Karl Ove Knåusgard "Mano kova. Mirtis šeimoje"

Kaip čia taip išeina su knygomis (ir ne tik) bei pirmais įspūdžiais..?.. Aš tikrai jaučiuosi suglumusi. Kai Baltos lankos "ant knygų mugės" išleido šią knygą, visi tie rimtesnieji apie literatūrą feisbukuose rašantys žmonės džiūgavo šiuo didžiu įvykiu (neperspaudžiu). Aišku, jie visas Knausgård knygas jau perskaitę anglų ar bala žino kokiomis kalbomis, bet daugiau plojo ir kitus pritarimo gestus rodė grynai dėl garbės reikalo. Tai yra - lietuviškos verstinės literatūros garbės reikalo.

O suglumusi aš likau ir nebe pirmą kartą, nes vat taip būna, kad visų liaupsinama knyga nesuapeliuoja nors tu ką!!! O po kiek laiko, nei suprasi iš kur, nei kodėl, ateina UŽSIMANYMAS. Ir jis niekada niekada nenuvilia.

Štai taip aš išsiplėčiau savo pamąstymuose, o galbūt turėjau pradėti nuo tokių skambių frazių kaip wow, valio, beprotiškai fantastiška ir pan. Nes "Mano kova. Mirtis šeimoje" yra unikalus literatūrinis kūrinys. Aiškinu kodėl.

Visų pirma, eilinis Norvegijos bičas, bandantis prasimušti kaip rašytojas, sugalvoja tiesiog imti ir aprašyti savo gyvenimą. Bet suprask, įspūdingai jis net negyveno! Būdamas šešiolikos suko galvą su kuo praleist naujus metus (ar ne tik man naujako praleidimas namie su tėvais, ypač paauglystėj, prilygo socialinei savižudybei???), stebėjo savo tėvų tarpusavio ir asmeninius elgsenos pokyčius, pats tavo tėvu ir jautėsi greičiau visišku fail'u tame reikale, o ne "super duper visada ramiu ir laimingu, užkandžiais ir pleistrais apsirūpinusiu tėvu, su gražia žingine einančiais, ačiū prašau frazėmis besimėtančiais ir nesikeikiančiais vaikais". Aš tėvystės reikale truputį patirties turiu, bet perskaičius šiuos du Karlo Ovės pamąstymus, lyg kabėjusį ant liežuvio galo žodį pagaliau prisiminiau.

Ir galiausiai, įsivaizduokit, kad jūsų mylimas knygų herojus, kad ir Haris Hūlė (o gal Poteris), Pranciškus Ksaveras iš Milkantų Norvaiša ar Bridžita Džouns būtų gyvi, nefiktyvūs asmenys, ir juos kokioje Vilniaus knygų mugėj galėtum sutikti? How cool is that???

Mane po šitos knygos ištiko sunkus book hangover. Ir labai daug jėgų prireikė (su tuo noru kovoju lig šiol), kad likusių PENKIŲ dalių neatsisiųsčiau anglų k. Bet velniai rautų, kaip gera skaityti kokybišką verstinę literatūrą!!!

Karl Ove Knausgård "Mano kova. Mirtis šeimoje", Baltos lankos 2018.

Thomas Mann "Budenbrokai"

Thomo Manno "Budenbrokai" yra visiška klasika, didžioji literatūra, legend. Stora, kokybiška, autentiška - ji, deja, kaip ir kitos autoriaus knygos Lietuvoje mažai buvo akcentuojama. Ar čia aš klystu ir visi jau Thomą Manną skaitė ir jo trobelėje Nidoje lankėsi?

Knygoje pasakojamas vienos Liubeko verslininkų šeimos - kelių jos kartų - gyvenimas, o aprašomi epizodai varijuoja nuo šeimyninės pusryčių scenos iki miesto tarybos posėdžių. Knyga labai sodri įvykių ir personažų atžvilgiu, nors pasakojimo ašis - trys Budenbrokai - broliai Tomas ir Kristijanas bei jų sesuo Toni. Tomas - stoiškas, principingas, tvirtas vyresnysis brolis. Kristijanas - plevėsa, nuolat kalbantis apie savo emocinę ir fizinę būklę. O Toni! Vėjavaikė, pamaiva, nenustygstanti Toni...

Skaitant susidaro įspūdis, jog Budenbrokų misija - būti pavyzdine miesto šeima: valdyti pelningiausią verslą, auginti sėkmingiausius vaikus, sklandžiai kūrenti šeimos židinį. Tai jų skleidžiami, bet nepasiekiami idealai. Nes "argi idealai yra tam, kad mes juos pasiektume, juos įgyvendintume? Ne, anaiptol ne! Žvaigždžių niekas negeidžia, geidžia vilties..." Taigi viltis, o ne išsipildymas Thomo Manno kūrinyje laikomas didžiausiu gėriu. Įspūdžiui sustiprinti pasitelkiama François de Rochefoucauld citata "Viltis, nors ir apgauli, bet veda mus maloniu keliu į gyvenimo galą". O ir priėjusi tą galą Toni - tipiška, vilties nestokojanti Toni - tikisi vėl susitikti su anksčiau išėjusiais brangiais žmonėmis.

Na, o aš viliuosi, kad į mano rankas dar ne kartą pateks tokia kokybiška, amžiumi alsuojanti grožinės literatūros knyga!

Thomas Mann "Budenbrokai", Jotema, 2014.

Eleanor Catton "Šviesuliai" - TOP 5 pildosi

Šį įrašą pradėsiu matyt itin neprofesionalia gaida: nuostabi knyga! Ir nuo šiol kiekvienas mano žodis tenedrįsta prieštarauti užduotam tonui.

Man gyvenime pasitaiko pajusti impulsyvią nuojautą rinktis tam tikrą knygą. Pamenu, kaip "užplaukė" pirkti O.Pamuk "Tos keistos mano mintys" bei T.Venclovos "Nelyginant šiaurė magnetą". Gerai pamenu ir tą šypseną, lydėjusią verčiamus puslapius bei patiriamą išgyvenimą - tiesiog laimę. Šįkart nuojautos vėl gi paklausiau (o buvo ganėtinai sunku ją išgirsti knygų mugės šurmuly). ((Dar turiu pridurti, kaip man rankose kilnojant "Šviesulius" šalia su ta pačia intencija atsistojo paauglė ir jos mama, bambėdama kokia nesąmoninga knyga - tai mano atveju sealed the deal. Matyt, vis dar turiu polinkį priešgyniauti bambančių mamų akivaizdoj)). Norėdama būti atvira, turiu pripažinti, kad mane veikė vienintelis išankstinis žinomas faktas - tai istorijos lokacija. Juk aš, būdama knygine keliautoja, kuriai skaitymas atstoja realų turizmą, tikrai negalėčiau atleisti sau progos aplankyti išsvajotąją Naująją Zelandiją!!!

Bet o tačiau, labiausiai mane sužavėjo siužeto plėtojimo maniera. Tikiu, kad yra terminas jai apibūdinti. Literatūrologai? Na, kai viename skyriuje dėstoma, ką pasakė ar padarė X ir Y, o kitame rašoma  "o Z tuo metu". Taip, tai gali varginti (juk herojų yra 20 ir kiekvienas išsamiai aprašomas) ir erzinti (tikrai žinomas tas jausmas, kai įsiskaitai ir lauki kas bus su aprašomu veikėju toliau, o čia BAM - naujo herojaus nuotykiai!), bet oj kaip verta! Puiki, meistriška, intriguojanti ir neprailgusi (750 psl.) literatūrinė kelionė, vedanti tiesiai į mano asmeninį 2018 metų TOP 5.

Turiu pripažinti: pradžioje su knyga reikia dirbti. Įsiskaityti nėra labai lengva, o ir vėliau ta veikėjų gausybė priverčia karts nuo karto sugrįžti į knygos pradžią ir pasitikrinti asmenybes. Netgi siūlų galų suvedimas verčia sukti galvas. Kas mano atveju užmezgė labai nudžiuginusį dialogą su Fantastiškąja knygų žiurke, kuri aprašė labai įdomius knygos atsiradimo ir vertimo į lietuvių kalbą aspektus (minimas net Kristinos Sabaliauskaitės vardas, todėl turėtų suklusti mano skaitytoja iš už Baltijos).

Eleanor Catton "Šviesuliai", Baltos lankos, 2018.

Hallgrimur Helgason "1000° moteris"

Galbūt kad gimė Islandijoje, gyvenimas jos taip susiklostė. Juk gyventi tokioje šalyje atrodo ne pyragai. O galbūt mano grynai netiesioginis įspūdis yra visiškai klaidingas. Gal kaltos perskaitytos tragišką moterų likimą šioje šalyje aprašančios knygos ( H.Kent "Paskutinės apeigos" ir šioji), galbūt gyvenimas toje vis dar mistiškai bauginančioje, o kartu ir paslaptingai traukiančioje šalyje visai kitoks... Tačiau ne apie tai šis įrašas.

O apie skaudžiai gyvenimo mėtytą ir vėtytą moterį. Jos, senos, ligotos, mirštančios moters prisiminimai, pradžioje pasakojami lengvabūdžiu, humoristiniu tonu ir tokios įžvalgos kaip ši ne tik verčia kikenti, gerai nuteikia, bet ir skatina susimąstyti: "Visą gyvenimą taupai senatvei, o kai ji pagaliau ateina, nebesvajoji, kur išleisti pinigus, ir nebenori nieko kito, tik myžti į lovą. Na, žinoma, būtų buvę neblogai nusisamdyti kokį jaunutį vokietuką, kad pusnuogis pašoktų žvakių šviesoje ir man, prie patalo prikaustytai senei, paskaitytų Šilerį. Bet dabar Islandijoje uždrausta bet kokia prekyba žmonėmis, taigi nėra dėl ko apgailestauti."

Tačiau, nors pasakojimo pradžioje gali pasirodyti, kad knygos varikliukas - šūstros moterėlės pabičinimai apie gyvenimą ir vyrus ("aš gerai pažįstu vyrus, nes gyvenau su tieka jų, kiek būta apaštalų, nors kiekvieno pimpalą ir suka kitokia aureolė"), kuo toliau, tuo labiau atskleidžiamas negandų ir skausmo persotintas knygos herojės gyvenimas.

Ir kol neperskaitai apie visą išgyventą skausmą, norisi pabumbėti apie josios apleistus vaikus, įskaudintus artimuosius, egoistišką elgesį. Bet galiausiai, visoms jos kelyje įvykusioms tragedijoms nugulus juodu ant balto, papasakojus apie išgyventą karą, prievartą, badą, smurtą, vaiko netektį, ligas; po viso to nebegali jos smerkti. Nes jei įmanoma tokį gyvenimą išgyventi be sudurtų venų, pragertų kepenų ar kambario minkštomis sienomis - tai tik šitaip. Lengvabūdiškai, humoristiškai, atsainiai. Bet išgyventi galima!

Šiandien mano gimtadienis, pirmas 30+. Ir man simboliškai svarbu palikti įrašą apie šią stiprią moterį. Apie pirmojo Islandijos prezidento anūkę, pasakojančią apie savo gyvenimą, jau daug metų mirštančią, bet užtat su savo fake profiliu Facebook apsimetančia ex mis pasaulis ir subūrusia nemaža gerbėjų pasaulyje, gebančia įsilaužti į įtartinos marčios elektroninio pašto dėžutę ir rezervuojančios sau laiką krematoriume. Aj, ir dar turinčią veikiančią, nepanaudotą granatą. Kiekvienai moteriai - stipriai rekomenduoju perskaityti!

P.S. Autorius sako, kad istorija išgalvota. Bet aš priėmiau kaip už gryną pinigą ir man dzin!

Hallgrimur Helgason "1000° moteris", Alma littera

Ann Patchett "Vieningieji"

Viršelyje pavaizduoti apelsinai istorijos pradžioje pasirodo trumpai, bet efektyviai. Jų lupimas, sulčių spaudimas - labai įtraukiantys, gyvi vaizdiniai, tačiau už aprašomas scenas svarbiau tai, kad su šiuo įvykiu pasikeičia dviejų šeimų likimai. Dvi santuokos virsta viena, o šeši vaikai neužilgo bus priversti savo laiką karts nuo karto leisti drauge. Ir tai turės pasekmių ne tik jų, jiems artimų žmonių gyvenimui, bet ir rašytojos plunksnos kuriamam pasauliui bendrąja prasme.

Nors šioje knygoje aprašomi epizodai iš dviejų šeimų gyvenimo, norisi išskirti tą kuriamos istorijos paliktą įspūdį, kurį galima įvardinti tokiais žodžiais: "gyvenimo vingiai nėra pavaldūs žmogui". Ir nors jie kartais gali atrodyti neteisingi, kvaili, beprasmiai ar netgi komiški, visgi žmogaus valia juos pakreipti yra labai ribota ir trumpalaikė.


Šios knygos skaitymas lyg transo būsena. Jauties prikaustytas, gal netgi supančiotas, bemaž užburtas - bevalis skaitomos istorijos stebėtojas. Beskaitant vis lauki to didžiojo "boom", o perskaičius - nežinai ar jis buvo. Bet štai rašau ir mąstau, kad tai knyga vien apie tuos "boom", kurie, ir tai esminis autorės meistriškumo įrodymas, o kartu ir knygos žavesio paslaptis, aprašomi bene kaip fonas paprastiems, dažnai buitiškiems herojų išgyvenimams. Dėl šio niuanso yra mažai dirginamos skaitovo emocijos ir jos išlieka pastovios. Tačiau tai tikrai nereiškia nuobodaus ar neintelektualaus skaitymo. Greičiau ramų ir atpalaiduojantį, bet vistiek kokybišką.

O perskaityta istorija vis sugrįžta. Ypač kai mintys klajoja mąstant apie susitikimus, atsitiktinumus, kvailokai susiklosčiusius pokštus ar kitus gyvenimo vingius. Juk herojų gyvenimai parodė: gyvenimo kelias netolygus ir netiesus. Jis sukasi, šakojasi, kyla ir leidžiasi, dažnai netikėtai sustoja, o kitu atveju vis tęsiasi ir tęsiasi. Ir kiekvienas ištartas žodis, atsitiktinis poelgis turi tik sau būdingas pasekmes.

Ann Patchett "Vieningieji", Baltos lankos, 2017.

Agnė Matulaitė "Žali sausainiai. Knyga sveikiems neurotikams"

Nerimas, sumaištis, baimė, pyktis, liūdesys - tai žmogaus jausmai, vis nustumiami į paribį. Nes juos jausti ar apie juos kalbėti nekoretiška. B l o g a i. Netgi liaudies išmintis byloja - "nervus į konservus". Tačiau A.Matulaitė, nors ir neskatina tuoj pat imti ir išjausti viską atvirai bei viešai, ugdo toleranciją tiems mūsų ne tokiems patraukliems asmenybės atspalviams. Ir teigia: kol vykdoma refleksija, tol augama ir tobulėjama. Taigi nuo šiol visi neurotikai lendam į dienos šviesą!

Autorė į rankas įduoda patrauklų įrankį savirefleksijai - knygą keistu, bet pagaunančiu pavadinimu. Iš jos aprašomų trumpų, asmeninių, savoje kasdienybėje atpažįstamų istorijų lengva susigeneruoti pamokymus. Jos aprėpia tikrai daug temų, todėl esu tikra, kad knygą ne tik galima, o ir reikia skaityti pakartotinai - kad pavyktų iš jos išspausti kuo daugiau.

Aš norėčiau išskirti tris svarbiausius momentus, darančius knygą patrauklia ir paklausia. Pirmiausia, tai autorės gebėjimas kitu kampu pažvelgti į įprastas situacijas (pavyzdžiui kambario tvarkymą). Taip pat, gilinimąsis į aktualias, dažnai rezonansines temas bei jų analizavimas pasitelkiant mokslines žinias (tarkim alkoholio vartojimo kultūrą ir su ja susijusius draudimus). Galiausiai ir svarbiausiai - naujų temų pristatymas.

Labiausiai mane asmeniškai supurčiusių tokių temų - suaugusiųjų patyčios. Tai, kas buvo visai čia pat ir sugebėjo išlikti neįvardinta, dabar, po Agnės žodžių, matosi kaip ant delno. Elgsena, mūsuose laikoma normalia ir netgi laukiama suaugusiųjų tarpe, ant darželių ir mokyklų sienų kabančiuose plakatuose afišuojama kaip absoliučiai netoleruotinas elgesys. Neabejotinai juokingai graudi situacija!

Todėl ne veltui sakoma, kad reikia pradėti nuo savęs. Nes kol nesame atskira sala ir gyvename visuomenėje, sulig kievienu mūsų žingsniu vardan to augimo bei tobulėjimo, ir šalia mūsų esantys bus priversti bent galvas pasukti ta kryptimi. Ir aš šventai tikiu, kad niekada nesuklysi nusprendęs paskaityti knygą. Ypač jei ji kokybiška, aktuali bei jautri. Būtent tokia kaip ši.

Agnė Matulaitė "Žali sausainiai. Knyga sveikiems neurotikams". Tyto alba, 2017.

Manuel Rosa "Kolumbas. Atskleistoji istorija"

"Tiesa ta, kad apie istoriją žinome kur kas mažiau, negu nežinome. Vien tai, kad nieko nežinome apie kai kuriuos įvykius, nereiškia, kad tų įvykių nebuvo. Be to, daugelis užrašytų ir išlikusių pasakojimų parašyti laimėtojų ir skleidžia laimėtojų požiūrį pralaimėjusiųjų atžvilgiu. Tie, kurie valdo plunksną ir rašalą, gali laisvai rašyti, cenzūruoti,  iškraipyti ir pakeisti įvykius savo pačių naudai ir šlovei. Iškraipymas ir cenzūra priveda ne prie tikslaus, o prie klaidingo istorijos atpasakojimo. Niekas negali to iliustruoti geriau už plačiai pasklidusią pasaką apie Amerikos atradėjo gyvenimą ir žygdarbius".

Netikiu, kad kada nors sugebėsime vertinti žmonijos istoriją objektyviai. Visada jos supratimą ir pateikimą veiks interesai, lūkesčiai ar polinkiai. Matyt, ir vienintelės, teisingiausios tiesos čia nėra ir negali būti. Tačiau melą karts nuo karto bandoma atskleisti, o klaidingus faktus paneigti.

Manuel Rosa šioje knygoje siekia paneigti ligi šiol faktais laikytas žinias: Amerikos atradėjo kilmę, vardą, saitus su Portugalija, netgi Amerikos atradimo netikėtumo faktorių. Jis teigia: "Kristobalio Kolono skaptas vaidmuo buvo ne "atrasti" Naująjį Pasaulį, o paprasčiausiai būti pirmuoju portugalų jūrininku, įgaliotu portugalų karaliaus atskleisti, kad tos slaptos žemės egzistuoja". Ir nors retkarčiais autoriaus naudojamas stilius primena sąmokslo teorijos, o to paties dalyko akcentavimas - įkyrų siekį patraukti dėmesį, yra ir labai stiprių momentų. Ir jų nemažai!

M.Rosa, pusę savo gyvenimo paskyręs šiam tyrimui, bando įtikinti, kad Kolonas (aka Kolumbas) buvo didikas, puikus jūreivis, Ispanijos rūmuose vykdęs slaptą, Portugalijos karaliaus Jono II paskirtą misiją - įtikinti karalienę Izabelę ir karalių Ferdinandą ieškoti jūrų kelio į Indiją per Vakarus, taip apsaugant Portugalijos prekybinius interesus Afrikoje ir tikrojoje Indijoje. Autoriaus cituojami šaltiniai ir argumentai yra išsamūs ir įtikinami, todėl nesunku priimti ir "užsidegti" naująja versija.

Nepaisant to, ji nors ir suintrigavo, bet nenustebino. Juk negali būti naivus ir aklai tikėti vadovėlinėmis tiesomis, ypač kai ant kortos pastatyta tiek daug. Tačiau kita autoriaus pateikiama žinia - alternatyvus Kolono tapatybės aiškinimas - yra gana revoliucinga, o ir intriga atsiranda kaip mat. Pagrįsdamas savo spėjimą, autorius teigia, kad didysis Amerikos atradėjas turėjo karališko - Jogailaičių - kraujo, t.y., buvo Varnos mūšyje dingusio Jogailos sūnaus Vladislovo III sūnus. Sukirbėjus nacionaliniam interesui, darosi itin įdomu. Ir nors perskaičius knygą, iš kurios pirmiausia išmokstama aklai netikėti oficialiomis istorinėmis tiesomis, kažkaip visai paprasta patikėti šia (juk neoficiali!).

Manuel Rosa "Kolumbas. Atskleistoji istorija", Charibdė, 2014.