Fredrik Backman "Močiutė perduoda linkėjimų ir atsiprašo"

Pirmiausia norisi rašyti "smagi knygelė", bet tai skamba taip menkinamai... Arba "graudžiai juokinga", bet atrodytų lyg gretinčiau prie á la Bridžitos Džouns stiliaus literatūros (kas vėlgi nėra nei blogai, nei ką). Iš esmės "Močiutė perduoda linkėjimų ir atsiprašo" yra už širdies griebiantis pasakojimas, kur vis norisi aikčioti "kaip taiklu... kaip gražu... kaip jautru... kaip juokinga". Ir, kaip man jau su Backman yra buvę, verstis kūliais per puslapius be jokios savidrausmės.

Čia pasakojami iškirtinai skaudūs, baisūs, tragiški likimai. Bet smagiu, šiltu, jaukiu tonu bei apipinti paslaptimi, lyg kokioje pasakoje suaugusiems. Ir kartais skaitant apie tokius išskirtinius, daugiau šalto nei šilto mačiusius herojus, pagauni savyje surusenant pavydo kibirkštį ir atsidūstant "ot jų gyvenimas...!". Tik laiku suveikia blaivus protas ir nusispjauni tris kart per petį bei pasilieki pasyvaus stebėtojo pozicijoje. Bei truputį labiau pradedi vertini savo dalią bei šeimą.

Aš suprantu, kad Backman turbūt negaus nei Bookerio, nei Nobelio ar dar bala žino kokios premijos, bet jo knygos suteiks skaitytojui dozę pozityvo ir sukels ne tik džiugesį, bet ir laimę. Nei daugiau, nei mažiau.

Beje, apie Močiutę - ji ne tik iš keblių situacijų išdaigomis išsisukanti, ant visuomenės normų "dėjusi", riebią, tiesmuką leksiką naudojanti herojė. Ji - tai raminantis ir drąsinantis balsas, kurio mūsų gyvenime taip trūksta. Ir nors ji visiškai fiktyvi, kažkaip veikia jos fenomenas. Mane bent tikrai.

Fredrik Backman "Močiutė perduoda linkėjimų ir atsiprašo", Alma Littera, 2018.