Cavalliere - šios istorijos bendrasis vardiklis - racionali, santūri, stoiška asmenybė, tačiau ir aistringas kolekcionierius, neabejingas grožiui, jam pavaldus. Potraukis gražiems daiktams, objektams ir nerimstantis siekis pildyti kolekciją atveda į jo gyveniną tą, kuri kartu bus ir jo laimė, ir pragaištis. Šios dvi atrodytų nesuderinamos sąvokos joje nevalingai gyvena kartu ir nulemia tiek labai mylimų aplinkinių, tiek ir pačios gyvenimą.
"Mylėti ugnikalnius reiškė pastatyti revoliuciją į jos vietą. Gyventi šalia negandos prisiminimo, gyventi tarp griuvėsių - Neapolio arba šiandien Berlyno - vadinas, būti garantuotam, kad gali ištverti bet kokią katastrofą, net ir pačią didžiausią." Bet ne visa griaunantis ugnikalnio išsiveržimas ar brutalaus politinio režimo išgyvenimas knygoje reiškia esmines gyvenimiškas katastrofas. Tai gaivališkas, neracionalus džiaugsmas, meilė, sėkmė, aistra - jie sužybsi akinamai, bene akimirkai, bet tampa žmogaus charakteristikos pamatais, atminimo poliais.
Šios katastrofos - asmeniniai herojų ugnikalniai: priversti gyventi jų papėdėje, taigi nepajėgūs ir pamiršti savo pragaištingos laimės. Ir nors juos gali palaikyti nugalėtojais, tai tėra apgaulė. Nes jie bus pergyventi savo palikimo, kurį formavo ne įdirbis ir pasiekimai, o bendras įspūdis, visada labiau įtakojamas ekstravagantiškų akimirkų.
Kristina Sabaliauskaitė tarė: "Ne kartą esu minėjusi, kad man labai patinka proza, parašyta akademinių žmonių. Tai būna įdomūs, labai intelektualūs tekstai ir kartu labai stiprūs literatūriškai. Kaip vieną tokių pavyzdžių galėčiau įvardyti Susan Sontag ir jos knygą "Ugnikalnio mylėtojas", kuri man yra turbūt vienas tobuliausių intelektualaus, istorinio romano pavyzdžių". Galiu tik paantrinti, kad tai buvo neeilinė literatūrinė kelionė, kokybiškas 2017 palydėjimas (knyga užbaigta ~23 val., 2017 12 31)
Susan Sontag "Ugnikalnio mylėtojas", Baltos lankos, 1998.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą