Adam Johnson "Našlaičių prižiūrėtojo sūnus"

Kai žmogaus gyvybė yra nieko verta ir priklauso nuo kito valios, ir kai tėra svarbiausia išgyventi. Ar kai sutuoktinis, darbo, gyvenamoji vieta yra parenkama ir primetama. O kai mama, tėtis ar vaikas gali būti "nusavinamas" dėl kito įnorių. Net kai gerai suplanuotas, bet vis dėl to absurdiškas melas traktuojamas kaip tiesa.

Tai Adam Johnson fikcija apie gyvenimą Šiaurės Korėjoje, kuri man pasirodė tarsi panaši į á la bado žaidynių ar kitas post-apokaliptines knygas. Ir nors ji parašyta taip įtaigiai, kad imi ir įtiki lyg kokia autobiografija, vis kartoji "fikcija...fikcija"... Lyg mantra... Veltui.

Tikrai sunku patikėti, kad toks absurdiškas gyvenimas galimas realiu laiku realioje vietoje. Radijo pranešimai - visiems vienodi, signalizuojantys tarsi kokiai zombių bandai, kada keltis, dirbti, ką ir kaip mąstyti. Kiekvieną vakarą išjungiama elektra. Nuolatinė baimė tapti šnipinėjimo objektu ir auka. Ir nors aprašomi įvykiai turėtų būti dalinai išgalvoti (nes juk ir absurdiška, ir kraupu), gali taip ir nebūti. Nes štai japonų grobimas iš pakrantės - faktas. Patikrinau.

Kaip bebūtų, knyga yra labai sodri  tuo atžvilgiu, kad joje aprašomi matyt visi Šiaurės Korėjoje įmanomi gyvenimai - eilinio darbininko, smogiko, valstybinio sektoriaus tarnautojo, darbo stovyklos kalinio, top valdininko. Ir šiuos amplua pereina vienas ir tas pats pilietis - našlaičių prižiūrėtojo sūnus. Šalia jo kuriami ir kiti, ne mažiau įdomūs, personažai: pabėgę, likę, tikėję, bijoję, atradę, viešpatavę, pasitraukę, išdrįsę, pasidavę, pasiaukoję, išgyvenę.

Netikiu, kad perskaičius šią knygą galima apseiti be sukrėtimo. Be keliamų klausimų ar abejonių. Galiausiai be susierzinimo ar pykčio. Bent vienas iš šių potyrių garantuotas. O kartu ir skaitymo malonumas. Pažadu.

Adam Johnson "Našlaičių prižiūrėtojo sūnus", 2014, Baltos lankos.