Tokią, kurią vos prasiskleidusią jaunų žmonių širdyse, nutarė pavadinti neteisinga ir užgniaužti. Džiaugsmui virtus skausmu ir pati meilė tarsi išsigimė: ji griaužė, žalojo, kenkė. Bet juk būtent tokie tragiški meilės likimai labiausiai ir jaudina, apžavi nelyg burtai, verčia pasinerti į kitų širdžių gyvenimus ir primiršti savąjį. Štai ir pagrindinis herojus įpuolė į seniai nurimti turėjusias aistras. Ir per plauką, o gal likimo pirštą laiku išgirdo savosios širdies plakesį, jau taip pat tuksenantį duetu su kita.
Šis neramių širdžių choras, mistiškos, bene antgamtiškos būtybės ir įvykiai, paslaptys, kurios prašosi būti išnarpliojamos - tokią XX amžiaus pirmos pusės Barseloną kuria autorius. Miestą, kurio kasdien dar nebando užgrobti masės turistų (kiek jų atvesta paties Zafón ranka?). Ar dar įmanoma tykiai stovint prie eilinės miesto aikštės, trumpam užtildžius šurmulį, pajusti tą magiją ir įžvelgti autentiką, kuri tvyro knygoje? Norisi tikėti, kad taip.
◇◇◇◇◇◇◇◇◇◇◇◇◇◇◇◇◇◇◇◇◇◇◇
Nutylėdama, kokiomis aplinkybėmis knyga atsiduria mano dėmesio centre, dažnai jaučiu lyg prigesinčiau jos žavesį. Rekomendacijos kilmė, o kartais ir patirti sunkumai knygą sumedžiojant peršasi būti akcentuojami. Neva taip pačios knygos vertė ir svarba sustiprėja. Kodėl gi ne? Pabandykim! Štai šių metų Vilniaus knygų mugės metu rengtoje diskusijoje išgirstas komentaras, kad lietuviai nesuprantamai vangiai priėmė "Vėjo šešėlį" pažadino manyje smalsumą, kurio vedina po kelių paklaidžiojimo internetuose sesijų pavyko atrasti ir iš antrų rankų ties vieno Senamiesčio kampu perimti šią knygą. Dabar apie tai rimčiau susimąsčius, "Vėjo šešėlio" įsigijimo aplinkybės yra gana atliepiančios jos siužetą: jei ne internetas, gal būtų tekę belstis į duris, panašias į tas, kurias atvėrus pagrindinis pasakojimo herojus pateko į knygų kapines (norisi rašyti rojų) ir rado savo "Vėjo šešėlio" kopiją.
Carlos Ruiz Zafón "Vėjo šešėlis", Tyto alba, 2011.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą