Aš retai sau leidžiu skaityti kriminalinius romanus. Nes turiu ydą, dėl kurios sunku miegoti naktimis, o dieną būnu išsiblaškiusi ir abejinga. Liaudiškai tai vadinama kabliu. Taigi, kaip supratote, užkibau. Papuoliau. Susiviliojau. Kaip pavadinsi, taip esmės nepagadinsi. "Urvinis žmogus" mane visiškai išmušė iš vėžių. {Ir kaip man dabar grįžti prie senų įpročių, tai yra knygų krūvelės, kantriai laukiančios savo eilės?}
"Urvinis žmogus" - tai ne tik pamatuotas, nuoseklus, neperspaustas skandinaviškas trileris. Tai taip pat ir pasakojimas apie vienišumą, susvetimėjimą, žmones, kurie šiuolaikinėje visuomenėje pasirenka gyventi paribiuose ir savo noru, savo namuose tampa atsiskyrėliais - vadinamaisiais urviniais žmonėmis. Arba lengvu grobiu nusikaltėliams, ieškantiems naujos tapatybės.
Man patiko šis pasakojimas - logiškas, neperdėtas, įtraukiantis į savo verpetus, kurio centre tėvo ir dukters duetas. Bet kartu ir skatinantis įvertinti savo santykį su artimaisiais ar vos pažįstamais žmonėmis. Bei parodantis, kad gyvenimu rizikuoja ne tik stabdantys pakeleivingas mašinas atskalūnai, bet ir ant fotelio tyliai laiką leidžiantys vienišiai.
Niekaip neišsivaduodama iš bendro apdujimo, sekusio po šios knygos, imuosi kitos kriminalinės istorijos. Nes man nebuvo gana! Juk galiausiai vasara, atostogų metas. O aš sakiau ir sakysiu, kad geriausias poilsis - detektyvų skaitymas. Lengva įsitraukti, užsimiršti ir kaip bebūtų keista (turint omeny keliamą šiurpą ir įtampą) atsipalaiduoti.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą