Aurimas Švedas "Irena Veisaitė. Gyvenimas turėtų būti skaidrus"

Štai ir 2018 - tųjų Metų knygos laimėtoja Publicistikos ir dokumentikos kategorijoje. Tačiau jei jums ši kategorija asocijuojasi su sausu tekstu, nukreiptu į mokslinčių auditoriją, patikėkite mano žodžiu, kad tokį visapusišką, iki panagių jautrų bei gyvenimiško džiaugsmo sklidiną skaitymo malonumą reta kuri kita knyga iš kitų šių rinkimų kategorijų, ar apskritai, gali suteikti. O ar nebus pernelyg didelė klišė dar ir pridurti, kad "Irena Veisaitė. Gyvenimas turėtų būti skaidrus" derėtų perskaityti kiekvienam lietuviui? Greičiausiai perspausiu šiuo pasakymu, todėl konkretizuoju - šią knygą turėtų ypač skaityti tas, kuris...

...kuris gimė truputį per vėlai, kad turėtų gyvenimiškos patirties iš to laikotarpio, kurį dabar taip norėtųsi išmesti iš bendro valstybės istorinio konteksto. Tie penkiasdešimt raudonai pažymėtų metų, apšviestų kūjo bei priekalo saule, ačiūdiev, praėjo, tačiau visuotinio noro ignoruoti ar neprisiminti jų bei ypač nurašyti to meto kultūrinius pasiekimus, yra tas griovys, kurį ir sunku sklandžiai peršokti, ir nederėtų.

Nes Aurimas Švedas ir Irena Veisaitė parodo: toji kūryba, nors ir turėjo būti suderinta, ne visada reiškė kolaboravimą. Jų pašnekesiai pradedami dabar taip romantizuojamais metais tarpukario laikinojoje sostinėje, pavirtusiais košmaru Kauno gete. Ir santvarkoms keičiantis lyg scenos dekoracijoms, o antiherojams nusimetant nacistines uniformas ir pasidabinant sovietinėmis, mūsų herojė Irena vis kovojo - dėl teisės būti žyde, lietuve bei išlikti sąžininga sau dėstytoja ir teatro kritike.

Pasroviui plaukiant klausimų - atsakymų upe knygoje patenkama į kūrybinius, konkrečiai - teatro vandenius. Irenos atmintis - gyva istorija apie tai, kas turėjo pereiti cenzūrą, atlaikyti komitetų posėdžius ir nesvetingą kokio nors viršylos kilimėlį. Ji pasakoja apie tuos, kurie sugebėjo išlįsti pro adatos skylutę, o jų spektakliai tyliai audrino sales.

Tas buvo tada. O dabar mes menkai apie tai nutuokiam. Nes mokykloje nemokė, per "Panoramą" nerodė, o "Kaziuko" mugėje to nenusipirksi. Ir Irena Veisaitė kiekvienam atskirai nepapasakos. Todėl reikia imti ir skaityti. Nes kaip ji pati šių metų knygų mugėje atsiimdama apdovanojimą pabrėžė - "gyvenimas turėtų būti skaidrus". Bet jis toks nebus, kol nacionalinėje sąmonėje praraja, o akys drumzlinos.

Aurimas Švedas "Irena Veisaitė. Gyvenimas turėtų būti skaidrus", Aukso Žuvys, 2016.