Fredrik Backman "Beartown"

Mažo, miškų glūdumoje pasislėpusio miestelio komanda, prasilaužusi į valstybės ledo ritulio elitą. Žmonės, save tapatinantys su meškomis ir tarsi absorbuodami tąją jų jėga, stojantys prieš eilinę gyvenimo jiems metamą negandą. Įkvepiančios kalbos, broliška draugystė, sielų bendrystė, šeimos vienybė, nepažįstamųjų artuma, magiškos pergalės ir euforija. Skamba herojiškai, bemaž stebuklingai. Tačiau vienas incidentas palaužia bendruomenės vienybę ir sportinis interesas, o kartu ir miestelio identitetas, prasilenkia su žmogiškumu bei morale.

Man pasirodė, kad ši istorija itin gyvenimiška. Joje apstu veikėjų, kurie nuolat keičiasi ar nepateisina pirmojo įspūdžio. Štai, vienas, iš pirmo žvilgsnio bjaurus peštukas, vėlesniame skyriuje pasiroso besąs herojus. Arba atvirkščiai. Antras pamina savo principus. Trečias išduoda. Ketvirtas nusigręžia. Penktas po sarkazmo kauke slepia savo baimes. Jie klaidžioja, klysta, skaudina, vėl "normalizuojasi". Visai kaip mes. Nes gyvenime nėra vien balta ir juoda spalvos.

Sakydama, kad ši knyga skirta atsipalaidavimui kartu esu teisi ir meluoju. Ji lengvai skaitosi, tiesiog įsiurbia į save ir žiū - vanduo vonioje nepastebimai atšalo. Tačiau ji kartu ir stipriai paveikia, nejučiomis imi save analizuoti. Todėl man sunku patikėti, kad kas nors, skaitantis "Beartown" gali nereplikuoti į vaizduojamus įvykius kaip pavyzdžiui "aš taip niekada nesielgčiau", "jis klysta", "tai amoralu" ar "žmonės, atsitokėkit!". Jau vien dėl šio niuanso rekomenduoju perskaityti "Beartown" (maža ką, gal sulauksime ir lietuviško vertimo - jau trečiojo iš Fredrik Backman repertuaro).

Fredrik Backman "Beartown", 432 p., 2017.