Eleanor Catton "Šviesuliai" - TOP 5 pildosi

Šį įrašą pradėsiu matyt itin neprofesionalia gaida: nuostabi knyga! Ir nuo šiol kiekvienas mano žodis tenedrįsta prieštarauti užduotam tonui.

Man gyvenime pasitaiko pajusti impulsyvią nuojautą rinktis tam tikrą knygą. Pamenu, kaip "užplaukė" pirkti O.Pamuk "Tos keistos mano mintys" bei T.Venclovos "Nelyginant šiaurė magnetą". Gerai pamenu ir tą šypseną, lydėjusią verčiamus puslapius bei patiriamą išgyvenimą - tiesiog laimę. Šįkart nuojautos vėl gi paklausiau (o buvo ganėtinai sunku ją išgirsti knygų mugės šurmuly). ((Dar turiu pridurti, kaip man rankose kilnojant "Šviesulius" šalia su ta pačia intencija atsistojo paauglė ir jos mama, bambėdama kokia nesąmoninga knyga - tai mano atveju sealed the deal. Matyt, vis dar turiu polinkį priešgyniauti bambančių mamų akivaizdoj)). Norėdama būti atvira, turiu pripažinti, kad mane veikė vienintelis išankstinis žinomas faktas - tai istorijos lokacija. Juk aš, būdama knygine keliautoja, kuriai skaitymas atstoja realų turizmą, tikrai negalėčiau atleisti sau progos aplankyti išsvajotąją Naująją Zelandiją!!!

Bet o tačiau, labiausiai mane sužavėjo siužeto plėtojimo maniera. Tikiu, kad yra terminas jai apibūdinti. Literatūrologai? Na, kai viename skyriuje dėstoma, ką pasakė ar padarė X ir Y, o kitame rašoma  "o Z tuo metu". Taip, tai gali varginti (juk herojų yra 20 ir kiekvienas išsamiai aprašomas) ir erzinti (tikrai žinomas tas jausmas, kai įsiskaitai ir lauki kas bus su aprašomu veikėju toliau, o čia BAM - naujo herojaus nuotykiai!), bet oj kaip verta! Puiki, meistriška, intriguojanti ir neprailgusi (750 psl.) literatūrinė kelionė, vedanti tiesiai į mano asmeninį 2018 metų TOP 5.

Turiu pripažinti: pradžioje su knyga reikia dirbti. Įsiskaityti nėra labai lengva, o ir vėliau ta veikėjų gausybė priverčia karts nuo karto sugrįžti į knygos pradžią ir pasitikrinti asmenybes. Netgi siūlų galų suvedimas verčia sukti galvas. Kas mano atveju užmezgė labai nudžiuginusį dialogą su Fantastiškąja knygų žiurke, kuri aprašė labai įdomius knygos atsiradimo ir vertimo į lietuvių kalbą aspektus (minimas net Kristinos Sabaliauskaitės vardas, todėl turėtų suklusti mano skaitytoja iš už Baltijos).

Eleanor Catton "Šviesuliai", Baltos lankos, 2018.

Hallgrimur Helgason "1000° moteris"

Galbūt kad gimė Islandijoje, gyvenimas jos taip susiklostė. Juk gyventi tokioje šalyje atrodo ne pyragai. O galbūt mano grynai netiesioginis įspūdis yra visiškai klaidingas. Gal kaltos perskaitytos tragišką moterų likimą šioje šalyje aprašančios knygos ( H.Kent "Paskutinės apeigos" ir šioji), galbūt gyvenimas toje vis dar mistiškai bauginančioje, o kartu ir paslaptingai traukiančioje šalyje visai kitoks... Tačiau ne apie tai šis įrašas.

O apie skaudžiai gyvenimo mėtytą ir vėtytą moterį. Jos, senos, ligotos, mirštančios moters prisiminimai, pradžioje pasakojami lengvabūdžiu, humoristiniu tonu ir tokios įžvalgos kaip ši ne tik verčia kikenti, gerai nuteikia, bet ir skatina susimąstyti: "Visą gyvenimą taupai senatvei, o kai ji pagaliau ateina, nebesvajoji, kur išleisti pinigus, ir nebenori nieko kito, tik myžti į lovą. Na, žinoma, būtų buvę neblogai nusisamdyti kokį jaunutį vokietuką, kad pusnuogis pašoktų žvakių šviesoje ir man, prie patalo prikaustytai senei, paskaitytų Šilerį. Bet dabar Islandijoje uždrausta bet kokia prekyba žmonėmis, taigi nėra dėl ko apgailestauti."

Tačiau, nors pasakojimo pradžioje gali pasirodyti, kad knygos varikliukas - šūstros moterėlės pabičinimai apie gyvenimą ir vyrus ("aš gerai pažįstu vyrus, nes gyvenau su tieka jų, kiek būta apaštalų, nors kiekvieno pimpalą ir suka kitokia aureolė"), kuo toliau, tuo labiau atskleidžiamas negandų ir skausmo persotintas knygos herojės gyvenimas.

Ir kol neperskaitai apie visą išgyventą skausmą, norisi pabumbėti apie josios apleistus vaikus, įskaudintus artimuosius, egoistišką elgesį. Bet galiausiai, visoms jos kelyje įvykusioms tragedijoms nugulus juodu ant balto, papasakojus apie išgyventą karą, prievartą, badą, smurtą, vaiko netektį, ligas; po viso to nebegali jos smerkti. Nes jei įmanoma tokį gyvenimą išgyventi be sudurtų venų, pragertų kepenų ar kambario minkštomis sienomis - tai tik šitaip. Lengvabūdiškai, humoristiškai, atsainiai. Bet išgyventi galima!

Šiandien mano gimtadienis, pirmas 30+. Ir man simboliškai svarbu palikti įrašą apie šią stiprią moterį. Apie pirmojo Islandijos prezidento anūkę, pasakojančią apie savo gyvenimą, jau daug metų mirštančią, bet užtat su savo fake profiliu Facebook apsimetančia ex mis pasaulis ir subūrusia nemaža gerbėjų pasaulyje, gebančia įsilaužti į įtartinos marčios elektroninio pašto dėžutę ir rezervuojančios sau laiką krematoriume. Aj, ir dar turinčią veikiančią, nepanaudotą granatą. Kiekvienai moteriai - stipriai rekomenduoju perskaityti!

P.S. Autorius sako, kad istorija išgalvota. Bet aš priėmiau kaip už gryną pinigą ir man dzin!

Hallgrimur Helgason "1000° moteris", Alma littera

Ann Patchett "Vieningieji"

Viršelyje pavaizduoti apelsinai istorijos pradžioje pasirodo trumpai, bet efektyviai. Jų lupimas, sulčių spaudimas - labai įtraukiantys, gyvi vaizdiniai, tačiau už aprašomas scenas svarbiau tai, kad su šiuo įvykiu pasikeičia dviejų šeimų likimai. Dvi santuokos virsta viena, o šeši vaikai neužilgo bus priversti savo laiką karts nuo karto leisti drauge. Ir tai turės pasekmių ne tik jų, jiems artimų žmonių gyvenimui, bet ir rašytojos plunksnos kuriamam pasauliui bendrąja prasme.

Nors šioje knygoje aprašomi epizodai iš dviejų šeimų gyvenimo, norisi išskirti tą kuriamos istorijos paliktą įspūdį, kurį galima įvardinti tokiais žodžiais: "gyvenimo vingiai nėra pavaldūs žmogui". Ir nors jie kartais gali atrodyti neteisingi, kvaili, beprasmiai ar netgi komiški, visgi žmogaus valia juos pakreipti yra labai ribota ir trumpalaikė.


Šios knygos skaitymas lyg transo būsena. Jauties prikaustytas, gal netgi supančiotas, bemaž užburtas - bevalis skaitomos istorijos stebėtojas. Beskaitant vis lauki to didžiojo "boom", o perskaičius - nežinai ar jis buvo. Bet štai rašau ir mąstau, kad tai knyga vien apie tuos "boom", kurie, ir tai esminis autorės meistriškumo įrodymas, o kartu ir knygos žavesio paslaptis, aprašomi bene kaip fonas paprastiems, dažnai buitiškiems herojų išgyvenimams. Dėl šio niuanso yra mažai dirginamos skaitovo emocijos ir jos išlieka pastovios. Tačiau tai tikrai nereiškia nuobodaus ar neintelektualaus skaitymo. Greičiau ramų ir atpalaiduojantį, bet vistiek kokybišką.

O perskaityta istorija vis sugrįžta. Ypač kai mintys klajoja mąstant apie susitikimus, atsitiktinumus, kvailokai susiklosčiusius pokštus ar kitus gyvenimo vingius. Juk herojų gyvenimai parodė: gyvenimo kelias netolygus ir netiesus. Jis sukasi, šakojasi, kyla ir leidžiasi, dažnai netikėtai sustoja, o kitu atveju vis tęsiasi ir tęsiasi. Ir kiekvienas ištartas žodis, atsitiktinis poelgis turi tik sau būdingas pasekmes.

Ann Patchett "Vieningieji", Baltos lankos, 2017.

Agnė Matulaitė "Žali sausainiai. Knyga sveikiems neurotikams"

Nerimas, sumaištis, baimė, pyktis, liūdesys - tai žmogaus jausmai, vis nustumiami į paribį. Nes juos jausti ar apie juos kalbėti nekoretiška. B l o g a i. Netgi liaudies išmintis byloja - "nervus į konservus". Tačiau A.Matulaitė, nors ir neskatina tuoj pat imti ir išjausti viską atvirai bei viešai, ugdo toleranciją tiems mūsų ne tokiems patraukliems asmenybės atspalviams. Ir teigia: kol vykdoma refleksija, tol augama ir tobulėjama. Taigi nuo šiol visi neurotikai lendam į dienos šviesą!

Autorė į rankas įduoda patrauklų įrankį savirefleksijai - knygą keistu, bet pagaunančiu pavadinimu. Iš jos aprašomų trumpų, asmeninių, savoje kasdienybėje atpažįstamų istorijų lengva susigeneruoti pamokymus. Jos aprėpia tikrai daug temų, todėl esu tikra, kad knygą ne tik galima, o ir reikia skaityti pakartotinai - kad pavyktų iš jos išspausti kuo daugiau.

Aš norėčiau išskirti tris svarbiausius momentus, darančius knygą patrauklia ir paklausia. Pirmiausia, tai autorės gebėjimas kitu kampu pažvelgti į įprastas situacijas (pavyzdžiui kambario tvarkymą). Taip pat, gilinimąsis į aktualias, dažnai rezonansines temas bei jų analizavimas pasitelkiant mokslines žinias (tarkim alkoholio vartojimo kultūrą ir su ja susijusius draudimus). Galiausiai ir svarbiausiai - naujų temų pristatymas.

Labiausiai mane asmeniškai supurčiusių tokių temų - suaugusiųjų patyčios. Tai, kas buvo visai čia pat ir sugebėjo išlikti neįvardinta, dabar, po Agnės žodžių, matosi kaip ant delno. Elgsena, mūsuose laikoma normalia ir netgi laukiama suaugusiųjų tarpe, ant darželių ir mokyklų sienų kabančiuose plakatuose afišuojama kaip absoliučiai netoleruotinas elgesys. Neabejotinai juokingai graudi situacija!

Todėl ne veltui sakoma, kad reikia pradėti nuo savęs. Nes kol nesame atskira sala ir gyvename visuomenėje, sulig kievienu mūsų žingsniu vardan to augimo bei tobulėjimo, ir šalia mūsų esantys bus priversti bent galvas pasukti ta kryptimi. Ir aš šventai tikiu, kad niekada nesuklysi nusprendęs paskaityti knygą. Ypač jei ji kokybiška, aktuali bei jautri. Būtent tokia kaip ši.

Agnė Matulaitė "Žali sausainiai. Knyga sveikiems neurotikams". Tyto alba, 2017.

Manuel Rosa "Kolumbas. Atskleistoji istorija"

"Tiesa ta, kad apie istoriją žinome kur kas mažiau, negu nežinome. Vien tai, kad nieko nežinome apie kai kuriuos įvykius, nereiškia, kad tų įvykių nebuvo. Be to, daugelis užrašytų ir išlikusių pasakojimų parašyti laimėtojų ir skleidžia laimėtojų požiūrį pralaimėjusiųjų atžvilgiu. Tie, kurie valdo plunksną ir rašalą, gali laisvai rašyti, cenzūruoti,  iškraipyti ir pakeisti įvykius savo pačių naudai ir šlovei. Iškraipymas ir cenzūra priveda ne prie tikslaus, o prie klaidingo istorijos atpasakojimo. Niekas negali to iliustruoti geriau už plačiai pasklidusią pasaką apie Amerikos atradėjo gyvenimą ir žygdarbius".

Netikiu, kad kada nors sugebėsime vertinti žmonijos istoriją objektyviai. Visada jos supratimą ir pateikimą veiks interesai, lūkesčiai ar polinkiai. Matyt, ir vienintelės, teisingiausios tiesos čia nėra ir negali būti. Tačiau melą karts nuo karto bandoma atskleisti, o klaidingus faktus paneigti.

Manuel Rosa šioje knygoje siekia paneigti ligi šiol faktais laikytas žinias: Amerikos atradėjo kilmę, vardą, saitus su Portugalija, netgi Amerikos atradimo netikėtumo faktorių. Jis teigia: "Kristobalio Kolono skaptas vaidmuo buvo ne "atrasti" Naująjį Pasaulį, o paprasčiausiai būti pirmuoju portugalų jūrininku, įgaliotu portugalų karaliaus atskleisti, kad tos slaptos žemės egzistuoja". Ir nors retkarčiais autoriaus naudojamas stilius primena sąmokslo teorijos, o to paties dalyko akcentavimas - įkyrų siekį patraukti dėmesį, yra ir labai stiprių momentų. Ir jų nemažai!

M.Rosa, pusę savo gyvenimo paskyręs šiam tyrimui, bando įtikinti, kad Kolonas (aka Kolumbas) buvo didikas, puikus jūreivis, Ispanijos rūmuose vykdęs slaptą, Portugalijos karaliaus Jono II paskirtą misiją - įtikinti karalienę Izabelę ir karalių Ferdinandą ieškoti jūrų kelio į Indiją per Vakarus, taip apsaugant Portugalijos prekybinius interesus Afrikoje ir tikrojoje Indijoje. Autoriaus cituojami šaltiniai ir argumentai yra išsamūs ir įtikinami, todėl nesunku priimti ir "užsidegti" naująja versija.

Nepaisant to, ji nors ir suintrigavo, bet nenustebino. Juk negali būti naivus ir aklai tikėti vadovėlinėmis tiesomis, ypač kai ant kortos pastatyta tiek daug. Tačiau kita autoriaus pateikiama žinia - alternatyvus Kolono tapatybės aiškinimas - yra gana revoliucinga, o ir intriga atsiranda kaip mat. Pagrįsdamas savo spėjimą, autorius teigia, kad didysis Amerikos atradėjas turėjo karališko - Jogailaičių - kraujo, t.y., buvo Varnos mūšyje dingusio Jogailos sūnaus Vladislovo III sūnus. Sukirbėjus nacionaliniam interesui, darosi itin įdomu. Ir nors perskaičius knygą, iš kurios pirmiausia išmokstama aklai netikėti oficialiomis istorinėmis tiesomis, kažkaip visai paprasta patikėti šia (juk neoficiali!).

Manuel Rosa "Kolumbas. Atskleistoji istorija", Charibdė, 2014.

Susan Sontag "Ugnikalnio mylėtojas"

Literatūros haute couture. Sodrus, vaizdingas, besikeičiantis pasakojimas apie meilę žmogui, daiktui, ugnikalniui. Ir apie žmogaus savastį, nublankstančią prieš chaotiškas akimirkas.

Cavalliere - šios istorijos bendrasis vardiklis - racionali, santūri, stoiška asmenybė, tačiau ir aistringas kolekcionierius, neabejingas grožiui, jam pavaldus. Potraukis gražiems daiktams, objektams ir nerimstantis siekis pildyti kolekciją atveda į jo gyveniną tą, kuri kartu bus ir jo laimė, ir pragaištis. Šios dvi atrodytų nesuderinamos sąvokos joje nevalingai gyvena kartu ir nulemia tiek labai mylimų aplinkinių, tiek ir pačios gyvenimą.

"Mylėti ugnikalnius reiškė pastatyti revoliuciją į jos vietą. Gyventi šalia negandos prisiminimo, gyventi tarp griuvėsių - Neapolio arba šiandien Berlyno - vadinas, būti garantuotam, kad gali ištverti bet kokią katastrofą, net ir pačią didžiausią." Bet ne visa griaunantis ugnikalnio išsiveržimas ar brutalaus politinio režimo išgyvenimas knygoje reiškia esmines gyvenimiškas katastrofas. Tai gaivališkas, neracionalus džiaugsmas, meilė, sėkmė, aistra - jie sužybsi akinamai, bene akimirkai, bet tampa žmogaus charakteristikos pamatais, atminimo poliais.

Šios katastrofos - asmeniniai herojų ugnikalniai: priversti gyventi jų papėdėje, taigi nepajėgūs ir pamiršti savo pragaištingos laimės. Ir nors juos gali palaikyti nugalėtojais, tai tėra apgaulė. Nes jie bus pergyventi savo palikimo, kurį formavo ne įdirbis ir pasiekimai, o bendras įspūdis, visada labiau įtakojamas ekstravagantiškų akimirkų.


Kristina Sabaliauskaitė tarė: "Ne kartą esu minėjusi, kad man labai patinka proza, parašyta akademinių žmonių. Tai būna įdomūs, labai intelektualūs tekstai ir kartu labai stiprūs literatūriškai. Kaip vieną tokių pavyzdžių galėčiau įvardyti Susan Sontag ir jos knygą "Ugnikalnio mylėtojas", kuri man yra turbūt vienas tobuliausių intelektualaus, istorinio romano pavyzdžių". Galiu tik paantrinti, kad tai buvo neeilinė literatūrinė kelionė, kokybiškas 2017 palydėjimas (knyga užbaigta ~23 val., 2017 12 31)

Susan Sontag "Ugnikalnio mylėtojas", Baltos lankos, 1998.

Adam Johnson "Našlaičių prižiūrėtojo sūnus"

Kai žmogaus gyvybė yra nieko verta ir priklauso nuo kito valios, ir kai tėra svarbiausia išgyventi. Ar kai sutuoktinis, darbo, gyvenamoji vieta yra parenkama ir primetama. O kai mama, tėtis ar vaikas gali būti "nusavinamas" dėl kito įnorių. Net kai gerai suplanuotas, bet vis dėl to absurdiškas melas traktuojamas kaip tiesa.

Tai Adam Johnson fikcija apie gyvenimą Šiaurės Korėjoje, kuri man pasirodė tarsi panaši į á la bado žaidynių ar kitas post-apokaliptines knygas. Ir nors ji parašyta taip įtaigiai, kad imi ir įtiki lyg kokia autobiografija, vis kartoji "fikcija...fikcija"... Lyg mantra... Veltui.

Tikrai sunku patikėti, kad toks absurdiškas gyvenimas galimas realiu laiku realioje vietoje. Radijo pranešimai - visiems vienodi, signalizuojantys tarsi kokiai zombių bandai, kada keltis, dirbti, ką ir kaip mąstyti. Kiekvieną vakarą išjungiama elektra. Nuolatinė baimė tapti šnipinėjimo objektu ir auka. Ir nors aprašomi įvykiai turėtų būti dalinai išgalvoti (nes juk ir absurdiška, ir kraupu), gali taip ir nebūti. Nes štai japonų grobimas iš pakrantės - faktas. Patikrinau.

Kaip bebūtų, knyga yra labai sodri  tuo atžvilgiu, kad joje aprašomi matyt visi Šiaurės Korėjoje įmanomi gyvenimai - eilinio darbininko, smogiko, valstybinio sektoriaus tarnautojo, darbo stovyklos kalinio, top valdininko. Ir šiuos amplua pereina vienas ir tas pats pilietis - našlaičių prižiūrėtojo sūnus. Šalia jo kuriami ir kiti, ne mažiau įdomūs, personažai: pabėgę, likę, tikėję, bijoję, atradę, viešpatavę, pasitraukę, išdrįsę, pasidavę, pasiaukoję, išgyvenę.

Netikiu, kad perskaičius šią knygą galima apseiti be sukrėtimo. Be keliamų klausimų ar abejonių. Galiausiai be susierzinimo ar pykčio. Bent vienas iš šių potyrių garantuotas. O kartu ir skaitymo malonumas. Pažadu.

Adam Johnson "Našlaičių prižiūrėtojo sūnus", 2014, Baltos lankos.