O štai Korai, vyrą palaidojusiai ir laime neatsidžiaugiančiai londonietei, pamatyti ir pagauti vadinamąjį slibiną tampa misija! Ir nors ji nei to, nei to abu kartus nepadaro, suranda artimą sielą, draugą bei mylimąjį, kurio, kaip ir slibino, atsisako. Dėl dalyko, mums įprasto šiandien, bet 1890 metais ir dar moteriai, mažai girdėto ir skambančio provokuojančiai - laisvės.
Ir yra tie, kuriems "slibinas" nė motais. Juos labiau jaudina progresiniai gydymo metodai, darbininkų klasės apgyvendinimo būklės gerinimas, arba savanaudiškesni tikslai: draugo susigrąžinimas, monetų pilna kepurė, kančių pabaiga, niekučių rankiojimas. Tų veikėjų ir įvykių tiek daug ir autorės plunksna ties kiekvienu vis paskrebina, kad skaitai ir nežinai, fosilijos ar kylantis visuomenės bruzdesys, širdies klystkeliai ar gamtos ciklai čia groja pirmuoju smuiku. Matyt, kaip kam norisi ar patinka.
O man patinka tas "Esekso slibino" sodrumas, gausumas, margumas; įvairių veiklų, veikėjų ir jausmų formų išskyrimas bei priešpastatymas (tikėjimas Dievu vs tikėjimas mokslu, meilė vs abejingumas, draugystė vs išsiskyrimas, santuoka, tradicinė šeima vs kiti, valstybės nesankcionuoti saitai). Jausmas, lyg perskaitytum ilgėliausią knygą, kuri neprailgtų; išgyventum meilės dramą, o nei vienos ašaros nenubrauktum. Toks džiuginantis, praturtinantis, sotus skaitymas.
O dar būtinai turiu pridurti, kadangi skaitant "Esekso slibiną" vis neapleido jausmas (todėl apie jį tiesiog reikia parašyti), kad knyga kažkuo panaši į Eleanor Catton "Šviesulius". Galbūt tuom, kad abiejų istorijų siužetas plėtojamas karalienės Viktorijos epochoje. Ar kad šiuolaikinės autorės rašo apie laikus, nepalikusius amžininkų. O gal istorijų kuriama žaviai mistiška, keistai savotiška atmosfera pasamonėj jas skatina gretinti?...
Sarah Perry "Esekso slibinas", Baltos lankos 2018.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą