistiškos, bene antgamtiškos būtybės ir įvykiai, paslaptys, kurios prašosi būti išnarpliojamos - tokią XX amžiaus pirmos pusės Barseloną kuria autorius. Miestą, kurio kasdien dar nebando užgrobti masės turistų (kiek jų atvesta paties Zafón ranka?). Ar dar įmanoma tykiai stovint prie eilinės miesto aikštės, trumpam užtildžius šurmulį, pajusti tą magiją ir įžvelgti autentiką, kuri tvyro knygoje? Norisi tikėti, kad taip.

◇◇◇◇◇◇◇◇◇◇◇◇◇◇◇◇◇◇◇◇◇◇◇

Nutylėdama, kokiomis aplinkybėmis knyga atsiduria mano dėmesio centre, dažnai jaučiu lyg prigesinčiau jos žavesį. Rekomendacijos kilmė, o kartais ir patirti sunkumai knygą sumedžiojant peršasi būti akcentuojami. Neva taip pačios knygos vertė ir svarba sustiprėja. Kodėl gi ne? Pabandykim! Štai šių metų Vilniaus knygų mugės metu rengtoje diskusijoje išgirstas komentaras, kad lietuviai nesuprantamai vangiai priėmė "Vėjo šešėlį" pažadino manyje smalsumą, kurio vedina po kelių paklaidžiojimo internetuose sesijų pavyko atrasti ir iš antrų rankų ties vieno Senamiesčio kampu perimti šią knygą. Dabar apie tai rimčiau susimąsčius, "Vėjo šešėlio" įsigijimo aplinkybės yra gana atliepiančios jos siužetą: jei ne internetas, gal būtų tekę belstis į duris, panašias į tas, kurias atvėrus pagrindinis pasakojimo herojus pateko į knygų kapines (norisi rašyti rojų) ir rado savo "Vėjo šešėlio" kopiją.

Carlos Ruiz Zafón "Vėjo šešėlis", Tyto alba, 2011.