Romas Treinys "Dziedas"

Kai mokiausi mokykloje, lietuvišką literatūrą skaitydavau tik pagal sąrašiuką. Ir tai - sukandus dantis. O šiandien va jau ir savo noru, ir netgi tikslingai - užėjus specifiniam norui paskaityti kažką lietuviško siekiu tėvynainio (-ės) kūrinio. Ir nors jau net ir naiviai nesitikiu, kad kas nors greitu laiku (ar kada nors) perspjaus legendinę tetralogiją, istorinių aspektų panaudojimas siužete visada į mane atsilieps.

Taip buvo ir su "Dziedu". Žadėjo jis man kažką negirdėto ir autentiško. Intrigavo škotais Lietuvoje, dzūkais, partizanais, mūšiais ir meile. O reziume gavosi kiek daugiau - protarpiais juokingas, dažniau skaudus pasakojimas apie garbę, orumą, žmoniškumą, patriotiškumą. Nuteikiantis viltingai bei kurstantis gerąsias nacionalines ugneles. Verčiantis gailėti, kad daugiau kažko tokio iš autoriaus nesulauksim...

Tie keli veikėjai iš skirtingų epochų rodosi kaip vienas - nemirtingas, kažkoks magiškas savo stiprybe, gyvybingumu personažas. Galbūt kad jie glaudžiasi po viena Ramzos pavarde, o gal kad likimas talžė juos negailestingai ir niekaip nepalaužė jie atrodo lyg vienas asmuo. Toks, į kurį žiūri su meile, grauduliu ir pagarbia baime.

Aš Dziedo(-ų) buvimą priėmiau kaip už gryną pinigą. O jei tos istorijos iš piršto laužtos, aš vis tiek nepamiršiu kaip partizanai krėtė išdaigas okupantams, patrakę lietuviai su škotu priešaky užšąlusia Baltija rogėmis skrodė, o vidur lauko augo žiemą nemetantis lapų ąžuolas.

Romas Treinys "Dziedas", Tyto alba, 2018.