Anna Burns "Milkman"

Dievaži, neturiu su kuo Annos Burns palyginti. Jos braižas jaudinančiai keistas, primenantis tą šokiruojantį malonumą, kadais aplankiusį skaitant "Silva Rerum" pimąją dalį. Taigi, greičiausiai toks ir turi būti efektas, sukeltas vadinamojo šviežio balso literatūroje: iš pradžių kažkiek nejauku, juk neįprasta, bet drauge taip sumanu bei stipru. Nepaisant to, "Milkman'o" skaitymo patirtis buvo ne iš lengvųjų. Sudėtingi, ilgi sakiniai; sodri, intelektuali kalba; skyriai, nusitęsiantys iki 100 psl. - panašu, kad autorė nebuvo nusiteikusi juokauti! Situacijos nelengvino ir Burns nenoras įvardinti vietovardžius ar veikėjus: čia į juos kreipiamasi "Middle Sister", "Somebody McSomebody", "Tablets Girl", "Third Brother-in-Law" ir pan.

O kalbant apie siužetą, jis nuo pirmo-antro puslapio mane apmovė. Jau pirmajame skyriuje tariausi pergudravusi rašytoją ir Booker'io komisiją - pasirodė itin relevantiškas ir gudrus žingsnis #MeToo eroje apdovanti knygą apie moters dviprasmišką padėtį sulaukus nepageidavimo, seksualinio pobūdžio dėmesio iš vyro. Tačiau nors pastaroji linija išliko jungiamąja gija, iš jos šakojosi ir aibė kitų, nemažiau jaudinančių. Viena svarbiausių bei ryškiausių - katalikų padėtis Belfaste (vėlgi, jis niekur konkrečiai neįvardinamas, bet vieša paslaptis, kad rašoma apie šį Šiaurės Airijos miestą); gyvenimas bendruomenėje, valdomoje maištininkų. Taip pat, apie politikos nulemtas mirtis ir kaip tai įtakoja santuokos sudarymą; apie ekstremalų lojalumo ir patriotiškumo apibrėžimą bei absurdiškai apribotas elgesio normos. Štai dėl pastarųjų nepaisymo - konkrečiai skaitymo vaikščiojant (o tai, beje, yra autobiografinis knygos elementas) - pagrindinė herojė matyt ir įklimpo į visą pasakojamą košę. 

Aš negaliu apsiimti vertinti, ar "Milkman'ą" buvo verta apdovanoti Booker'iu - juo labiau, kad nesu skaičiusi kitų į trumpąjį sąrašą papuolusių knygų! Tačiau man visiškai lengva tvirtinti, kad šioji knyga tapo metų charakteringiausia. Tai kelionė, kurioje negali matyti, kas slypi už kampo, o tik pajutus tam tikrą stabilumą, Burns vėl pakeičia kursą ir tu puoli į naujus tekstinius vandenis!

P.S. Negaliu nepasidžiaugti - autorė knygoje mini ir Lietuvos vardą!!! Ir nors jis atsiduria kontekste, nagrinėjančiame keistą, nepageidaujamą elgesį, visgi tai mūsų vardas juodu ant balto užrašytas vienoje geriausių metų knygų. Whoop whoop!

Anna Burns "Milkman", 2018, Faber&Faber.

Goran Vojnović "Jugoslavija, mano tėvynė"

"Tai istorija apie baisiausią mūsų pasaulio ligą - atmintį. Žmonės prisimena - tai didžiausias jų prakeiksmas", rašo Vojnović. Prakeiktas Vladanas, niekaip neužmirštantis pirmųjų savo vienuolikos gyvenimo metų - kupinų laimės, džiaugsmo ir vilčių, ir tėvo - jo anuometinio pasaulio centro. Prakeikti ir visi tie Balkanų katilo gyventojai, išgyvenę karą ir praėjus penkiolikai metų nuo jo, nebegalintys klausytis tų, kurie jame nedalyvavo. O užvis labiausiai prakeikti tie, kuriems tas karas tebesitęsia.

Kai Vladano tėvą - Jugoslavijos armijos karininką - perdislokavo, jam "gyvenimas trenkė per galvą". Ir po to sekė tyla lyg epidemija, apnuodijanti ląstelę po ląstelės. Motinos sprendimu numarintas tėvas po daugiau nei dešimtmečio grįžo karo nusikaltėlio pavidalu ir Vladano vienintelė sau leista iliuzija apie kadais patirtą laimę, žlugo. Siekdamas išspręsti moralines dvejones ir pasirinkti vieną iš priešiškų pozicijų - "teisimas" bei "teisinimas", jis leidžiasi į klajones po buvusias vaikystės vietas, o kartu ir po buvusios Jugoslavijos miestus. 

Kartkartėmis, kai perskaitau itin gerą knygą, jaučiuosi lyg atsidurčiau akligatvyje, nes nežinau tų mokslinių terminų ar taisyklių, kuriomis vadovaujantis rašomos recenzijos. Aš galiu tik pasakyti: "turtinga kalba" ar "gerai sukaltas pasakojimas" ir pan. Ir šiuo atveju man trūksta tų stiprių išsireiškimų, kurie perteiktų literatūrinį šios knygos genialumą. Visgi, kad ir kokia šiuo atveju jausčiausi pasimetusi, labai noriu akcentuoti knygos išpildymą: kiekvienas sakinys yra nuodugniai apgalvotas, o pastraipa - parašyta jautriai bei stipriai. Todėl aplanko tas pasitenkinimo jausmas, kuris kyla ištikus laimei ir sėkmei perskaityti tokią gerą knygą bei kartu su Vladanu ne tik pakeliauti po buvusią Jugoslaviją, bet ir būti įsiurbtai ir nuneštai jo vidinių klajonių. Todėl norisi perspėti tuos, kurių rankose atsidurs "Jugoslavija, mano tėvynė" - nusiteikit įsijausti.

Goran Vojnović "Jugoslavija, mano tėvynė", Kitos knygos, 2018.

Penelope Fitzgerald "The Bookshop"

XX a. 6-ojo dešimtmečio pab. mažas Anglijos pajūrio miestelis... Vieniša našlė, nutarusi sename švyturyje atidaryti knygyną... Man vien nuo šių dviejų sakinių jau oda pagaugais eina. Deja, būtent šios aplinkybės mane nuteikė pernelyg entuziastingai ir pakišo koją įsisąmoninti tai, ką autorė, mano asmeniška nuomone, norėjo mums perduoti. Tai tas gyvenimo principas, kurio mes šiandien per dažnai nepaisom - vadinamasis "mažiau yra daugiau". (O norėjosi daugiau, stipriau, giliau!)

Taigi, nors pageidavau dažnesnių knygyno savininkės Florencijos ir seno, atsiskyrusio turtuolio susitikimų, autorė nusprendė apsiriboti viena kartu praleista arbatos pertraukėle, kuri vis dėlto padovanojo ilgam užstrigsiančią citatą: "It is a good book and therefore you should try and sell it to the inhabitants of Harborough. They won't understand it, but that is all to the good. Understanding makes the mind lazy".

O su nekantrumu ir baime laukti V.Nabokovo "Lolitos" egzemplioriai nors ir sukvietė minias smalsuolių, kurių trypčiojimas prie knygyno vitrinos suerzino ir taip nerimstančią miestelio matroną, (ko rezultate galėjome stebėti rašytinį nuomonių apsikeitimą tarp sukurstyto vietinio teisininko ir sau ant galvos neleidžiančios lipti Florencijos), sukeltos bangos greitai nurimo ir miestelis vėl užmigo letargo miegu.

Taigi, kad ir kaip toli fantazijos mane bandė nešti, autorės plunksna neleido atsiplėšti nuo žemės bent centimetrą ir reikalus sutvarkė logiškai bei realistiškai. Tačiau dabar, kai knyga jau užversta ir atidėta į šalį, spėkit, kas prieš užmiegant svajoja įgyvendinti Florencijos sumanymą?...

Penelope Firzgerald "The Bookshop", HarperCollins Publishers, 2016. 

Gail Honeyman "Eleonorai Olifant viskas gerai"

Ši knyga muša pardavimo rekordus, atsiliepimų apie ją negalėjo pražiopsoti įvairiais pavidalais internetuose šmėžuojantys knygų mylėtojai, o Reese Witherspoon suskubo įsigyti teises ekranizuoti istoriją apie Eleonorą Olifante. G.Honeyman sukurtas fenomenas išties primena Bridžitos Džouns sukeltą šaršalą: pasakojimas apie dvi brites, gyvenančias niekuo neypatingą, nuobodoką, kartais šiek tiek nevykusį gyvenimą. Visgi, kol knygos apie Bridžitą buvo sutiktos kaip sarkastiška komedija apie romantinių santykių iššūkius, Eleonoros pasakojimas, dažnai išsiskiriantis taip pat absurdiškai juokingu tonu, įkūnija rimtas ir mūsų pasaulyje plačiai išsikerojusias problemas - vienatvę ir depresiją.

Eleonora Olifante - slenkanti per gyvenimą, slystanti jo paviršiumi, po juo, aplink jį; vienatvės sluoksniu atsiribojusi nuo aplinkinių. Jos gyvenimą ženklina ritualai: darbas, namai, kryžiažodis su sumuštiniu per pietų pertrauką, pasta bei radijo laida vakarais, du tos pačios rūšies degtinės buteliai kiekvieną savaitgalį. "Nuolatiniame, nekintamame darbo, degtinės ir miego cikle" ji tyliai, viena, sukosi aplink savo ašį, kol užkibo už atsitiktinio šiaudo, vizijos, kuria įtikėjo taip stipriai, kaip tik begalėjo. O kai toji iliuzija, pirmą kartą per jos gyvenimą suteikusi impulsą bei viltį, sužlugo, - per plauką nesunaikino ir jos. Eleonora tikėjo, kad tik stipriausieji gali sąmoningai pasirinkti vienatvę, taip išlaisvindami save. Tačiau atsidūrusi ant susinaikinimo ribos, ji pasidavė ir priėmė jai ištiestą pagalbos ranką. Ir tada viskas pasikeitė.

Žinot, kuo man labiausiai patiko ši knyga? Taip, vienu metu tikrai norėjau šokinėti iš džiaugsmo, nes nors ir noriu save laikyti geros, rimtesnės literatūros skaitytoja, anaiptol nesu snobė, todėl kai knygos herojė suima save į nagą ir įšoka į gražinimosi karuselę, tai pabunda mano viduje slypinti ir katučių plojanti "Pretty woman" gerbėja (scena, kur Julia Roberts apsipirkinėja? Comme on!). Bet iš tiesų mane suvis labiausiai nudžiugino tas beskaitant atsiradęs jausmas, tarsi įgytum PERSPEKTYVĄ. Galim vadinti tai knygos "bonusu", kuris paskatina permąstyti aplinką ir įprastas situacijas. Eleonora, jos asmenybė bei elgesys, dažnai primenantys tai ateivę, tai robotę bei jai užgimusi simpatija verčia susimąstyti ir iš naujo įvertinti savo požiūrį į artimoje aplinkoje esančius, buvusius ar dar tik sutiksimus nepritapėlius, atsiskyrėlius, keistai kalbančius, besirengiančius ir pan. Ir nors jos ir Reimondo draugystė, kuri nepaisant mano būgštavimų nepavirto į banalią epinę meilės istoriją (nors jei yra susibūrusios stovyklos, aš visgi priklausyčiau tai, kuri "serga" už jų santykių perkėlimą į kitą lygmenį), ji tikrai suteikė nuoširdžios, atsidavusios draugystės pavyzdį: kai vienas susiima ir pabūna kito uola. Tokių pavyzdžių mums daugiau reikia gyvenime, sutikite.

Gail Honeyman "Eleonorai Olifant viskas gerai", Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2018.

Elizabeth Kolbert "Šeštasis išnykimas. Ne vien gamtos istorija"

Nepataikaujanti, nekabinanti ant nosies rožinių akinių ir tiesiog dozę realybės siūlanti knyga. Čia žmonės - "rūšis it piktžolė" ir "dabar pat regime masinį rūšių išnykimą, kuris gali būti sukeltas žmonių". Tad jeigu nepriklausai tai stovyklai, kuri netiki klimato atšilimu ir esi toks ar tokia, kuriam (-iai) nesvetimas noras sužinoti apie anksčiau ir dabar vykstančius reiškinius, šiuo atveju rūšių išnykimus, siūlau perskaityti šią knygą. Ypač jei slapta viliesi kada nors sudalyvauti kokioje nors TV viktorinoje; manau, kad šioje knygoje apstu faktų ir terminų, kurie turi potencialą atsidurti žydrajame ekrane.

"Teigti, kad dabartinį išnykimą galima sustabdyti, jei tik žmonės labiau aukotųsi, nėra klaidinga - tačiau svarbiausia ne tai. Nesvarbu, ar žmonės rūpinasi, ar nesirūpina. Svarbiausia - kad žmonės keičia pasaulį." Tai privalu suprasti, nes autorė perspėja - mes jį keičiame taip smarkiai, kad rūšys nespėja prisitaikyti. Pietų Amerikoje baigia išnykti auksiniai atelopai, dėl vandenynų rūgštėjimo byra jų ekosistema, šiksnosparniai masiškai miršta nuo baltosios nosies sindromo, o mėgstantys nardyti po koralus visai greitai tuo nebegalės mėgautis. E.Kolbert leidžiasi kelionėn po salas, džiungles, kalnus ir miestus, neria po vandeniu ir lenda į urvus, kad papasakotų jau nebeegzistuojančių ar ant išnykimo ribos esančių gyvybių istorijas. Tai ne tik gamtos istorijos, mokslinių faktų, tyrimų ir perspektyvų kupina kelionė, bet ir supažindinimas su Antropocenu - naujuoju geologiniu amžiumi, "žmogaus epocha". Ir nors tai viena iš tų mano minėtų vertų įsiminti sąvokų, ja nereikia nei džiaugtis, nei didžiuotis. Bet suprasti, kokią apokaliptinę įtaką mūsų rūšies patogus, šiltas ir sotus gyvenimo būdas sukelia kitoms planetos rūšims.

Elizabeth Kolbert "Šeštasis išnykimas. Ne vien gamtos istorija", Baltos lankos, 2018.

Fiston Mwanza Mujila "Klubas "Tram 83""

"Saulė pakyla Šiaurės geležinkelio stotyje ir leidžiasi "Trame" tarp dviejų krūtų - greipfrutų. Mes esam gudrybių debesų princai, žemės ir geležinkelio sūnūs. Čia - Naujasis Pasaulis. Jei nesidulkini, tave dulkina. Jei nevalgai, tave valgo. Jei nenaikini, tave naikina. Čia - Naujasis Pasaulis. Čia kiekvienas už save ir kiekvienam tu šūdas. Čia džiunglės."

Čia - interaktyvus teatras. Čia uodžiame sodriai šleikščius kvapus, judame į muzikos užduotą ritmą, kvėpuojame aitrų, pritvinkusį nakties orą. Čia esame alkani ir apgirtę. Pradedami skyrius nuo naratoriaus pastabų ir vedini jomis, mes klaidžiojame po skirtingas inscenizacijas, klausomės senų ir naujų veikėjų. Minint juos, norisi išskirti šiuos tipus:
- žemrausiai. Jų čia dauguma, nes tokioje vietoje kaip Miestas-Valstybė bet kuri veikla yra susijusi su akmeniu: "Nieko kito kaip palįsti po žeme mes, kurmiai, kokie buvome, esame ir būsime, taip ir nemokėjom";
- prasisiekėkiai, kaip Rekviemas. Nuolat minantys geležinkelius, plėšiantys šachtas, kuriantys žabangas turistams ir vietiniams; keliantys tiek panieką, tiek žavesį;
- nepakenčiami intelektualai. Duotuoju momentu iš Šalies Užpakalio atvykęs Liusjenas, laikomas ateiviu, erzinantis savo nuolatiniu skrebenimu, pašiepiamas, nušvilpiamas:

                    "- Tu nerūkai, nesidulkini, neryji šunienos, nesileidi į poligoną, nevežioji prekių, bėgi nuo mergų, negeri degtinės, tai ir galvoju, ką gi tu veiki šiame gyvenime?!";

- antytės. Gyvosios zombės, medžiojančios "tarpukojo malonumus" ištroškusius patenkinti vyrus. Jų įžanginę frazę  "Ar turite minutėlę?" palydi tiesmukiškesnės, ekspresyvesnės, sultingesnės, kaip antai "Išsivežk mane į Bratislavą ir paversk mane savo svajonių karaliene!" ar "Man glamonės - tai kaip demokratija. Jei manęs nepaglamonėsi, iškviesiu amerikiečius".  Jos gyvenime vadovaujasi moto, paremtą kažkokio paslaptingo sąvado 15 taisykle: "Turėsi ką valgyti, kai prakaituos tavo šlaunys, tad būk karšta ir atkakli".  Nei dėl vieno, nei dėl antro autoriaus dėka abejonių nekyla.

Fiston Mwanza Mujila rašo: "Jei laimė turėjo vardą, jis buvo "Tram 83". Well, iš tokio klubo ir tokios valstybės neščiau kudašių kaip mat! Tačiau turint omeny, kad autoriaus tikslas buvo atspindėti post-kolonistinės Afrikos tikrovę, belieka kliautis jo žodžiu. Turbūt gražesnių iliuzijų ir neturėta: kalnakasyba, vaikai-kariai, parsiduodančios mergaitės, išnaudotojai vyrai, lytiniu keliu plintančios ligos, apgaulės, spąstai, narkotikai... Klube "Tram 83", į kurį kaip į Romą veda visi Miesto-Valstybės keliai, telpa visi šie elementai, ir dar muzika - vienintelė pateisinama meno forma. Jis - šio išgalvoto miesto centras, jo gyventojų bastionas, kuris netgi atlaiko įžeisto vado antpuolius. O jo lankytojas, kaip ir Mujila rašymo stilius, purvinas, piktas, įžūlus, linksmas bei kupinas sarkazmo.

Į šią knygą besčiau pirštu tam ar tai, kuris (-i) panorėtų iššaukiančio, nepadoriai juokingo bei brutaliai poetiško skaitymo.

Fiston Mwanza Mujila "Klubas "Tram 83"", Kitos knygos, 2017.

Herman Koch "Griovys"

Ši knyga labai klastinga. Skaitant ją galvoje nepaliovė dūgzti įvairios aprašomų įvykių aiškinamosios versijos: a) pagrindinis veikėjas yra užslėptas maniakas ir jau kitame puslapyje imsis šaltakraujiško susidorojimo; b) pagrindinis veikėjas serga šizofrenija ir aprašomas jo vidinis pasaulis, galbūt jam reziduojant psichiatrinėje įstaigoje; c) pagrindinis veikėjas yra itin įžvalgus vyras, gebantis pastebėti įvairias detales ir teisingai jas interpretuoti.

Na, ką galiu pasakyti: nei viena iš trijų mano sugeneruotų versijų nėra nei teisinga, nei klaidinga. Sunku pasakyti, ar toks braižas yra įprastas Hermanui Koch ("Griovys" - pirmoji mano skaityta jo knyga), ar šį pasakojimą tikrai taip sunku įsprausti į tam tikrus rėmus. Bet turbūt visiškai neklysiu čia knygą pavadindama intriguojančia. Šioje vietoje turiu pridurti, kad esu gana disciplinuota skaitytoja. Kasdien daugmaž nustatytu laiku, sąlyginoje vienatvėje ir tyloje aš atsiverčiu knygą. Retais atvejais, kurie išimtinai būna susiję su įtraukiančiais trileriais, man pasidaro per sunku išsiskirti su skaitomu pasakojimu ir pradedu laiką "nusukinėti". Taip buvo ir šį sekmadienio rytą - nepaisant rytinio chaoso, "Griovį" perskaičiau prie pusryčių stalo. Štai kokią intrigą autorius sugebėjo susukti - ir negali užtikrintai sakyti, kad tai trileris. Ar garantuoti, kad ne trileris. Painu, žinau.

Kartu tai ir intelektuali knyga. Greta nuolatinių išgyvenamų abejonių dėl esamos ar iš piršto laužtos pagrindinio veikėjo sutuoktinės neištikybės, Herman Koch atkreipia dėmesį į situacijas, su kuriomis Lietuvoje kol kas galime susidurti tik taip - juodu ant balto. Kalbu apie žmonių pasirinkimą teisėtai nutraukti savo gyvenimą. Ar įprastesnes situacijas, kaip antai atliekų rūšiavimas, vėjo jėgainės, klimato kaita. Bei egzistencines - vienos akimirkos galią pakreipti gyvenimą tik ta ir ne kita vaga ar gyvenimo po mirties klausimą. Dėl visų mano išvardintų niuansų knyga įtraukia ir suteikia peno, daug peno, mintims, svarstymams, įsivaizduojamiems pasirinkimams. Ir greta nuolatinio įvykių narpliojimo ir aiškinamųjų versijų kūrimo dar ir rausies po savo protą bei širdį. Kas, neneigsiu, vargina. Tad reikia nusiteikti įtraukiančiam skaitymui, bet kuris neatpalaiduoja, o sujudina mintis ir pareikalauja nemažai savianalizės. O kartu gal gi net ir apčiuopiamų veiksmų (žr. citatą žemiau).

Herman Koch "Griovys", Baltos lankos, 2018.