Guillermo Arriaga "Laukinis"

Kiek kartų begalvočiau apie šią knygą, pirma vis kylanti mintis - ji atsiduoda testosteronu. Puslapiai pulsuoja vyriška energija, dominuoja jėgos, keršto, kovos kultas, o tarp veikėjų pirmu smuiku groja būtent vyriškoji padermė. Netgi toji veikėja, kuri pasiklydo kažkur tarp pagrindinių ir antraeilių herojų kategorijos, man buvo tokia nesimpatiška, nors pripažįstu - drąsi, stipri ir daranti, kas tik šauna į galvą.

Mane tikrai įtraukė ši dvigalvė istorija, kurios didžioji dalis vyko, atrodytų, tipiškame Meksiko kvartale, kuriame  "galioja savos taisyklės" bei Kanados miškuose ir kalnuose, kuriuose į lemiamą akistatą (vėl neapseinu be klišių) stoja žmogus bei vilkas. Guillermo Arriaga pavyko logiškai ir nebanaliai sujungti šias iš pirmo žvilgsnio nei geografinio, nei tematinio ryšio neturinčias istorijas ir dviejų vilkų pagalba atskleisti niekaip nesusijusių vyrų tragedijas bei per aplinkui suvesti jas į vieną tašką.

Nepaisant to, kad rašant apie šią istoriją neapseinu be skambių, nuvalkiotų frazių (ir vėl tai padariau!), noriu pabrėžti, kad ši knyga tikrai išskirtinė, kurios savo vidiniu balsu negaliu priskirti kažkokiai atpažįstamai kategorijai. Ji sodri, gausi, kelianti įvairius prieštaringus jausmus - garbės žodis, tas lavono kvapas gniaužė gerklę, o kalnų tyla kurtino ir slėgė lyg akmuo! Bus ar nebus iš šios istorijos susuktas filmas, bet jau ir skaitant toks jausmas, lyg sėdėtum kino salėj su 3D akiniais (neveltui autorius jau "ant svieto" pagarsėjęs scenaristas).