Guillermo Arriaga "Laukinis"

Kiek kartų begalvočiau apie šią knygą, pirma vis kylanti mintis - ji atsiduoda testosteronu. Puslapiai pulsuoja vyriška energija, dominuoja jėgos, keršto, kovos kultas, o tarp veikėjų pirmu smuiku groja būtent vyriškoji padermė. Netgi toji veikėja, kuri pasiklydo kažkur tarp pagrindinių ir antraeilių herojų kategorijos, man buvo tokia nesimpatiška, nors pripažįstu - drąsi, stipri ir daranti, kas tik šauna į galvą.

Mane tikrai įtraukė ši dvigalvė istorija, kurios didžioji dalis vyko, atrodytų, tipiškame Meksiko kvartale, kuriame  "galioja savos taisyklės" bei Kanados miškuose ir kalnuose, kuriuose į lemiamą akistatą (vėl neapseinu be klišių) stoja žmogus bei vilkas. Guillermo Arriaga pavyko logiškai ir nebanaliai sujungti šias iš pirmo žvilgsnio nei geografinio, nei tematinio ryšio neturinčias istorijas ir dviejų vilkų pagalba atskleisti niekaip nesusijusių vyrų tragedijas bei per aplinkui suvesti jas į vieną tašką.

Nepaisant to, kad rašant apie šią istoriją neapseinu be skambių, nuvalkiotų frazių (ir vėl tai padariau!), noriu pabrėžti, kad ši knyga tikrai išskirtinė, kurios savo vidiniu balsu negaliu priskirti kažkokiai atpažįstamai kategorijai. Ji sodri, gausi, kelianti įvairius prieštaringus jausmus - garbės žodis, tas lavono kvapas gniaužė gerklę, o kalnų tyla kurtino ir slėgė lyg akmuo! Bus ar nebus iš šios istorijos susuktas filmas, bet jau ir skaitant toks jausmas, lyg sėdėtum kino salėj su 3D akiniais (neveltui autorius jau "ant svieto" pagarsėjęs scenaristas).

Liz Nugent "Išnarplioti Oliverį"

Žmonės skuba teisti ir dažniausiai mato tik baltą ir juodą spalvas. Kai įvykdomas nusikaltimas, ypač jei tai tyčinis ar rezonansinis, nepriimami jokie pasiteisinimai. Imama domėn tik toji akimirka, kai nuspaudžiamas gaidukas, paspaudžiamas aksceleratorius ar nuožmiai puolamas artimasis.

Šioji istorija prasideda nuo tos viską pakeičiančios akimirkos, kai sėkmingas, gražus ir iš pažiūros didelių problemų neturintis Oliveris visa jėga puola žmoną ir pasiunčia ją į komą. Nuo šio epizodo autorė grįžta atgal į įvykių priešistorę ir išklauso tiek istorijos antiherojaus, tiek su juo susijusių veikėjų pasakojimus.

Liz Nugent, imdamasi narplioti Oliverį, kurį taip maga vadinti sociopatu ar užslėptu maniaku, skatina atsižvelgti į aplinkybes ir jei ne išteisinti, tai bent jau atjausti. Nes žmogus yra socialus sutvėrimas, kuriam kategoriškai reikalingas tiek bendravimas, tiek meilė bei šiluma. Vaikystėje diena iš dienos patiriami skauduliai neužgrūdina, o išmoko taip pat kenkti, skaudinti, manipuliuoti. Toks ydingas elgesys, veikiantis ir aplinkinius, kartų kartas, kartais kaupiasi tol, kol prasiveržia nepataisomai ir negrįžtamai.

Tokia tad skaudi ir pamokanti istorija apie Oliverį. Kaip bebūtų gaila, ši gyvenimiška patirtis reikalinga kiekvienam iš mūsų, o kad patausoti širdį, siūlau jos stengtis įgyti ne savo kailiu, bet iš knygų. Tuo labiau, kad ir skaitymas šį kartą neprailgs ir puslapiui vejant puslapį Oliveris bus išnarpliotas.

Liz Nugent "Išnarplioti Oliverį", Baltos Lankos, 2018.

Aurimas Švedas "Irena Veisaitė. Gyvenimas turėtų būti skaidrus"

Štai ir 2018 - tųjų Metų knygos laimėtoja Publicistikos ir dokumentikos kategorijoje. Tačiau jei jums ši kategorija asocijuojasi su sausu tekstu, nukreiptu į mokslinčių auditoriją, patikėkite mano žodžiu, kad tokį visapusišką, iki panagių jautrų bei gyvenimiško džiaugsmo sklidiną skaitymo malonumą reta kuri kita knyga iš kitų šių rinkimų kategorijų, ar apskritai, gali suteikti. O ar nebus pernelyg didelė klišė dar ir pridurti, kad "Irena Veisaitė. Gyvenimas turėtų būti skaidrus" derėtų perskaityti kiekvienam lietuviui? Greičiausiai perspausiu šiuo pasakymu, todėl konkretizuoju - šią knygą turėtų ypač skaityti tas, kuris...

...kuris gimė truputį per vėlai, kad turėtų gyvenimiškos patirties iš to laikotarpio, kurį dabar taip norėtųsi išmesti iš bendro valstybės istorinio konteksto. Tie penkiasdešimt raudonai pažymėtų metų, apšviestų kūjo bei priekalo saule, ačiūdiev, praėjo, tačiau visuotinio noro ignoruoti ar neprisiminti jų bei ypač nurašyti to meto kultūrinius pasiekimus, yra tas griovys, kurį ir sunku sklandžiai peršokti, ir nederėtų.

Nes Aurimas Švedas ir Irena Veisaitė parodo: toji kūryba, nors ir turėjo būti suderinta, ne visada reiškė kolaboravimą. Jų pašnekesiai pradedami dabar taip romantizuojamais metais tarpukario laikinojoje sostinėje, pavirtusiais košmaru Kauno gete. Ir santvarkoms keičiantis lyg scenos dekoracijoms, o antiherojams nusimetant nacistines uniformas ir pasidabinant sovietinėmis, mūsų herojė Irena vis kovojo - dėl teisės būti žyde, lietuve bei išlikti sąžininga sau dėstytoja ir teatro kritike.

Pasroviui plaukiant klausimų - atsakymų upe knygoje patenkama į kūrybinius, konkrečiai - teatro vandenius. Irenos atmintis - gyva istorija apie tai, kas turėjo pereiti cenzūrą, atlaikyti komitetų posėdžius ir nesvetingą kokio nors viršylos kilimėlį. Ji pasakoja apie tuos, kurie sugebėjo išlįsti pro adatos skylutę, o jų spektakliai tyliai audrino sales.

Tas buvo tada. O dabar mes menkai apie tai nutuokiam. Nes mokykloje nemokė, per "Panoramą" nerodė, o "Kaziuko" mugėje to nenusipirksi. Ir Irena Veisaitė kiekvienam atskirai nepapasakos. Todėl reikia imti ir skaityti. Nes kaip ji pati šių metų knygų mugėje atsiimdama apdovanojimą pabrėžė - "gyvenimas turėtų būti skaidrus". Bet jis toks nebus, kol nacionalinėje sąmonėje praraja, o akys drumzlinos.

Aurimas Švedas "Irena Veisaitė. Gyvenimas turėtų būti skaidrus", Aukso Žuvys, 2016.

Yaa Gyasi "Auksinės šaknys"

Būna, kad man kartais "užplaukia" genealoginės kilmės mintys, kurios suduoda impulsą spėlionėms/spekulionėms apie herojišką, bajorišką ar kitokią fantastišką mano pačios kilmę. Ir nors realistiškai žiūrint aš niekada nesužinosiu kaip ten buvo su mano protėviais prieš šimtą, tūkstantį ar milijoną metų, visgi tas smalsumas vis kažkuriame giliame mano sąmonės kampe tyko ir karts nuo karto primena apie save. O kartais jo alkis apmalšinamas skaitant apie visiškai su savimi nesusijusia bei išgalvota istorija.

Tos "Auksinės šaknys" iš pradžių kėlė klausimą "kur čia šaknys?". Pradžioje lyg ir tikėjau galimybe niekada nesimačiusioms, viena apie kitą nežinančioms seserims susitikti ir išsigelbėti. Juk jos atsiduria taip skaudžiai arti viena kitos - to paties pastato skirtinguose aukštuose - todėl neveltui mane pagavo idėja apie kraujo šauksmą ir bendrą kovą už būvį. Tačiau Yaa Gyasi buvo sumaniusi kai ką stipriau, skaudžiau bei sunkiau pamirštamo.

Toji pilis - vienos namai, o kitos kalėjimas - ne tik tampa simboline seserų bei jų palikuonių kryžkele, bet ir atspirties tašku skaitytojui, nuo kurio prasideda literatūrinė kelionė po skirtingus žemynus, visuomenes bei negandas. Ir taip iriesi skaitydamas vis naują skyrių apie vis naują kartą, kuri pažymėta apgaulingomis svajonėmis bei bejėgiškumu, kol galų gale, atrodo, subliūkšta tas tragedija kvepiantis burbulas bei abiejų seserų pro pro pro (...) vaikaičiai išpildo susivienijimo lūkesčius ir išbrenda iš to nelemto ciklo. Tad istorija apie neviltį pavirsta istorija apie labai uždelsusį optimizmą.

Be abejo, ši knyga jokiu būdu negali atsakyti į man rūpimus klausimus apie pačios kilmę. Bet ji pakuteno tąjį mano norą sužinoti, kaip gali būti, kai gali pasigirti lakia vaizduote. Och, kiek daug mes niekada apie save nesužinosime! Ir kaip tai jaudina!

Yaa Gyasi "Auksinės šaknys", Baltos lankos, 2018.

Michelle Obama "Becoming"

Nežinau, ar būčiau begalėjus 2019 - uosius pradėti su geresne knyga. Ir nežinau, ar pajėgsiu šiame įraše išlaikyti šaltus nervus. Abejoju. Labai stipriai abejoju.

 M.Obamos pasakojimas yra toks stiprus, paveikus ir įkvepiantis, kad, ir aš šioje vietoje nei kiek neperspaudžiu, ne tik perėjau visą emocijų aplitudę, bet dievaži, man ir temperatūra buvo pakilusi!!! Skaičiau dieną, skaičiau naktį, skaičiau tūlike, skaičiau prie keptuvės tarp blynų vartymo, galiausiai peržiūrėjau aibę Mišelės ir Barako kalbų bei interviu. Lėkiau per puslapius ir tuo pačiu peikiau save už tą skubą, žinodama dar labai anksti, kad svajosiu pamiršti viską ir trokšiu skaityti iš naujo.

Tekstas, slystantis lyg per sviestą; istorijos, verčiančios patikėti žmogiškumu ir neretai duodančios spyrį į pačio skaitytojo sėdimąją. Tai optimizmo, teisingesnio pasaulio žinią nešanti knyga.

Subalansuota neužkietėjusiems skeptikams, tebetikintiems idėjomis pagrįsta, nekorumpuota bei nesavanaudiška lyderyste. O ir tiems, kuriems nepakeliui su išvardintomis alinkybėmis - ir YPAČ tokiems - norėtųsi stipriai bei nuoširdžiai rekomenduoti.

P.S. Palinkėjimas nuo Mišelės:

Michelle Obama "Becoming", 2018, Penguin.

Haruki Murakami "Avies medžioklė"

Atvirai kalbant, Murakami yra tas autorius, dėl kurio jaučiau didžiausią spaudimą. Mūsuose išversta 20 jo knygų (!!!), visi jį skaito, sutartinai žavisi, o aš, du kartus anksčiau bandžiusi jas skaityti, abu kartus turėjau pristabdyti ir susitaikyti su mintimi, kad laikas Murakamiui dar neatėjo.

Tiesa ta, kad knyga yra itin savalaikis dalykas. Dažnai sulaukiu komentarų, kad tai, kaip tu (ne)priimi knygą, priklauso nuo asmeninių aplinkybių - skonio reikalas, suprask. Apie skonį mano nuomonė yra tik vienokia - jis neturi status quo. Taip išeina ir su knygom: skonio receptoriai jų atžvilgiu gal ir nesikeičia per dieną, tačiau jie kinta - dažnai netgi kardinaliai.

 Ar sulaukiau savo laiko skaityti Murakamį? Manau, kad taip. Arba trečias kartas nemeluoja. Iš tiesų, tai buvo grynai sąmoningas sprendimas - paakinta vieno atsiliepimo (kuris skambėjo maždaug taip: "aš baltai pavydžiu tam, kuris Murakamio neskaitęs ir tas jo tik laukia") nutariau pasilikti "Avies medžioklę" 2018 metų pabaigai (2017 m. pabaigiau su Susan Sontag "Ugnikalnio mylėtoju" ir man labai patiko užbaigti metus su kokybiška ir prasminga literatūra). Ir šiuo kartu mano planas išdegė - jaučiau, kad palydžiu metus tiek prasmingai, tiek kokybiškai. 

Tas Murakamis man - jo raštų skaistuolei - pasirodė iš pradžių keistas, vėliau apgaulingas, o galiausiai - gudriai genialus. Pusę knygos skaičiau ir mąsčiau "apie kokį velnią jis čia rašo? kaip tai susiję?", tada pasinėriau į neva tai kokią transo būseną: aprašomi gamtos vaizdiniai, aiškiai jaučiamos begalinės erdvės, kurtinanti tyla, trikdanti vienatvė - tai kėlė tiek šiurpą, tiek jaukumo iliuziją. Išties, tie skyriai, kuriuose knygos herojus, o kartu ir skaitantysis, tampa pavaldus gamtai, kalnams, sniegui - jie kažkokie hipnotizuojantys. 

Galiausiai, nors po pirmosios patirties su Murakamiu būtų pernelyg pasipūtėliška imti ir atsidėjus aiškinti jo raštų reikšmę ir svarbą, man visgi norisi žodį tarti. Galbūt tai, apie ką jis rašo "Avies medžioklėje" gali skambėti pernelyg absurdiškai, komiškai ar fantastiškai, man visgi jo požiūris į gyvenimiškuosius procesus ir pokyčius pasirodė vaizdingas bei reikalingas. Lyg kokie transdimensiniai akiniai, kuriais žmonės, namai, istorijos ir ta pati avis regisi visai kitaip. Na, o kai pajausiu tą šnabždesį, raginantį atsiversti kokią nors NEPAPRASTĄ knygą, vienintelė kliūtis tai padaryti man gali iškilti dėl nesugebėjimo išsirinkti kitos iš likusių 19.

Haruki Murakami "Avies medžioklė", Baltos lankos, 2015.

Rachel Joyce "Muzika Ilzei Brauchman"

Kas atsitinka, kai į muzikai abejingo žmogaus rankas pakliūna knyga, kurioje muzika yra pastatoma ant pjedės stalo? Tas žmogus, skaitantis žmogus, užsisako Spotify ir ima klausytis muzikos. Ir ne todėl, kad staiga pasireiškia nušvitimas ar koks kitoks racionaliai nepaaiškinamas mistinis įvykis. Tiesiog žmogus perskaito įdomią, nevadovėlinę informaciją, kurios jam matyt reikėjo žengti tam žingsniui ir tiesiog imti klausytis muzikos.

Taigi toks tad žmogus aš esu. Nejaučiantis poreikio klausytis muzikos. Nėra mano ausys visiškai meškų nutryptos, tiesiog su retom išimtimis (vairuojant, kas be ko), aš muzikos beveik neklausau. O kai randu ką klausyti, visada užsiciklinu, kas beje mane labai erzina (aplinkinius irgi).

Tačiau aš esu taip pat žmogus, kuriam reikalingos teorinės žinios. Ir nors ponia Joyce tikrai skyriuose nedėsto muzikos teorijos, ji iš kažkur traukia labai patrauklios informacijos apie muzikantus ir jų atliekamus kūrinius. Graudžią istoriją slepia Bethoveno "Mėnesienos sonata", Sex Pistols beveik nemokšiškai atliekama kontraversiškoji "God save the Queen", anot Joyce, supykdė britus, bet galėjo patikti Elizabeth II, o Shalamar "A night to remember" matyt turi afrodiziakinių savybių...

O pati pasakojama istorija kaip dažnai būna, yra graudžiai, bet gražiai pozityvi. Su pašiurpusia oda ir pavandenijusiomis akimis finale, ji gali pamokyti, jei tik leisiesi, būti ištikimam savo principams, o kartu nepamiršti, kad tas po krūtinės ląsta stuksenantis organas ne tik varinėja kraują, bet ir dažnai atlieka kompaso funkciją mūsų gyvenimo vingiuose.


Rachel Joyce "Muzika Ilzei Brauchman", Baltos lankos, 2018.