Rūta Šepetys "Druska jūrai" - aštri lyg veiksmo filmas

Pasauliui nesiliaujant kariauti, priešų armijai lipant ant kulnų, tave dar gali medžioti ir vidiniai demonai. Tik štai nuo grėsmingai artėjančios kariaunos pabėgti šansų dar turi, o antruoju atveju gali būti lengvai sumedžiotas.

Taip ir klostosi istorijos herojų likimai. Kiekvienas su savo asmeniniais išgyvenimais ir katastrofomis griebiasi paskutinio vilties šiaudo ir bando laiku pasiekti Prūsijos uostus, kur jų prisišvartavę laukia didingi gelbėjimosi laivai. Tik ar jie bus pajėgūs knygos herojus apsaugoti nuo juos persekiojančių vidinių ir išorinių priešų?

Kalbant apie šią knygą negaliu jos nelyginti su "Tarp pilkų debesų" (juolab kad ir autorė paliko tiesioginę šių kūrinių sąsają: pagrindinė šios istorijos veikėja Joana yra Linos iš "Tarp pilkų debesų" pusseserė). Šioji istorija, lyginant su pirmąja, man pasirodė lyg kurta ekranizacijai. Daug veiksmo, įtampos, intrigų, jausmų išbandymo. Tai, apie ką "Tarp pilkų debesų" buvo tik užsiminta (Linos ir Andriaus jausmai, jų likimas po tremties), šioje istorijoje atvirai vystoma ir tai tampa paralele siužetine linija.

Knyga labai paveiki, norisi dar ir dar, tačiau ji nėra tokia sukrečianti kaip pirmoji. Nors netrūksta sunkesnių scenų, jos gana nuosaikios, todėl man susidarė įspūdis, kad autorės rašymas buvo tikslingas, įrėmintas, galgi sukomercintas...

Vis dėl to, Rūta Šepetys savo kūryba atkreipia pasaulio dėmesį į Lietuvą ir mūsų skaudulius. Ji kuria lengvai skaitomą, istoriniais faktais paremtą dramatišką literatūrą. Knyga "Druska jūrai" jau truputį bendresnė Europai, bet vistiek labai reikšminga Lietuvai - aprašoma laivo "Wilhelm Gustloff" katastrofa be abejo palietė ir mūsų kraštiečius. Bet kaži kaip sugebėjo praslysti pro vadovėliuose sutrauktus stoiškus faktus ar platesnį viešąjį diskursą...?

Rūta Šepetys "Druska jūrai", 2016, Alma Littera.

Günter Grass "Svogūno lupimas" - žvilgsnis pro tvoros skylę

Braidydamas savo biografijos kloduose, ar įvardindamas tai kaip svogūno lupimą, rašytojas Günter Grass gvildena dvi temas - pavadinkim jas mikro ir makro.

Makro plotmėje autorius bando atsakyti, o galbūt imasi nuosaikiai (pasi)aiškinti, kodėl visų pirma jis pats, bet kartu ir visa Vokietija toleravo fašistų vykdomą politiką bei antisemitizmo paakintus susidorojimus.  Jo atskleisti asmeniniai pasirinkimai ir išgyvenimai sukėlė prieštaringus, netgi radikalius parreškimus autoriaus kryptimi, tačiau jie vienareikšmiškai vertingi, nes nors ir subjektyviai, bet regis teisingai liudija karo metus.

Mikro lygmenyje autorius nagrinėja asmeniškas temas ir savo gyvenimo varomąsias jėgas įvardija kaip 3 tipų alkį: fizinį, seksualinį ir meninį. Abu lygmenys neišvengiamai turi sąlyčio taškų, tarkim fizinio alkio išgyvenimas karo metais ir iškart po jo. Tuo tarpu seksualinio, o ypač meninio alkio numalšinimo siekiai suintensyvėja atgavus asmeninę laisvę, t.y. po karo belaisvių stovyklos. Aprašomuoju laikotarpiu po II p.k. autorius prisimena savo kelią link skulptoriaus, o vėliau ir rašytojo amplua, tuo skaitytojui suteikdamas vertingas įžvalgas, būdingas praėjusio amžiaus vidurio Europos kultūrinei arenai.

Išgyventas karas visam laikui išliko nebyliu autoriaus gyvenimo palydovu. Vis grįždamas į pergyventas akimirkas - ar tai būtų skaitymui pašvęstos valandos tėvų namuose Dancige, ar badmiriaujančio skrandžio mulkinimas kmynų kramtymu po palapinsiauste karo belaisvių stovykloje, autorius žvelgia į save iš šalies ir vis bando atsakyti bei bergždžiai save pateisinti dėl savo, tautos aklo tikėjimo ir bailaus tylėjimo. Bet kaltės jausmas, išgyvento karo suvenyras, niekada neapleis autoriaus sielos.


Ši autobiografija, kurią savo užmoju ir paliktu įspūdžiu lyginčiau su Jean Jacques Rousseau "Išpažintimi", turėtų patraukti istorijos mėgėjo, Günter Grass gerbėjo, ar vertingos literatūros mylėtojo dėmesį. Mano asmeniui ji tikrai atsakė į kadais keltus klausimus ir pateisino paties autoriaus išsakytą mintį, kad "Knygos <...> lyg tvoros skylė - pro kurią galima išlysti į kitus pasaulius".

"Svogūno lupimas", Günter Grass, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2016.

Hannah Kent "Gerieji žmonės" - palikti komforto zoną

Pirmoji autorės knyga "Paskutinės apeigos" buvo gana naujas literatūrinis pergyvenimas - atšiaurus, skaudus, bet vistiek maloniai išjaustas. Užtat antruoju bandymu Hannah Kent išplešia iš komforto zonos ir iššaukia visą eilę tamsių emocijų: baimę, liūdesį, pyktį. Bei verčia svarstyti.

Įsivaizduok save, 200 metų atgal, gyvenimas ribojamas slėnio ir kalnų, o nei fizinio, nei metafizinio horizonto plėsti neturi galimybių (nelabai apie galimybių egzistavimą nutuoki). Bet tai yra norma, taip gyventa prieš tave, bus ir po tavęs. Ir tau svarbiausia, kad karvė duotų riebaus pieno, vištos dėtų kiaušinius, o bulvių derlius būtų gausus... Ir sveikata dar svarbu, bet kaip išlikę iki šių dienų, ja rūpinies paskiausiai.

Ir staiga vaikelis, buvęs sveikas, kalbus, nustoja vieno ir kito. Keli klausimus, į kuriuos tavo pasaulis tarp slėnio ir kalnų pajėgus atsakyti tik vienopai. Ir tas atsakymas tau priimtinas, nes tavo, visų, negandų paaiškinimas visada būdavo tas pats - Gerieji žmonės.

Arba fėjos. Kurios mėgsta drumsti žmonių ramybę tai susargdindamos, tai padegdamos trobą. O kartais sukeisdamos saviškius su žmonėmis, arba fėjūkščius su vaikais.

Ir kai tau, nesusipratusiam, susirūpinusiam suteikia viltį, kad tą paliegusį berniuką (aka fėjūkštį) reikia tik atkeisti, tu šios misijos imiesi. Girdai vaiką nuodingom žolelėm, verti badauti, merki į ledinę upę... Juk vis dar tiki: tikslas pateisina priemones, o tavo tikslas - susigrąžiti vaiką ir fėjoms atiduoti saviškį...

Ši istorija parodo, kaip tamsiai gyventa anuomet (suprask, taip kai kur, daug kur, tebegyvenama). Kokios ribotos buvo žmogaus galimybės, o kartu ir poreikiai. Ir tuo pačiu, nebyliai leidžia suprasti švietimo, savimonės svarbą.

Šis atvejis, mažo vaiko auka, parodo, kokios iš tiesų didelės aukos padarytos evoliucijos kely. Hanna Kent dar kartą ėmėsi visiškai unikalios temos, kad mes, skaitantieji, persvarstytume savaime suprantamus dalykus. Ir juos naujai įvertintume.

Hannah Kent "Gerieji žmonės", Baltos lankos, 2017.

Colm Toibin "Nora Vebster" - genialumas slypi paprastume

Iš pradžių nesupratau, ar tai, ką skaitau, yra gerai. Netgi galvojau, gal neverta gaišt laiko... Bet net pati nepastebėjau, kai atsitiko Tai. Galima tai vadinti knygos įtraukimo efektu, susitapatinimu su herojais ar istorija jausmu ar paprasčiausiu "įsiskaitymu". Bet koks saldus ir gražus gyvenimas, kai išgyveni Tai, o knyga dar nesibaigusi... (ir kaip sunku, kai paskutinis puslapis užverstas, po jos jau perskaitytos 2 knygos ((taip, skaitau greičiau nei rašau)), o vis meni ją ir ilgies, ilgies...)

Taigi. Mažas Airijos miestelis, apie 1968-1970 metus. Mirus vyrui, Nora lieka našle. Dvi vyresniosios dukterys jau savarankiškos, o štai sūnūs mokyklinio amžiaus. Nora gyvena toliau, stengiasi sugrąžinti gyvenimą į senas vėžias ir mokosi būti vienai. Ir nors, anot jos, vienuma lyg "klaidžiojimas po žmonių minią su pakeltu inkaru, beprasmiškas ir trikdantis", pamažu ji atranda ir jos teikiamą laisvę. Nusidažo plaukus, pradeda dirbti, nusiperka gražią suknelę, atranda muziką ir įsigyja patefoną (labai paveikiai vaizduojama muzika, jos saviterapinė funkcija), padaro remontą. Ir nors tai gali pasirodyti labai paviršutiniški dalykai, iš tiesų jie simbolizuoja moters, visą gyvenimą pratusios derintis prie kitų bei savo interesus nustumti į antrą vietą, bandymus išgirsti save ir atpažinti savo norus. Autorius šį virsmą vaizduoja labai subtiliai bei kuria romios, susitelkusios, bet kartu ir stebėtinai mandagiai aršios moters portretą.

Kartu paraleliai vaizduojamos to meto aktualijos: žmonių išsilaipinimas Mėnulyje bei katalikų engimas Šiaurės Airijoje ir jo įtakoti neramumai Dubline. Tiek realių įvykių įtraukimas, tiek paprastos kasdienybės vaizdavimas padeda kurti neperkrautą, neperdėtą, ramų bei viltingą pasakojimą.

Summa summarum, tai knyga apie naują pradžią.  Apie mažus kasdien padaromus žingsnius, kai nusistovėjęs gyvenimas supurtomas. Juk kad ir kas benutiktų, gyvenimas eina ir tu žengi koja kojon su juo. Apie tai ši istorija. Paprastai graži istorija.

"Nora Vebster", Colm Toibin, 376 p., 2016, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla.

Arundhati Roy "Mažmožių dievas" - stebuklas slypi detalėse

Reikia būti pasiruošus perskaityti Kiekvieną Sakinį. Ir dažnai dar ir dar kartą. Ir jei drįsčiau teigti, labai paviršutiniškai, kad sakiniai čia lyg mažmožiai, tai ši knyga yra jų dievas. Kiekvienas jų - atskiras organizmas. Kaip skaitydamas Sabaliauskaitės sakinius tarsi įkvėpi oro ir paneri į jų gelmę, čia kvėpavimo ritmas spartus - nuo taško iki taško.

O istorija, žinoma, skaudi - tai aišku iš pat pradžių. Mirs mergaitė, baigsis vaikystė, dvyniai bus išskirti, o mama - išvyta. Todėl esmė šios knygos ne papasakota istorija, o kaip tai daroma. Nėra chronologinio nuoseklumo, bet užtad pasakojimo kalba, o ypač palyginimai, yra sunkiai apibūdinami. Meno kūrinys mažiausiai - tai kažkas protu nesuvokiama: kaip autorė sugebėjo taip kiekvieną - kiekvieną - sakinį paversti unikaliu. Todėl nepaisant to, kad vertimas be priekaištų - žinau, tikrai skaitysiu originalo kalba (kaip ir angliškai skaitysiu "Silva Rerum" - įdomumo dėlei).

Beje, neseniai Arundhati Roy, po 20 metų pertraukos, išleido naują romaną - "The Ministry of Utmost Happiness". Jaučiu gimstant Istoriją...

"Mažmožių dievas", Alma Littera, 296 p.