Yaa Gyasi "Auksinės šaknys"

Būna, kad man kartais "užplaukia" genealoginės kilmės mintys, kurios suduoda impulsą spėlionėms/spekulionėms apie herojišką, bajorišką ar kitokią fantastišką mano pačios kilmę. Ir nors realistiškai žiūrint aš niekada nesužinosiu kaip ten buvo su mano protėviais prieš šimtą, tūkstantį ar milijoną metų, visgi tas smalsumas vis kažkuriame giliame mano sąmonės kampe tyko ir karts nuo karto primena apie save. O kartais jo alkis apmalšinamas skaitant apie visiškai su savimi nesusijusia bei išgalvota istorija.

Tos "Auksinės šaknys" iš pradžių kėlė klausimą "kur čia šaknys?". Pradžioje lyg ir tikėjau galimybe niekada nesimačiusioms, viena apie kitą nežinančioms seserims susitikti ir išsigelbėti. Juk jos atsiduria taip skaudžiai arti viena kitos - to paties pastato skirtinguose aukštuose - todėl neveltui mane pagavo idėja apie kraujo šauksmą ir bendrą kovą už būvį. Tačiau Yaa Gyasi buvo sumaniusi kai ką stipriau, skaudžiau bei sunkiau pamirštamo.

Toji pilis - vienos namai, o kitos kalėjimas - ne tik tampa simboline seserų bei jų palikuonių kryžkele, bet ir atspirties tašku skaitytojui, nuo kurio prasideda literatūrinė kelionė po skirtingus žemynus, visuomenes bei negandas. Ir taip iriesi skaitydamas vis naują skyrių apie vis naują kartą, kuri pažymėta apgaulingomis svajonėmis bei bejėgiškumu, kol galų gale, atrodo, subliūkšta tas tragedija kvepiantis burbulas bei abiejų seserų pro pro pro (...) vaikaičiai išpildo susivienijimo lūkesčius ir išbrenda iš to nelemto ciklo. Tad istorija apie neviltį pavirsta istorija apie labai uždelsusį optimizmą.

Be abejo, ši knyga jokiu būdu negali atsakyti į man rūpimus klausimus apie pačios kilmę. Bet ji pakuteno tąjį mano norą sužinoti, kaip gali būti, kai gali pasigirti lakia vaizduote. Och, kiek daug mes niekada apie save nesužinosime! Ir kaip tai jaudina!

Yaa Gyasi "Auksinės šaknys", Baltos lankos, 2018.

Michelle Obama "Becoming"

Nežinau, ar būčiau begalėjus 2019 - uosius pradėti su geresne knyga. Ir nežinau, ar pajėgsiu šiame įraše išlaikyti šaltus nervus. Abejoju. Labai stipriai abejoju.

 M.Obamos pasakojimas yra toks stiprus, paveikus ir įkvepiantis, kad, ir aš šioje vietoje nei kiek neperspaudžiu, ne tik perėjau visą emocijų aplitudę, bet dievaži, man ir temperatūra buvo pakilusi!!! Skaičiau dieną, skaičiau naktį, skaičiau tūlike, skaičiau prie keptuvės tarp blynų vartymo, galiausiai peržiūrėjau aibę Mišelės ir Barako kalbų bei interviu. Lėkiau per puslapius ir tuo pačiu peikiau save už tą skubą, žinodama dar labai anksti, kad svajosiu pamiršti viską ir trokšiu skaityti iš naujo.

Tekstas, slystantis lyg per sviestą; istorijos, verčiančios patikėti žmogiškumu ir neretai duodančios spyrį į pačio skaitytojo sėdimąją. Tai optimizmo, teisingesnio pasaulio žinią nešanti knyga.

Subalansuota neužkietėjusiems skeptikams, tebetikintiems idėjomis pagrįsta, nekorumpuota bei nesavanaudiška lyderyste. O ir tiems, kuriems nepakeliui su išvardintomis alinkybėmis - ir YPAČ tokiems - norėtųsi stipriai bei nuoširdžiai rekomenduoti.

P.S. Palinkėjimas nuo Mišelės:

Michelle Obama "Becoming", 2018, Penguin.

Haruki Murakami "Avies medžioklė"

Atvirai kalbant, Murakami yra tas autorius, dėl kurio jaučiau didžiausią spaudimą. Mūsuose išversta 20 jo knygų (!!!), visi jį skaito, sutartinai žavisi, o aš, du kartus anksčiau bandžiusi jas skaityti, abu kartus turėjau pristabdyti ir susitaikyti su mintimi, kad laikas Murakamiui dar neatėjo.

Tiesa ta, kad knyga yra itin savalaikis dalykas. Dažnai sulaukiu komentarų, kad tai, kaip tu (ne)priimi knygą, priklauso nuo asmeninių aplinkybių - skonio reikalas, suprask. Apie skonį mano nuomonė yra tik vienokia - jis neturi status quo. Taip išeina ir su knygom: skonio receptoriai jų atžvilgiu gal ir nesikeičia per dieną, tačiau jie kinta - dažnai netgi kardinaliai.

 Ar sulaukiau savo laiko skaityti Murakamį? Manau, kad taip. Arba trečias kartas nemeluoja. Iš tiesų, tai buvo grynai sąmoningas sprendimas - paakinta vieno atsiliepimo (kuris skambėjo maždaug taip: "aš baltai pavydžiu tam, kuris Murakamio neskaitęs ir tas jo tik laukia") nutariau pasilikti "Avies medžioklę" 2018 metų pabaigai (2017 m. pabaigiau su Susan Sontag "Ugnikalnio mylėtoju" ir man labai patiko užbaigti metus su kokybiška ir prasminga literatūra). Ir šiuo kartu mano planas išdegė - jaučiau, kad palydžiu metus tiek prasmingai, tiek kokybiškai. 

Tas Murakamis man - jo raštų skaistuolei - pasirodė iš pradžių keistas, vėliau apgaulingas, o galiausiai - gudriai genialus. Pusę knygos skaičiau ir mąsčiau "apie kokį velnią jis čia rašo? kaip tai susiję?", tada pasinėriau į neva tai kokią transo būseną: aprašomi gamtos vaizdiniai, aiškiai jaučiamos begalinės erdvės, kurtinanti tyla, trikdanti vienatvė - tai kėlė tiek šiurpą, tiek jaukumo iliuziją. Išties, tie skyriai, kuriuose knygos herojus, o kartu ir skaitantysis, tampa pavaldus gamtai, kalnams, sniegui - jie kažkokie hipnotizuojantys. 

Galiausiai, nors po pirmosios patirties su Murakamiu būtų pernelyg pasipūtėliška imti ir atsidėjus aiškinti jo raštų reikšmę ir svarbą, man visgi norisi žodį tarti. Galbūt tai, apie ką jis rašo "Avies medžioklėje" gali skambėti pernelyg absurdiškai, komiškai ar fantastiškai, man visgi jo požiūris į gyvenimiškuosius procesus ir pokyčius pasirodė vaizdingas bei reikalingas. Lyg kokie transdimensiniai akiniai, kuriais žmonės, namai, istorijos ir ta pati avis regisi visai kitaip. Na, o kai pajausiu tą šnabždesį, raginantį atsiversti kokią nors NEPAPRASTĄ knygą, vienintelė kliūtis tai padaryti man gali iškilti dėl nesugebėjimo išsirinkti kitos iš likusių 19.

Haruki Murakami "Avies medžioklė", Baltos lankos, 2015.

Rachel Joyce "Muzika Ilzei Brauchman"

Kas atsitinka, kai į muzikai abejingo žmogaus rankas pakliūna knyga, kurioje muzika yra pastatoma ant pjedės stalo? Tas žmogus, skaitantis žmogus, užsisako Spotify ir ima klausytis muzikos. Ir ne todėl, kad staiga pasireiškia nušvitimas ar koks kitoks racionaliai nepaaiškinamas mistinis įvykis. Tiesiog žmogus perskaito įdomią, nevadovėlinę informaciją, kurios jam matyt reikėjo žengti tam žingsniui ir tiesiog imti klausytis muzikos.

Taigi toks tad žmogus aš esu. Nejaučiantis poreikio klausytis muzikos. Nėra mano ausys visiškai meškų nutryptos, tiesiog su retom išimtimis (vairuojant, kas be ko), aš muzikos beveik neklausau. O kai randu ką klausyti, visada užsiciklinu, kas beje mane labai erzina (aplinkinius irgi).

Tačiau aš esu taip pat žmogus, kuriam reikalingos teorinės žinios. Ir nors ponia Joyce tikrai skyriuose nedėsto muzikos teorijos, ji iš kažkur traukia labai patrauklios informacijos apie muzikantus ir jų atliekamus kūrinius. Graudžią istoriją slepia Bethoveno "Mėnesienos sonata", Sex Pistols beveik nemokšiškai atliekama kontraversiškoji "God save the Queen", anot Joyce, supykdė britus, bet galėjo patikti Elizabeth II, o Shalamar "A night to remember" matyt turi afrodiziakinių savybių...

O pati pasakojama istorija kaip dažnai būna, yra graudžiai, bet gražiai pozityvi. Su pašiurpusia oda ir pavandenijusiomis akimis finale, ji gali pamokyti, jei tik leisiesi, būti ištikimam savo principams, o kartu nepamiršti, kad tas po krūtinės ląsta stuksenantis organas ne tik varinėja kraują, bet ir dažnai atlieka kompaso funkciją mūsų gyvenimo vingiuose.


Rachel Joyce "Muzika Ilzei Brauchman", Baltos lankos, 2018.

Anna Burns "Milkman"

Dievaži, neturiu su kuo Annos Burns palyginti. Jos braižas jaudinančiai keistas, primenantis tą šokiruojantį malonumą, kadais aplankiusį skaitant "Silva Rerum" pimąją dalį. Taigi, greičiausiai toks ir turi būti efektas, sukeltas vadinamojo šviežio balso literatūroje: iš pradžių kažkiek nejauku, juk neįprasta, bet drauge taip sumanu bei stipru. Nepaisant to, "Milkman'o" skaitymo patirtis buvo ne iš lengvųjų. Sudėtingi, ilgi sakiniai; sodri, intelektuali kalba; skyriai, nusitęsiantys iki 100 psl. - panašu, kad autorė nebuvo nusiteikusi juokauti! Situacijos nelengvino ir Burns nenoras įvardinti vietovardžius ar veikėjus: čia į juos kreipiamasi "Middle Sister", "Somebody McSomebody", "Tablets Girl", "Third Brother-in-Law" ir pan.

O kalbant apie siužetą, jis nuo pirmo-antro puslapio mane apmovė. Jau pirmajame skyriuje tariausi pergudravusi rašytoją ir Booker'io komisiją - pasirodė itin relevantiškas ir gudrus žingsnis #MeToo eroje apdovanti knygą apie moters dviprasmišką padėtį sulaukus nepageidavimo, seksualinio pobūdžio dėmesio iš vyro. Tačiau nors pastaroji linija išliko jungiamąja gija, iš jos šakojosi ir aibė kitų, nemažiau jaudinančių. Viena svarbiausių bei ryškiausių - katalikų padėtis Belfaste (vėlgi, jis niekur konkrečiai neįvardinamas, bet vieša paslaptis, kad rašoma apie šį Šiaurės Airijos miestą); gyvenimas bendruomenėje, valdomoje maištininkų. Taip pat, apie politikos nulemtas mirtis ir kaip tai įtakoja santuokos sudarymą; apie ekstremalų lojalumo ir patriotiškumo apibrėžimą bei absurdiškai apribotas elgesio normos. Štai dėl pastarųjų nepaisymo - konkrečiai skaitymo vaikščiojant (o tai, beje, yra autobiografinis knygos elementas) - pagrindinė herojė matyt ir įklimpo į visą pasakojamą košę. 

Aš negaliu apsiimti vertinti, ar "Milkman'ą" buvo verta apdovanoti Booker'iu - juo labiau, kad nesu skaičiusi kitų į trumpąjį sąrašą papuolusių knygų! Tačiau man visiškai lengva tvirtinti, kad šioji knyga tapo metų charakteringiausia. Tai kelionė, kurioje negali matyti, kas slypi už kampo, o tik pajutus tam tikrą stabilumą, Burns vėl pakeičia kursą ir tu puoli į naujus tekstinius vandenis!

P.S. Negaliu nepasidžiaugti - autorė knygoje mini ir Lietuvos vardą!!! Ir nors jis atsiduria kontekste, nagrinėjančiame keistą, nepageidaujamą elgesį, visgi tai mūsų vardas juodu ant balto užrašytas vienoje geriausių metų knygų. Whoop whoop!

Anna Burns "Milkman", 2018, Faber&Faber.

Goran Vojnović "Jugoslavija, mano tėvynė"

"Tai istorija apie baisiausią mūsų pasaulio ligą - atmintį. Žmonės prisimena - tai didžiausias jų prakeiksmas", rašo Vojnović. Prakeiktas Vladanas, niekaip neužmirštantis pirmųjų savo vienuolikos gyvenimo metų - kupinų laimės, džiaugsmo ir vilčių, ir tėvo - jo anuometinio pasaulio centro. Prakeikti ir visi tie Balkanų katilo gyventojai, išgyvenę karą ir praėjus penkiolikai metų nuo jo, nebegalintys klausytis tų, kurie jame nedalyvavo. O užvis labiausiai prakeikti tie, kuriems tas karas tebesitęsia.

Kai Vladano tėvą - Jugoslavijos armijos karininką - perdislokavo, jam "gyvenimas trenkė per galvą". Ir po to sekė tyla lyg epidemija, apnuodijanti ląstelę po ląstelės. Motinos sprendimu numarintas tėvas po daugiau nei dešimtmečio grįžo karo nusikaltėlio pavidalu ir Vladano vienintelė sau leista iliuzija apie kadais patirtą laimę, žlugo. Siekdamas išspręsti moralines dvejones ir pasirinkti vieną iš priešiškų pozicijų - "teisimas" bei "teisinimas", jis leidžiasi į klajones po buvusias vaikystės vietas, o kartu ir po buvusios Jugoslavijos miestus. 

Kartkartėmis, kai perskaitau itin gerą knygą, jaučiuosi lyg atsidurčiau akligatvyje, nes nežinau tų mokslinių terminų ar taisyklių, kuriomis vadovaujantis rašomos recenzijos. Aš galiu tik pasakyti: "turtinga kalba" ar "gerai sukaltas pasakojimas" ir pan. Ir šiuo atveju man trūksta tų stiprių išsireiškimų, kurie perteiktų literatūrinį šios knygos genialumą. Visgi, kad ir kokia šiuo atveju jausčiausi pasimetusi, labai noriu akcentuoti knygos išpildymą: kiekvienas sakinys yra nuodugniai apgalvotas, o pastraipa - parašyta jautriai bei stipriai. Todėl aplanko tas pasitenkinimo jausmas, kuris kyla ištikus laimei ir sėkmei perskaityti tokią gerą knygą bei kartu su Vladanu ne tik pakeliauti po buvusią Jugoslaviją, bet ir būti įsiurbtai ir nuneštai jo vidinių klajonių. Todėl norisi perspėti tuos, kurių rankose atsidurs "Jugoslavija, mano tėvynė" - nusiteikit įsijausti.

Goran Vojnović "Jugoslavija, mano tėvynė", Kitos knygos, 2018.

Penelope Fitzgerald "The Bookshop"

XX a. 6-ojo dešimtmečio pab. mažas Anglijos pajūrio miestelis... Vieniša našlė, nutarusi sename švyturyje atidaryti knygyną... Man vien nuo šių dviejų sakinių jau oda pagaugais eina. Deja, būtent šios aplinkybės mane nuteikė pernelyg entuziastingai ir pakišo koją įsisąmoninti tai, ką autorė, mano asmeniška nuomone, norėjo mums perduoti. Tai tas gyvenimo principas, kurio mes šiandien per dažnai nepaisom - vadinamasis "mažiau yra daugiau". (O norėjosi daugiau, stipriau, giliau!)

Taigi, nors pageidavau dažnesnių knygyno savininkės Florencijos ir seno, atsiskyrusio turtuolio susitikimų, autorė nusprendė apsiriboti viena kartu praleista arbatos pertraukėle, kuri vis dėlto padovanojo ilgam užstrigsiančią citatą: "It is a good book and therefore you should try and sell it to the inhabitants of Harborough. They won't understand it, but that is all to the good. Understanding makes the mind lazy".

O su nekantrumu ir baime laukti V.Nabokovo "Lolitos" egzemplioriai nors ir sukvietė minias smalsuolių, kurių trypčiojimas prie knygyno vitrinos suerzino ir taip nerimstančią miestelio matroną, (ko rezultate galėjome stebėti rašytinį nuomonių apsikeitimą tarp sukurstyto vietinio teisininko ir sau ant galvos neleidžiančios lipti Florencijos), sukeltos bangos greitai nurimo ir miestelis vėl užmigo letargo miegu.

Taigi, kad ir kaip toli fantazijos mane bandė nešti, autorės plunksna neleido atsiplėšti nuo žemės bent centimetrą ir reikalus sutvarkė logiškai bei realistiškai. Tačiau dabar, kai knyga jau užversta ir atidėta į šalį, spėkit, kas prieš užmiegant svajoja įgyvendinti Florencijos sumanymą?...

Penelope Firzgerald "The Bookshop", HarperCollins Publishers, 2016.