Elina Hirvonen "Kai baigiasi laikas"

''Visapusiškai aktuali" - kuždasi mano mintys, kai galvoju apie šią knygą. (Ne)auginantiems vaikus, (ne)abejingiems klimato kaitos problemoms, (ne)šokiruotiems dėl eilinio teroristinio išpuolio, (ne)susidūrusiems su depresija. Taip, tai knyga apie mūsų žmonijos - planetos skaudulius. Ir jeigu jūs esate žmogus - skaitytojas, kuris neužmerkia akių, neužsidaro saugiame iliuziniame burbule, skaitykit "Kai baigiasi laikas", nes šie dalykai pasaulyje vyksta - be atokvėpių (ir vasaros atostogų). Todėl apie tai reikia kalbėti. Ir rašyti.

Kai kažkas kur nors susisprogdina, rėžiasi į minią ar paleidžia salvę kulkų, man visuomet kyla tokie ir panašūs klausimai - "kokia buvo to žmogaus vaikystė?", "kas jo/jos tėvai?", "kas jam/jai blogai?", "kas tokio blogo jam/jai galėjo nutikti, kad pasirinko paaukoti savo, kitų gyvenimą?". Šioje knygoje autorė, visiškai nesistengdama ir nesiekdama pateisinti terorizmo, bando atsakyti į tokius klausimus, bando apčiuopti žmogiškąjį teroristinių išpuolių aspektą. Nes visuomet, be išimties, čia veikia žmogus. Kuriam dažnai (ir tai atrodo klaikiausia!) gyvenime neatsitiko nieko tokio katastrofiško, nuo kurio lyg lūžio taško galima būtų bandyti suprasti ir aiškinti jo padarytus pasirinkimus.

Be viso to tai ir pasakojimas apie šeimą, normalią, gražią, mylinčią šeimą. Apie brolį ir seserį, kurie būdami maži viens kitam reiškė daugiau nei paūgėjus. Apie mažą vaiką, kuris aplinkiniams autobuse šypsojosi ir klegėjo, o paauglystėje įgrimzdo į depresijos liūną, iš kurio nesugebėjo išsikapanoti. Apie vyrą, kuriam buvo per sunku susitvarkyti, todėl ištiestas šiaudas - įvyniotas į bene herojišką, teisingą, veiksmingą apvalkalą - pasirodė galėsiantis padėti rasti vietą ir tikslą šiame pasaulyje.

Tai istorija apie tai, jog pasaulis nėra vien baltas ir juodas, o takoskyra tarp gėrio ir blogio dažnai esti per plona ir trapi, kad būtų pastebima.

Elina Hirvonen "Kai baigiasi laikas", Baltos lankos, 2018.