Gail Honeyman "Eleonorai Olifant viskas gerai"

Ši knyga muša pardavimo rekordus, atsiliepimų apie ją negalėjo pražiopsoti įvairiais pavidalais internetuose šmėžuojantys knygų mylėtojai, o Reese Witherspoon suskubo įsigyti teises ekranizuoti istoriją apie Eleonorą Olifante. G.Honeyman sukurtas fenomenas išties primena Bridžitos Džouns sukeltą šaršalą: pasakojimas apie dvi brites, gyvenančias niekuo neypatingą, nuobodoką, kartais šiek tiek nevykusį gyvenimą. Visgi, kol knygos apie Bridžitą buvo sutiktos kaip sarkastiška komedija apie romantinių santykių iššūkius, Eleonoros pasakojimas, dažnai išsiskiriantis taip pat absurdiškai juokingu tonu, įkūnija rimtas ir mūsų pasaulyje plačiai išsikerojusias problemas - vienatvę ir depresiją.

Eleonora Olifante - slenkanti per gyvenimą, slystanti jo paviršiumi, po juo, aplink jį; vienatvės sluoksniu atsiribojusi nuo aplinkinių. Jos gyvenimą ženklina ritualai: darbas, namai, kryžiažodis su sumuštiniu per pietų pertrauką, pasta bei radijo laida vakarais, du tos pačios rūšies degtinės buteliai kiekvieną savaitgalį. "Nuolatiniame, nekintamame darbo, degtinės ir miego cikle" ji tyliai, viena, sukosi aplink savo ašį, kol užkibo už atsitiktinio šiaudo, vizijos, kuria įtikėjo taip stipriai, kaip tik begalėjo. O kai toji iliuzija, pirmą kartą per jos gyvenimą suteikusi impulsą bei viltį, sužlugo, - per plauką nesunaikino ir jos. Eleonora tikėjo, kad tik stipriausieji gali sąmoningai pasirinkti vienatvę, taip išlaisvindami save. Tačiau atsidūrusi ant susinaikinimo ribos, ji pasidavė ir priėmė jai ištiestą pagalbos ranką. Ir tada viskas pasikeitė.

Žinot, kuo man labiausiai patiko ši knyga? Taip, vienu metu tikrai norėjau šokinėti iš džiaugsmo, nes nors ir noriu save laikyti geros, rimtesnės literatūros skaitytoja, anaiptol nesu snobė, todėl kai knygos herojė suima save į nagą ir įšoka į gražinimosi karuselę, tai pabunda mano viduje slypinti ir katučių plojanti "Pretty woman" gerbėja (scena, kur Julia Roberts apsipirkinėja? Comme on!). Bet iš tiesų mane suvis labiausiai nudžiugino tas beskaitant atsiradęs jausmas, tarsi įgytum PERSPEKTYVĄ. Galim vadinti tai knygos "bonusu", kuris paskatina permąstyti aplinką ir įprastas situacijas. Eleonora, jos asmenybė bei elgesys, dažnai primenantys tai ateivę, tai robotę bei jai užgimusi simpatija verčia susimąstyti ir iš naujo įvertinti savo požiūrį į artimoje aplinkoje esančius, buvusius ar dar tik sutiksimus nepritapėlius, atsiskyrėlius, keistai kalbančius, besirengiančius ir pan. Ir nors jos ir Reimondo draugystė, kuri nepaisant mano būgštavimų nepavirto į banalią epinę meilės istoriją (nors jei yra susibūrusios stovyklos, aš visgi priklausyčiau tai, kuri "serga" už jų santykių perkėlimą į kitą lygmenį), ji tikrai suteikė nuoširdžios, atsidavusios draugystės pavyzdį: kai vienas susiima ir pabūna kito uola. Tokių pavyzdžių mums daugiau reikia gyvenime, sutikite.

Gail Honeyman "Eleonorai Olifant viskas gerai", Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2018.